Vėliau V.Andriukaičiui teko nukentėti nuo savo disidentinės veiklos, jis buvo tardomas KGB. Todėl „Istorijos detektyvai” nusprendė jį pakalbinti apie sovietmetį.
– Sovietmečiu jūs buvote disidentas. Suvokėte, kad sovietinė valdžia yra okupacinė, tad ar nevertėtų šio laikotarpio tiesiog išmesti?
Nepaisant to, kad sovietinė ideologija dėjo pastangas unifikuoti Tarybų Sąjungą, nieko iš to neišėjo.
– Tai būtų didžiulis istorinis nesusipratimas. Visų pirma, mes gyvenome šiuo laikotarpiu. Visų antra, nepaisant to, kad sovietinė ideologija dėjo pastangas unifikuoti Tarybų Sąjungą, nieko iš to neišėjo. Lietuvos kultūra, egzistavusi tarybiniu laikotarpiu, buvo fenomenali – tūkstančiai pasiekimų, tūkstančiai sprendimų, tūkstančiai minčių. Negana to, kaip galima įsivaizduoti atgimimą be Justino Marcinkevičiaus? Kaip įsivaizduoti tą epochą be „Katedros“, „Mindaugo“ ir „Mažvydo“? Tai tiesiog neįmanoma. Tad iš ko kilo Sąjūdis? Jis kilo būtent iš labai plataus laikotarpio, kuriame susiformavo naujos nuostatos. Čia kalbame ne apie Maironio Lietuvą, o apie Marcinkevičiaus Lietuvą. Būtent ta Lietuva atėjo į dainuojančią revoliuciją.
– Jūs sakote, kad dabartinės Lietuvos negalima paaiškinti be sovietmečio Lietuvos?
– Žinoma negalime.
– Bet mes savo valstybingumą aiškiai kreipiame į prieškario Lietuvą.
– Taip, bet mes savo valstybingumą kildiname ir nuo Mindaugo, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tačiau jei žvelgtume į prieškario Lietuvos pozicijas ir laikotarpį, tai matome didžiules nelaimes: Klaipėdos krašto atplėšimą, Vilniaus krašto praradimą. Kada vienu bilietu galėjai nuvykti iš Ignalinos į Klaipėdą? Tai įvyko, deja, tarybiniu laikotarpiu. Būtent šiuo metu mūsų teritorija tapo vieninga, konsoliduota. Vilniaus dinamikai, jo raidai tai ypač svarbu. Ar galime įsivaizduoti šiandienį Vilnių tokį, koks jis yra? Jis šimtmečiais nebuvo toks lietuviškas, koks yra šiandien. Ir tai yra to laikotarpio rezultatas.
– Vis dėlto kas buvo tie, kurie sovietiniu laikotarpiu priklausė valdžios struktūroms? Paprasti kolaborantai?
– Čia taip pat labai supaprastintas teiginys. Aš esu kolaborantas, nes turėjau LTSR pasą, daviau priesaiką ir tarnavau tarybinėje kariuomenėje.
– Tačiau aš klausiu, ar tie, kurie buvo valdžios struktūrose, buvo kolaborantai?
Aš manau, kad kolaborantais tapo tie, kurie po 1990-ųjų metų perėjo į LKP TSKP, į Jedinstvo platformas.
– Aš manau, kad kolaborantais tapo tie, kurie po 1990-ųjų metų perėjo į LKP TSKP, į Jedinstvo platformas. Ir taip kolaboravo su struktūromis, kurios priešinosi jau 1989 m. prasidėjusiam nepriklausomybės procesui. O šiaip galima pasakyti, kad visi buvo kolaborantai. Kas yra TSRS nusipelnę kultūros veikėjai? Tai pat kolaborantai, nes tarybiniais laikais tai buvo nomenklatūrinis titulas. Tai reikšdavo privilegijas. Gauti nusipelniusio kultūros veikėjo vardą reiškė būti lojaliu esamai valdžiai. Manau, kad šis supaprastinimas yra niekam tikęs, todėl traktuokime 1988-1992 metus, nes čia matome, kurie yra už nepriklausomybę ir kurie prieš. Būtent šioje vietoje tiktų pasakyti, kad štai M. Burokevičiaus linija buvo kolaborantinė linija. O vertinti visą 50 metų laikotarpį būtų be galo supaprastinta.
– Bet kaip juos tada įvardinti?
– Aš siūlyčiau juos įvardinti labai paprastai. Tai buvo tarybinio laikotarpio istorinis fenomenas, kurį reikėtų aprašinėti. Juk visos Lietuvos negalime padaryti Pilėnais, kad visi susidegintų ar panašiai. Sutikime, kad pasibaigus ginkluotai rezistencijai, nebuvo nuolatinio rezistencinio laikotarpio. Buvo vieni, kiti disidentai. Vieni labiau aktyvūs, kiti mažiau. Bet netgi tarp Lietuvos komunistų buvo labai įdomus jausmas, kad mes – kitokie. Mes geriau dirbame, daugiau galime ir džiaugėmės, kai Maskva pasakydavo, kad štai čia yra mūsų vakarai. Todėl sunku šį fenomeną supaprastinti.
– Prakalbote apie Lietuvos komunistus. Sakykite, o Antanas Sniečkus buvo lietuvių išdavikas ar Lietuvos patriotas?
