Lankstinukų gausa kukliuose svečių namuose ir kiek puošnesniuose turizmo centruose šalia katalikiškosios, koperniškosios ar šopeniškosios Varšuvos pažada Varšuvą ir kaip žydišką miestą su pulsuojančia, pabrėžtinai „gyva“ kultūra – tiek religine, tiek sekuliaresne prasme. Vis dėlto mažesniu šriftu papildoma, kad ta kultūra pulsuoja tik nustatytu laiku – tam tikrų tradicinių žydiškų švenčių ar naujai sukurtų žydiškosios kultūros festivalių metu.
Deja, paaiškėja, kad mano laikas Varšuvoje nekoreliuoja su čionykščiu žydišku kalendoriumi, tad Varšuvos žydų istorijos ir kultūros nusprendžiu ieškoti tradiciniais būdais – lankydama memorialines vietas bei muziejus, žinodama, kad šių lankymo valandos apribotos tik paprastojo, žmogaus darbo kalendoriaus.
Prakalbinti Holokausto istoriją: modernus bandymas
Prieš kurį laiką žmonių ir muziejų santykį buvo galima skirstyti į tris dalis: negalintys neiti į muziejus, negalintys eiti į muziejus ir pareigybiniai muziejų lankytojai. Bet tobulėjantis modernių technologijų pritaikymas muziejuose bei platesnis kuratorių ir edukatorių požiūris į muziejų keičia ir lankytojų suvokimą.
Dabar galime kalbėti apie ėjimą į muziejų kaip į šventę ir atsiriboti nuo priverstinių mokyklinukų ekskursijų vaizdinių: muziejai stengiasi blizgėti, blyksėti, vitrinos turi suktis, o audio ir video įranga – susieti įnoringą lankytojo pasaulį su praeitimi. Tokia patirtis žadama ir naujame, tik 2013 m. duris atvėrusiame Lenkijos žydų istorijos muziejuje: „Paroda sukurta labiau kaip „istorijos teatras“ nei standartinė ekspozicija, besisukanti aplink jos objektus; panaudota multimedija bei inovatyvios dizaino technologijos sukūrė visapusiškai XXI a. dvasią atitinkančią aplinką“.
Tad šis muziejus – neabejotinai vertas aplankymo. Jei ne dėl jo turinio (apie kurį nesinori spręsti iš blizgaus reklaminio viršelio), tai bent jau dėl žadamos unikalios formos. Pasirodo, stovi jis simbolinėje vietoje – buvusio Varšuvos geto centre. Tačiau iš pirmo žvilgsnio to ir nepasakytum – lietuvio akiai prijaukintos ir pažįstamos sovietinių namų struktūros, supančios naująjį muziejų, seniai užbetonavo geto paveldą. Tačiau naujai iškilęs muziejus savo kolosalumu bando priminti, kieno čia vieta: ne tik pastato didybė, bet ir dideli užmojai pristatyti Lenkijos žydų istoriją nuo Viduramžių iki dabarties, tapti edukaciniu ir kultūriniu centru, viena vertus, skatina muziejų vertinti itin rimtai, kita vertus – skeptiškai.
Visų pirma, nors muziejus jau atviras lankytojams, jis nėra baigtas įrengti – paradoksalu, tačiau tik Holokausto istorijai skirta ekspozicija vienintelė veikia iš visų kelis šimtmečius pristatančios istorijos parodų. Paslapčia žvilgtelėjus į neįrengtas erdves, matyti, kad dar nemažai teks palaukti iki visos muziejaus ekspozicijos atidarymo. Savaime kyla retorinis klausimas – kodėl suskubta tik ties Holokaustu? Ar ši tema buvo atskiras ekspozicinis projektas, nesusijęs su likusia muziejaus dalimi? Ar ji turėtų teoriškai pritraukti daugiausia lankytojų, todėl jos atidarymas buvo prioritetas?
