Žydas rašytojas, puoselėjęs Vidurio Europos intelektualų tradicijas, A.Hitleriui atėjus į valdžią buvo priverstas palikti tėvynę. Tragiška lemtis ir itin kosmopolitiška asmenybė taip sužavėjo Teksase gimusį dabitiškos prigimties neslepiantį režisierių Wesą Andersoną, kad gimė daugybę apdovanojimų susišlavusi juosta „Viešbutis „Didysis Budapeštas“.
W.Andersonas nesiekė kurti biografinės dramos ar ekranizuoti vieno iš S.Zweigo romanų, o norėjo vizualiai perteikti rašytojo gyvenimo ir kūrybos kratinį.
Trys gyvenimai viename
Pats S.Zweigas dėl savo daugialypiškumo kaltino istorines aplinkybes. Iš pradžių autobiografiją pavadinęs „Mano trys gyvenimai“, savo gyvenimą suskirstė taip: pirmasis buvo turtingas ir stabilus. Antrasis, kai rašytojas susidraugavo su Zigmundu Freudu, Albertu Einsteinu, Thomu Mannu, Salvadoru Dali ir Richardu Straussu – jaudinantis, kūrybingas ir turtingas. Trečiąjį gyvenimą S.Zweigas praleido varge, baimėje ir atskirtyje, tačiau vis dar buvo pakankamai turtingas.
Nepaisant istorinių kataklizmų, su kuriomis teko susidurti, artimiausi S.Zweigo draugai rašytoją apibūdino kaip daugiaaspektį ir sunkiai suprantamą, kurio asmenybei daug įtakos turėjo Vienos miestas. Rašytojas Klausas Mannas, Thomo Manno sūnus, laikė S.Zweigą „tikru metropolio produktu“. K.Mannas rašė: „Viena padarė didžiulę įtaką S.Zweigo elgsenai. Jame susijungė prancūziškas mandagumas, vokiškas susimąstymas ir rytietiškas ekscentriškumas“.
Labiausiai S.Zweigą kelionėse žavėjo žmonijos nevienalypiškumas, atsispindėjęs ir jo rašiniuose. Nacių valdžiai apribojus jo galimybę keliauti, o asmenybę sumenkinus iki informacijos, telpančios ant kelių tapatybę įrodančių dokumentų, S.Zweigas jautėsi tarsi gyvendamas pomirtinėje egzistencijoje. Dėl to W.Andersonas nusprendė padalinti rašytojo personažą į tris dalis, tačiau net ir padalinus į tris kartus daugiau dalių, vis tiek nebūtų pavykę pilnai jo įamžinti.
Tarsi Midas, prisilietimu viską paverčiantis auksu
Itin panašios išvaizdos Ralpho Fienneso vaidinamas M.Gustave geriausiai atspindi S.Zweigo asmenybę.
Perfekcionistiškas M.Gustave atsidavimas savo viešbučiui papildo smulkmenišką rašytojo atsidavimą savo amatui. S.Zweigas buvo darboholikas, parašęs daugybę apysakų ir trumpų istorijų, įspūdingų biografijų, eilėraščių, libretų, istorijų darbų, esė laikraščiams, kalbų ir beveik 30 tūkst. laiškų.
Nors autorius literatūroje buvo tarsi graikų mitų herojus Midas, prisilietimu viską paverčiantis auksu, apie savo kūrybinę dovaną atsiliepdavo itin kukliai.
Jo pirmoji žmona Friderike nepamena nė vieno koncerto, kuriame jie būtų išsėdėję iki galo – kuo labiau S.Zweigą sujaudindavo garsai, tuo labiau jis norėdavo grįžti prie rašomojo stalo.
Trečiojo dešimtmečio viduryje S.Zweigas buvo labiausiai verčiamas autorius pasaulyje. Kartais, jo pačio nuostabai, net ir darbai su žiauriausiais veikėjais, kurie, autorius manė, niekada nesužavės publikos, patekdavo į populiariausiųjų sąrašus. Nors autorius literatūroje buvo tarsi graikų mitų herojus Midas, prisilietimu viską paverčiantis auksu, apie savo kūrybinę dovaną atsiliepdavo itin kukliai.