Pažvelgus į trėmimų dokumentus, matomi A.Sniečkaus parašai.
– Šalia A.Sniečkaus vertėtų aptarti ir Justo Paleckio asmenybę. Tai dvi asmenybės, kurios tarybiniais laikais kaip ir sugyveno, bet jų šaknys, kilmė ir principai yra visiškai skirtingi. A.Sniečkus tikrai susiformavo komunistų ir stalinistų įtakoje per visą Tarybų Sąjungos laikotarpį. Kaip žinia, po revoliucijos jis ilgą laiką buvo Rusijoje ir dirbo kominterno struktūrose. Jis brendo visiškai kitokioje aplinkoje nei J.Paleckis, kuris buvo Lietuvoje, dalyvavo kairiųjų inteligentų „Trečiojo fronto“ veikloje.
Pažvelgus į trėmimų dokumentus, matomi A.Sniečkaus parašai. Ir tai, be abejonės, yra dalyvavimas nusikalstamoje veikloje. Kas kita yra Sniečkaus ilgalaikė sekretoriaus veikla, kur žymiai didesnę įtaką turėjo Drobnys, Baršauskas, Šumauskas ir kiti, kurie suprato, kad Tarybinę Lietuvą reikia formuoti iš nacionalinių kadrų. A.Sniečkus šiais asmenimis ir rėmėsi. Bet atsiminkime Sniečkaus ir jo motinos tragediją, kai motina prakeikė savo sūnų. Juk tai didžiulė drama.
Tad A.Sniečkaus veiklą iš tiesų reikėtų vertinti pagal 1940–1945 metų veiklą, kuri rodo, kad buvo prisidėta prie nusikalstamos veikos, o už tai būtų buvę galima pareikalauti atsakomybės.
Štai J.Paleckio situacija – visai kitokia. Jis buvo marionetinėje situacijoje.
Štai J.Paleckio situacija – visai kitokia. Jis buvo marionetinėje situacijoje. Pateko į Maskvos jėgų poveikį, dėl ko išgyveno dramą. Kiek žinau iš jo atsiminimų, kurie yra gana intymūs, buvo net pamąstymų apie savižudybę.
Po to jis stengėsi padėti ištremtiems žmonėms iš Laptevų jūros regiono. Žinome vieną epizodą, kai jo iniciatyva siųsti žmonės, tarp jų Gerulaitis ir Bulota, vyko į Laptevų jūrą atvežti našlaičių vaikų iš gulago. Taigi matome, kad Paleckis yra kitokia figūra. Žinoma, jis neturėjo tokios įtakos kaip Sniečkus. Tai du skirtingi fenomenai. A.Sniečkų būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jei istorija būtų pakrypusi kita linkme.
– Tai Jūs Sniečkaus nelaiko didvyriu, Lietuvos patriotu?
– Ne, nelaikau.
– Bet yra tokių nuomonių, kad jis daug padėjo Lietuvai.
– Kaip ir minėjau, tie dokumentai, po kuriais yra jo parašai, neatleidžia jo nuo atsakomybės.
– Sakykite, ar buvo kas gero sovietmečiu?
– Žinote, Tarybinėje Lietuvoje buvo daug gerų dalykų.
– Kas gi?
Mažoje respublikoje turėjome penkias teatro mokyklas, kurios pastatydavo fantastiškus spektaklius, nepaisant cenzūros.
– Aš baigiau Kauno medicinos institutą, baigiau Vilniaus istorijos fakultetą. Už mokslą mokėti nereikėjo. Baigiau tokią pačią chirurgiją, kaip ir Sorbonoje. Studijuodamas istoriją mačiau, kur yra dogmatikai, o kur dėstantys ir visiškai normalius dalykus pasakojantys, tokie kaip Edvardas Gudavičius.
Pažvelkime į visuotinį vidurinį mokymą, sveikatos apsaugos sistemą, visuotinę profilaktiką, užimtumą. Buvo daug gerų dalykų. Be to, kokie buvo kultūriniai renginiai? Turėjome net penkis teatrus: Klaipėdos (nuo 1963 m. vadovaujamą Povilo Gaidžio), Panevėžio (su Juozu Miltiniu priešaky), Jaunimo teatrą (Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą), Kauno Dramos teatrą (Henrikas Vencevičius), Šiaulių dramos teatrą (Gytis Padegimas).
Mažoje respublikoje turėjome penkias teatro mokyklas, kurios pastatydavo fantastiškus spektaklius, nepaisant cenzūros. Su „Mažvydu“ visi deklamavom Lietuvą, visi pergyvenome „Grasos namus“ ir matėme, kokia tai gelmė, o dar buvo ir „Mamutų medžioklė“. Kokie buvo tiražai „Lietryčio“, „Pergalės“ ir kiek ten būdavo įvairiausių straipsnių.
Aš skaičiau ir sėmiausi daug žinių iš Zaborskaitės, Lukšienės ir kitų autorių publikacijų. Nejaugi nubrauksime „Kultūros barus“ ir kitus? Buvo ir gerų, ir blogų dalykų. Buvo trypiamos žmogaus teisės, suvaržyta laisvė, paneigtas suverenitetas, kas fundamentaliai yra blogis, bet gyvenimo kasdienybė buvo labai marga.