Klaustukai čia tik retorinė priemonė, nes tokia ekspozicinė prieiga žydų istorijai pristatyti iš esmės nestebina. Gausybė pavyzdžių ir Lenkijos istoriografijoje, ir gimtojoje Lietuvoje rodo suintensyvėjusį dėmesį Holokausto istorijai (gal kiek labiau Holokausto atminimui nei istorijai), į pašales nubraukiant visą likusią žydų istoriją. Tad tikėtina, jog ir naująją ekspoziciją būtent apie iki-holokaustinę istoriją parengti daug sudėtingiau: tema daug mažiau išplėtota, esti mažiau ir pavyzdžių, kaip ją perteikti, trūksta istorinės informacijos ar nespėta sukaupti eksponuotinų objektų.
Šis muziejus (ar tiksliau – jo koncepcija) Lenkijoje yra viena iš trijų naujųjų iniciatyvų (šalia Aušvico žydų studijų centro ir Galicijos žydų muziejaus), siekiančių keisti nusistovėjusį žydų istorijos, kaip tapačios Holokausto istorijai, vaizdavimo modelį, todėl pradėdamas savo veiklą ir atsiverdamas visuomenei būtent tik su Holokausto ekspozicija, jis žengia žingsnį atgal ir skatina kvestionuoti jo prieigos modernumą bei paties muziejaus išskirtinumą tarp kitų muziejų.
Vis dėlto pati Holokausto ekspozicija – moderni ir šiuolaikiška, nenusileidžia jau pastato architektūriškai sukurtam inovatyviam įvaizdžiui. Ji pradedama vaizdo pasakojimu apie ekspozicijai paaukotus daiktus, susijusius su žydų istorija. Kartu išlaikomas ir individualumas – artefaktai grupuojami ir aprašomi pagal žmones, kurie juos paaukojo. Po keliolikos pasakojimų galima suprasti, koks esminis šios idėjos akcentas: daugybę dalykų ekspozicijai paaukojo būtent lenkai, o ne žydai. Pristatant tarpusavio santykius, bandoma suteikti vertybėms tikrumo, ne tik standartiškai edukuoti, bet ir paskatinti Holokaustą priimti kuo emocionaliau – kartu suvokiant Holokaustą kaip visos Lenkijos, o ne tik Lenkijos žydų bendruomenės tragediją.
Tad dauguma eksponuojamų objektų nėra žydiški per se: vaikiškos knygutės lenkų kalba, lenkiškuose fabrikuose siūti vaikiški rūbeliai ar senosios Varšuvos atviručių koliažas – ne žydiškosios Varšuvos kaip tokios, o tiesiog bendrąja prasme daugiatautės prieškarinės sostinės atspindys. Nepaisant tokio žydiškumo ir lenkiškumo perpynimo, pabrėžtina, kad ši muziejaus dalis išskiriama kaip tam tikras žydiškumo memorialas. Netgi tiesiogiai pasakoma, kad būtent tai, jog nėra išlikusių gyvųjų, įprasmina visus čia eksponuojamus objektus (cit. „Daiktai, kurių būtis žymi jų žydų savininkų nebūtį“).
Gausu parodoje ir modernaus meno objektų. Vienas įspūdingiausių – Dominiko Lejmano judanti instaliacija – amžino žydų judėjimo, emigracijos, žmonių tarpusavio santykių dinamikos atspindys. Laiko dvasią atspindi ir ekranų, kuriuose įskaitmeninti šaltiniai (albumai, knygos), integravimas į ekspoziciją: neliesdamas šaltinio, kuris parodomas tik stiklinėje spintelėje, lankytojas gali laisvai sklaidyti jo puslapius.
Tokia prasminga moderniųjų technologijų ir muziejininkystės sintezė nuteikia pakylėtai, tačiau ant žemės vėl nuleidžia realybė. Visoje salėje tinkamai nesutvarkytas apšvietimas, todėl dažnai lankytojas, norėdamas apžiūrėti eksponatą, pats sau užstoja šviesą. O praėjus euforijai dėl naujųjų technologijų panaudojimo, supranti, kad viskas padaryta atmestinai: knygų puslapiai nuskenuoti kreivai, tekstas netelpa į ekraną, o ant paties ekrano palikti neaiškios paskirties mygtukai. Norėtųsi kaip mokykloje už pastangas skirti dešimtuką, bet už įgyvendinimo lygį – palikti po pamokų.