Kalbėdamas apie karjerą teigdavo, jog tai – tik atsitiktinumas, nulemtas jo gimimo vietos, kadangi XIX amžiaus pabaigoje Vienoje knygos, muzika ir dailė buvo garbinama kaip religija. Šią situaciją iliustruoja savo biografijoje „Vakarykštis pasaulis“ prisimindamas prieš pat pastato nugriovimą 1888-aisiais įvykusį paskutinįjį koncertą „Burgtheater“ teatre. Iškart po to, kai nusileido užuolaidos, gedintys žiūrovai užlipo ant scenos pasimelsti.
Pabėgimas nuo tuščios buržuazijos egzistencijos – kelionės
S.Zweigas gimė 1881-aisiais turtingoje, itališkas ir austriškas šaknis turinčioje žydų šeimoje. Jo tėvai, turtus susikrovę iš bankininkystės ir tekstilės gamyklų, buvo Vienos naujojo elito atstovai. Jie buvo Vidurio Europos buržuazijos atstovai, manė, jog praėjus Katalikų bažnyčios, senovinių ekonominių santvarkų ir aristokratijos privilegijų erai, atėjo laikas jiems. Šis laikotarpis, kurio metu nesunaikinamo saugumo jausmas pasklido S.Zweigo šeimos aplinkoje, buvo tas memuaruose aprašytas „Vakarykštis pasaulis“.
Išvykų metu Zweigai sukurdavo tikrą giminaičių, tarnų ir nesuskaičiuojamų lagaminų paradą.
S.Zweigas jau tada suprato, norint nekreipti dėmesio į kylančią įtampą tarp imperijos etninių grupių ir socialinių klasių, buvo reikalingas sąmoningas fantazijos lygis. Susidūręs su žvėriška A.Hitlerio realybe, S.Zweigas išreiškė prielankumą senosioms tėvo kartos iliuzijoms: „Tai buvo nuostabi ir kilni iliuzija, humaniškesnė ir produktyvesnė nei šiandienos šūkiai“.
Savo vaikystę S.Zweigas praleido tuščioje buržuazijos egzistencijoje – pasidabinęs aksominiais kostiumais ir grakščiai nusilenkinėdamas arba užsidaręs su knygomis savo kambaryje. Jam palengvėdavo tik per vasaros atostogas, kuomet šeima keliaudavo nuo vieno vandens telkinio prie kito.
Išvykų metu Zweigai sukurdavo tikrą giminaičių, tarnų ir nesuskaičiuojamų lagaminų paradą. Tiesa, kartą išvykus iš kurorto šeima suprato, kad jame paliko tarnaitę, ir turėjo sugrįžti į miestą jos ieškoti. Šios vėliau S.Zweigo papasakotos istorijos rodo, kad šeima, planuodama savo laisvalaikį, galėjo naudotis savu M.Gustave.
Vos tik sulaukęs tinkamo amžiaus atsiskirti nuo tėvų, S.Zweigas pradėjo keliauti savarankiškai – pradedant Austrijos Alpėmis ir baigiant Azija bei Šiaurės ir Pietų Amerika. „Skraidančiu Olandu“ draugų vadinamas S.Zweigas tapo labiausiai nenuilstančiu to laikotarpio rašytoju, o 1919-aisiais, kai įsikūrė ant vienos Zalcburgo kalvų, kur anksčiau stovėjo arkivyskupo medžiojimo trobelė, kalva buvo praminta „Skraidančiu Zalcburgu“.
Didžiąją laiko dalį, kurią praleido keliaudamas, jis apsistodavo tuose viešbučiuose, kuriuose galėdavo įkurti laikiną rašytojo laboratoriją, ir kurie, anot jo, maksimaliai padidindavo savo kūrybinį produktyvumą. Priešingai nei W.Andersono filme, S.Zweigas vengė didžiųjų žemyno viešbučių, kuriuos vadino pernelyg pompastiškais. Viena mėgstamiausių jo vietų tapo viešbutis, įsikūręs Antibo mieste, jūros ir sodų apsuptyje.
