1410 metų liepos 15 dieną vykusi kova dabar vadinama Žalgirio, Tanenbergo ar Griunvaldo mūšiu. Tačiau iš karto po mūšio jis buvo pavadintas Didžiuoju mūšiu. „Praktiškai visuose Europos to meto kronikose tas mūšis yra vienaip ar kitaip minimas. Aišku, kad jis tikrai nuskambėjo“, – pasakojo istorikas Rimvydas Petrauskas.
Tačiau atšventusios pergalę Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkijos Karalystė mūšio metinių iškilmingai neminėjo nei po 100, nei po 200, nei po 300 metų – tuo metu nebuvo tokios tradicijos. 1810 ir 1910 metais švęsti jau nebebuvo galybės – Lietuva buvo okupuota. Su trenksmu Kryžiuočių sutriuškinimas paminėtas sovietmečiu, prabėgus 550 metų nuo mūšio, mat ši pergalė buvo pravarti sovietų ideologijai. Nepriklausoma valstybė visuotinai pažymėti jubiliejų gali tik dabar.
Įdomus faktas – Lenkijoje, Griunvaldo lauke, kasmet rengiamoje Žalgirio mūšio inscenizacijoje šiemet Vytauto vaidmenį pirmą kartą atliks lietuvis – Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono karininkas Donatas Mazurkevičius. Pasak etnologo Liberto Klimkos, nėra duomenų, kad būtų minėtos 100–osios, 200–osios ar 300–osios ar 400–osios Žalgirio mūšio sukaktuvės. „Prieš keletą šimtų metų nebuvo mados minėti mūšių sukaktis. Būdavo švenčiamas tik triumfas iš karto po mūšio. Tik apie XX amžių gimė siekis gaivinti istorinę atmintį“, – sakė mokslininkas.
Lenkija paminėjo 500-ąją sukaktį
Mūšio jubiliejus pirmąsyk atšvęstas 1910 metais Lenkijoje, kai nuo istorinės datos buvo prabėgę pusė tūkstantmečio. Sukaktis buvo švenčiama labai iškilmingai, o šventės centru tapo Krokuva. Didžioji Lenkijos dalis tuo metu priklausė carinei Rusijai, Žalgirio mūšio minėjimo iškilmės tapo vienu svarbiausių tautinio judėjimo akcentų. Į liepos 15–17 dienomis vykusias iškilmes atvyko tūkstančiai svečių iš įvairių šalių, visų pirma, buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių. Tačiau lietuviai atsisakė vykti į šį šventimą dėl politinių priežasčių. Atvyko tik pavieniai lankytojai.Gali skambėti paradoksaliai, bet Žalgirio vardas įsitvirtino sovietmečiu. Sovietams Žalgirio mūšis buvo parankus, nes jame sąjungininkai nugalėjo vokiečius, – sakė G.Surgailis.
„Lietuviai nenorėjo švęsti kartu su Lenkija, nes bendras šventimas suvoktas kaip pretenzija į galimą unijos atnaujinimą“, – sakė R.Petrauskas. Tiesa, tam tikrų lietuviškų akcentų šventėje buvo. Krokuvoje atidengta Žalgirio mūšiui skirta skulptūra, kurią sukūrė lietuvių architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis. Jos atidengimo ceremonijoje kalbą pasakė kunigas Juozas Tumas–Vaižgantas.
Carinei Rusijai priklausančioje Lietuvoje 1910–aisiais didelių iškilmių nebuvo, tik liepos 15 dieną daugelyje bažnyčių laikytos Mišiomis. Tiesa, R.Petrauskas pabrėžė, jog po 1910 metų lietuvių istorinėje savimonėje Žalgiris įgavo tvirtą vietą, mat apie šią pergalę buvo daug rašoma spaudoje, ėmė formuotis Žalgirio mūšio vaizdinys, kuris vėliau ėmė keliauti iš kartos į kartą.
Įsitvirtino sovietmečiu
Tarpukariu Žalgirio mūšio data Lietuvoje būdavo pažymima, bet daugiausiai dėmesio skirta pagrindiniam, bent jau lietuvių akimis, mūšio didvyriui Vytautui. 1930–ieji paskelbti Vytauto Didžiojo metais, visuotinai minėtos 500–osios jo mirties, taip pat ir 520–osios Žalgirio metinės. Vienu iš pagrindinių tikslų tapo paminklų Vytautui Didžiajam statybos įvairiuose miestuose ir miesteliuose.
Kadangi mūšis vyko tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų, tarpukariu Lietuvoje dar nebuvo įsitvirtinęs vienas mūšio pavadinimas: dalis vartojo Žalgirio vardą, kildinamą iš Griunwaldo pavadinimo („Grün“ – „žalias“ ir „wald“ – „giria“; nors šio kaimo vokiškas pavadinimas iš tiesų buvo „Grünfeld“ – „Žalias laukas“), kita dalis – Eglėkalnio pavadinimą, kildinamą nuo Tanenbergo (vokiškai „Tanne“ – eglė, „berg“ – kalnas).
Gali skambėti paradoksaliai, bet Žalgirio vardas įsitvirtino sovietmečiu. Sovietams Žalgirio mūšis buvo parankus, nes jame sąjungininkai nugalėjo vokiečius. Tuomet šiuo vardu pradėtos vadinti gamyklos ir sporto komandos. „Ir baldų komplektas „Žalgiris“ atsirado, ir degtinė“, – pasakojo Vytauto Didžiojo Karo muziejaus direktorius Gintautas Surgailis. Taigi 1960–aisiais didelės 550 mūšio metinių iškilmės buvo suorganizuotos ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, prie Gedimino bokšto Vilniuje buvo atidengtas memorialinis akmuo.
„Tautų draugystė“
Į mūšį žiūrėta per „tautų draugystės“ prizmę, mat prieš vokiečius 1410–aisiais kovėsi LDK ir Lenkijai priklausiusių lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių žemių kariai. Ypač tarybiniais metais sureikšmintas Rusijoje esančių Smolensko pulkų vaidmuo, kurie esą atlaikė Ordino puolimą, kai lietuviai atsitraukė prieš pergalingą sugrįžimą. „Jie iš tikrųjų buvo palikti kautis ir buvo svarbūs. Tačiau sovietmečiu tapo vos ne centriniais“, – sakė G.Surgailis
Beje, pralaimėjimo Žalgirio mūšyje nepamiršo ir vokiečiai. Pirmajame pasauliniame kare 1914 metais prie Tanenbergo jų pajėgos sutriuškino rusų kariuomenę. Anot G.Surgailio, ši pergalė Vokietijoje buvo labai liaupsinama. Mūšis buvo įtrauktas ir į garsiausius pasaulio mūšius rūšiuojančius leidinius. Vokiečiai pernelyg nesigilino, kad buvo įveikta Carinės Rusijos, o ne Lietuvos ar Lenkijos kariuomenė. „Jiems buvo svarbu, kad kariuomenė iš Rytų. Bet tai buvo logiška, mat caro kariuomenėje tarnavo kareiviai iš tų pačių tautų, kurios kariavo ir Žalgirio mūšyje“, – pridūrė istorikas.