Didžioji salė, skirta Holokausto temos pristatymui, savyje talpina dar vieną mažesnę erdvę, įvardytą kaip „Žydų meno salė“, kurioje eksponuojami XX–XXI a. kūrėjų darbai be konkrečios tematinės linijos – nuo žiaurių Holokausto temos iliustracijų iki paprastų žydų portretų ar reklaminių plakatų.
Vėl kyla klausimas – kokia šios salės prasmė? Ne Rembrantas eksponuojamas, estetinio polėkio ne per daugiausiai, tematika plati – nuo alef iki zet, galiausiai – ką mes čia sužinome? Jog buvo (ir yra) įvairaus žanro ir dar įvairesnio talento diapazono žydų dailininkų. Tačiau ar tikrai tie keliolika darbų atrinkti būtent dėl to, kad jie puikiausiai reprezentuoja žydų meną? Atrodo, jog paprastesni – padovanojimo ir negalėjimo sau leisti būti išrankiems – faktoriai čia suveikia stipriau.
Iš esmės daug prasmingiau nei bekonceptė žydų meno paroda didžiąją Holokausto ekspoziciją papildo antrajame aukšte įrengta minimalistinio tipo ekspozicinė erdvė-instaliacija, išsiskirianti aiškia ir išbaigta koncepcija: senos, nelygios, tarsi surinktos iš įvairių namų itin girgždančios grindlentės, kartkartėmis išgirstami prislopinti riksmai – visa tai skirta iliustruoti slėpimąsi nuo nacių Antrojo pasaulinio karo metu. Sąmoningai kuriama įtampa siekiama sukelti susierzinimo ir nejaukumo emocijas (visiškai kitaip nei didžiojoje salėje, kurioje žadinamas lankytojo kaltės jausmas).
Taip atveriamas žvilgsnis į kalbėjimo apie mirtį įvairialypumą. Iš karto kyla mintis apie literatūrines paraleles – portugalo Jose Saramago „Kai mirtis nusišalina“ ir brito Terry Pratchetto „Reaper man“ (Giltinė).
Abiem atvejais kalbama apie fiktyvią erdvę, kurioje nelieka mirties, tačiau pasirenkamos skirtingos kalbėsenos: pirmuoju – gyvųjų išgąstis, liūdesys ir panika, antruoju – tragikomiškas žvilgsnis iš barikadų tų, kuriuos apleido turėjusi pasiimti mirtis. Taip ir kalbant apie Holokaustą iš esmės apsistojama ties aiškiai juntama mirties prezencija: pirmuoju atveju (didžioji muziejaus salė) išsakant tų, kurie išgyveno ar tiesiog gyveno šalia, jausmus ir potyrius, antruoju atveju – daug intymiau (ir skausmingiau) pristatant mirtį iš tų, kurie ją patyrė, perspektyvos.
Lenkijos žydų istorija muziejuje iš praeities
Emanuelio Ringelblumo žydų istorijos instituto muziejus pasitinka visiškai kitokia dvasia – nors pelėsių ir kerpių pastate nėra, tačiau bent metaforiškai jų kvapas justi. Galbūt tokį prisirišimą prie praeities skatina pasididžiavimas, kad institutas ir jo muziejus įrengti istorinėje Judaikos bibliotekoje – viename nedaugelio žydų kultūrinio paveldo pastatų, išsaugotų po Antrojo pasaulinio karo.
Pirmasis ekspozicinis aukštas – arba labai stipriai siurrealistinis, arba labai stipriai pametęs koncepciją – tai pora skurdžių prieškarinių reliktų (macų kepimo mašina ir stalo kojos), neaiškios vaizdo instaliacijos be jokių nuorodų, trumpa paties pastato istorija ir tarsi interaktyvus žemėlapis. Čia galime sužinoti apie žydų bendruomenę įvairiose Lenkijos vietovėse iki 1939 m. ir po jų (taip pat ir apie Vilniaus žydiją).