Pirmą kartą S.Zweigas laikinai apsistojo užsienyje tuomet, kai vienam semestrui išvyko į Berlyną. Tiesa, čia vietoj filosofijos paskaitų jis bandė sugerti prasčiausių miesto landynių atmosferą.
Berlyne jis bendravo su narkomanais, sukčiais ir seksualinio avangardo atstovais. Kuo prastesnė buvo žmogaus reputacija, tuo labiau S.Zweigas norėjo jį pažinti. Rašytoją traukė rizikuojantys žmonės – tie, kurie siekė kuo intensyviau gyventi čia ir dabar. Toks S.Zweigo pomėgis išliko visą gyvenimą ir tapo pagrindiniu kūrybos branduoliu.
Nacių palaužtas
Žmonijos laisvės paieškos buvo viena pagrindinių jo temų. Po nacių atėjimo į valdžią S.Zweigas pasijuto įkalintas šiurkščiame psichologiniame labirinte, į kurį rašytojo kūriniuose buvo įvilioti jų veikėjai. Labiausiai jo dvasią palaužė po Pirmojo pasaulinio karo atsiradę keliavimo apribojimai. Turintis biurokratijos fobiją vyras staiga pasijuto palaidotas po nesibaigiančiais lapais su konsuliniais antspaudais.
Turintis biurokratijos fobiją vyras staiga pasijuto palaidotas po nesibaigiančiais lapais su konsuliniais antspaudais.
Vienam tuometinių draugų S.Zweigas apibūdino save kaip „buvusį rašytoją, o dabar vizų ekspertą“.
1934-ųjų pradžioje jis skrido iš Austrijos į Londoną, kur sutiko antrąją žmoną Lotte Altmann. Keliaudamas S.Zweigas stengėsi pabėgti nuo valdžios stebėjimo mechanizmo. Paskutiniuosius septynerius metus rašytojas bėgo – iš Londono į Batą, iš Bato į Manheteną, iš Manheteno į Osiningą, iš ten į Rio de Žaneirą, ir galiausiai į mažą Petropolio miestelį kalnuose Brazilijoje.
Gyvendamas paprastame vieno aukšto name ant stačios, hortenzijomis apaugusios kalvos, S.Zweigas mėgavosi Brazilijos gamta, tačiau jautėsi labai vienišas – prirakintas prie valstybės suteiktos tapatybės. Kuo labiau jį apibrėžė valstybė, tuo didesniu nieku jautėsi. Viename paskutiniųjų laiškų S.Zweigas rašė: „Mano vidinė krizė yra ta, jog aš nesugebu sutapatinti savęs su žmogumi iš mano paso, su savimi tremtyje“. Galiausiai izoliacijos ir netekties jausmas paėmė viršų, ir 1942-aisiais, būdamas 60-ties, (o Lotte – vos 33-ejų), perdozavo barbitūratų.
Atsisveikinimo laiške jis rašė: „Verčiau gyvenimą užbaigsiu gerais laikais. Intelektualinis darbas man visada buvo didžiausias džiaugsmas, asmeninė laisvė ir didžiausias šios Žemės gėris. Pagarba visiems mano draugams. Linkiu jums po ilgos nakties išvysti aušrą, o aš, būdamas pernelyg nekantrus, išeinu anksčiau“.
S.Zweigo likimo tragizmas geriausiai atsispindi W.Andersono filmo kulminacijoje, kai M.Gustave su pagalbininku Zero traukiniu tuoj kirs sieną ir pateks į laisvę. Policija sustabdo traukinį ir pareikalauja parodyti dokumentus. M.Gustave dokumentai tvarkingi, o Zero – ne. Pabandęs apginti Zero, M.Gustave yra išmetamas iš traukinio ir nužudomas. Šiuo siužeto posūkiu W.Andersonas sukuria alegoriją – vienu metu istoriškai specifinę ir tuo pačiu nepriklausančią nuo laiko – pasiaukojimo grakštumo ir savanaudiškumo žiaurumo.
Šiandien, kai valstybės persekiojimas ir kiekvieno egzistencijos aspekto dokumentacijos politika vis agresyvėja, o daugybė žmonių pradeda jausti grėsmę, aistringos S.Zweigo asmeninės laisvės paieškos yra aktualesnės nei bet kada anksčiau.
