2010 metais, minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, pradėtas kurti edukacinis filmas į kino ekraną atkeliavo tik dabar. Režisieriaus teigimu, iš pradinės idėjos ir scenarijaus galutiniame filmo variante nieko neliko, tačiau rezultatas išėjo džiuginantis.
Filme lietuvių, lenkų ir vokiečių mokslininkai vienas po kito žeria faktus, verčiančius suabejoti iki šiol žinomais istorijos stereotipais apie šį didįjį mūšį. Besikeičiantys buvusių Kryžiuočių ordino pilių vaizdai, rekonstruotos riterių kovos, aiškiai vizualizuotas to laikmečio žemėlapis ir mūšio schemos žiūrovui patraukliai pristato ne tik pagrindinius faktus apie Žalgirio mūšį, bet ir sukuria bendram supratimui reikalingą kontekstą.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Profesorius habil. dr. Svenas Ekdahlis |
„Jūs įsitikinote, koks svarbus šis filmas ir kokią reikšmę jis gali turėti. Šiame filme kalbama apie senus stereotipus, neteisingus traktatus, neteisingas nuomones ir bandoma tai paneigti, – po premjeros į sausakimšą kino teatro salę kreipėsi švedų kilmės Vokietijos mokslininkas, habil. dr. Svenas Ekdahlis. – Noriu pabrėžti, kad lietuviai viduramžiais nebuvo pusiau laukiniai barbarai, kaip kartais yra teigiama, jie buvo civilizuota tauta, turėjusi savas tradicijas, kuriomis rėmėsi.“
Filme kaip tik atkreipiamas dėmesys, kad vienas pagrindinių Žalgirio mūšio metraštininkų Janas Dlugošas šį istorinį įvykį aprašė praėjus beveik pusšimčiui metų nuo jo ir turėdamas subjektyvių nusistatymų lietuvių atžvilgiu. Didelė šio istoriko įtaka atsispindi ir menininkų, vaizdavusių Žalgirio mūšį, darbuose. Pavyzdžiui, Jano Mateikos ar Tadeušo Popielio ir Zygmunto Rozvadovskio drobėse lietuvių kariai vaizduojami it laukiniai, prisidengę tik kailiais. Tuo tarpu istorikai filme „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ pabrėš, kad kiti šaltiniai rodo, jog lietuvių kariai mažai skyrėsi nuo Ordino kariuomenės.
„Svarbu Jano Dlugošo tezes vertinti kritiškai, palyginant jas su kitais to laiko metraščiuose esančiais tvirtinimais ir teiginiais. Tik kritiškai žvelgiant į istorinius faktus galima juos teisingai įvertinti. Nors J.Dlugošas buvo neabejotinai svarbus metraštininkas ir istorikas, bet jo jokiu būdu negalima laikyti šventuoju“, – tikino iš Vokietijos atvykęs Žalgirio mūšio tyrinėtojas.
Būtent dėl J.Dlugošo subjektyvumo, anot ekspertų, nusifilmavusių dokumentiniame filme, reikėtų atsargiai vertinti ir teiginius, kad didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių pabūgo ordino ir ėmė bėgti iš mūšio vietos. Kiti tų laikų šaltiniai, vieną kurių senuosiuose archyvuos aptiko pats dr. S.Ekdahlis, nurodo, kad tai buvo gerai apgalvotas priešo kariuomenę klaidinantis manevras, prisidėjęs prie pergalės.
Filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ kūrėjai tarsi atstato istorinę tiesą ar bent jau priverčia suabejoti senomis tiesomis, patrauklia forma pristatydami chrestomatinį Lietuvos istorijos įvykį. Mokiniai, kuriems siekiama šį filmą rodyti mokyklose, tikrai turėtų mieliau rinktis šio filmo peržiūras nei sausas pamokas. Tiesa, jų dėmesį išlaikyti padėtų muzikinis fonas ir aršesnės mūšių inscenizacijos, nes kartais, klausantis ramiai kalbančių istorikų, pradeda imti teisėtas snaudulys – gerai, kad dėmesį vėl sugrąžina garsus Alfredo Bumblausko balsas.