Pirmo aukšto pasimetimą keičia nejauki abejonė antrame aukšte – ar vėl viskas bus pristatyta tik per Holokausto tragedijos prizmę? Varšuvos geto herojų monumentų gausa, nuolatinė Varšuvos geto ekspozicija – standartinis Holokausto įamžinimas muziejuje, kuris, deja, dėl savo masiškumo ir nuasmeninimo iš esmės gali tikri, ir, pavyzdžiui, Vilniaus getui.
Keliaujant į antrojo aukšto ekspozicijos gilumą, iškyla maža vilties kibirkštėlė susipažinti su Lenkijos žydų istorija iki tragiškųjų Antrojo pasaulinio karo įvykių: po duoklės Holokausto atminimui pristatoma žymaus žydų visuomenininko ir fotografo Menachemo Kipniso beveik šimto nuotraukų galerija, pasiskolinta iš Niujorko YIVO archyvo. Ji skirta įvairių Lenkijos regionų miestų ir miestelių žydų kasdienybei 1921–1939 m. pristatyti. Idėja itin graži ir patraukli: fotografijos gausiai komentuojamos, atliktos profesionaliai, pabrėžiami skirtingi kasdienybės ir tradicijos aspektai – nuo vaikų žaidimų iki gatvės prekybos ar konkrečių profesijų atstovų kasdienybės.
Kita nuolatinės parodos dalis įsipareigoja pristatyti religinį ir sekuliarųjį žydų meną. Būtent ši dalis nustebina labiausiai: ja galima pavadinti netgi sinagogos instaliacija, deja, matoma tik iš aukštai, o ir tik iš dalies. Tokios neįprastos ir iš pažiūros ne itin vykusios parodos kūrėjai (matyt, patys to nesiekdami) sukūrė unikalią patirtį: sinagoga matoma lyg iš tradicinės atskirtosios moterų galerijos antrajame sinagogos aukšte, o tai jau gali atverti interpretacinius klodus ir apie moters suvokimą bei padėtį žydų tradicijoje, ir apie atskirtį bei specifinę patirtį.
Ieškoti savų atspirties taškų galima bandyti ir likusioje žydų tradicijas menančioje parodoje, tačiau eksponatų nykumas nepalieka daug vietos vaizduotei. Šiek tiek paradoksalu, bet tame pat aukšte lankytojas gali išvysti ir minėtąją „žydų meno“ parodą, ir visiškai „anti-žydiško meno“ (t. y. antisemitinių karikatūrų iš tarpukario Lenkijos) ekspoziciją. Džiugi palyginimo ir pasirinkimo laisvė?
Būtų, jei abi ekspozicijos iš tiesų atspindėtų tai, ką žada. Tačiau pirmoji savo eksponatų kuklumu ir (nepabijokime dailėtyriškai leptelėti) menka menine verte nesukuria prielaidos jaustis susipažinusiai su žydu menu (didžiąją dalį parodos sudaro atvirukai, siųsti žydiškų švenčių proga, pasakojimai apie sveikinimus žydų religinių švenčių metu). Antroji, priešingai, neleidžia skųstis eksponatų trūkumu, tačiau atsiranda perteklinės informacijos, o tekstai prie karikatūrų tik lenkų kalba (nors likusioje muziejaus dalyje viskas orientuota ir į anglakalbį lankytoją) nepagerina padėties. Ir aukščiau nebėra kur lipti.
Neįmuziejintos kultūros paieškos
Po tokių mirties kultūrai atnašaujančių muziejų prasmingiau regisi pamatyti senąsias žydų kapines, pažymėtas kaip lankytina žydiškosios Varšuvos vieta. Čia iškyla pirma dilema: kodėl šios eilinės senos, nesutvarkytos kapinės, kuriose iš pirmo žvilgsnio daugiau nugriuvusių nei stovinčių paminklų, yra lankytina vieta? Antroji dilema ištinka jau prie vartų: ar priimtina mokėti už įėjimą į kapines?
Aišku, kapinių prižiūrėtojai pasakytų, kad ne tik galima, bet ir privaloma. Pro vartus matyti nuvirtę paminklai verčia ironizuoti: ar sumokama už jų piktybinę nepriežiūrą ir chaotiškos dvasios palaikymą? Pagalvoju apie Paryžiaus Per Lašezo ar Londono Haigeito kapines, kurios nebėra tik kapinės – tai turistų mekos, kur mokama už galimybę pabučiuoti Oscaro Wilde’o antkapį ar filosofiškai nusiteikus aplankyti Karlo Marxo kapą. Ir pastarieji atvejai nežavi pomirtine prekyba, tačiau nuo žydiškųjų Varšuvos kapinių apsisukti verčia ne anarchistinės paskatos, o suvokimas, jog žydiškoji Varšuva dėl begalinių Holokausto akcentų savaime simbolizuoja mirties kultūrą, o primokėti už tai, kad pamatytum „tikrą“ žydiškąją mirtį – tiesiog reikštų vulgarizuoti sakralią vietą.
Vis dėlto norisi pamatyti tikrą, į muziejų vitrinas nesudėliotą žydiškąjį paveldą. Tad nuo Senamiesčio keliaujant stoties link ir mėgaujantis vienodai pilkomis centrinėmis Varšuvos gatvėmis, yra galimybė išvysti dar veikiantį Žydų teatrą ir vienintelę išlikusią tarpukario sinagogą (Noźyk), kuri, pastatyta XIX a. pabaigoje ir atstatyta po Antrojo pasaulinio karo, veikia iki šių dienų.
Teatrą atpažinti nesunku: šalia jo krautuvėlė (deja, nedirbanti), kurios pavadinimas sveikina praeivius „Shalom“, o pats jaukiai nedidukas teatro (lenk. Teatr Źydowski im. Estery Rachel i Idy Kamińskich) pastatas papuoštas gausybe nuotraukų ir spektaklių afišomis kviečia užsukti į vidų. Žavu, kad žydiškojo teatro tradicijas akcentuojantis teatras rengia įvairiausius, ne tik žydų kultūrą reprezentuojančius pastatymus, kurie vyksta tiek jidiš, tiek ir lenkų kalba.
Sinagogą rasti kiek sudėtingiau: romaniško stiliaus pastatas, apsuptas modernių dangoraižių ir purvinų stovėjimo aikštelių, stūkso atokiau nuo gatvės – nepaliestas paveldosauginės aplinkos harmonijos koncepcijos. Kitoje sinagogos pusėje įsikūrusi košerinio maisto parduotuvėlė, o sieną puošia cirką menantys piešinukai su drambliais ir žirafomis bei hebrajiški užrašai. Tai savotiška žydiškumo oazė, pasislėpusi tarp naujausios Varšuvos architektūros. Kaip ir Vilniuje tebeveikianti vienintelė Choralinė Sinagoga tėra sinagogų gausaus Vilniaus mažas praeities prisiminimas, taip ir Noźyk sinagoga Varšuvoje – ji, kaip tebefunkcionuojanti vieta, nei yra apipinta mitais, nei nuteikia istoriškai.
Kalbant apie paraleles, Varšuvoje, kaip ir Vilniuje, vis dar sklando buvusios Didžiosios sinagogos Tłomackie gatvėje šmėkla – ji buvo žydiškosios Varšuvos simbolis, kol 1943 m. ją sunaikino. Čia norėtųsi simboliškai sustoti ir liautis vaikytis žydiškosios Varšuvos – netrikdyti rimties telikusių jos šmėklų ir muziejų, kurie iškeitė Varšuvos žydų bendruomenės pasakojimą į universalesnį Holokausto naratyvą.
