Deja, neilgam. Ir, deja, toli gražu ne visi. Raulio Valenbergo šeima daugybę metų dėjo ir deda didžiules pastangas išsiaiškinti, kas jam nutiko, tačiau mįslių tik daugėja.
1981 m. Jungtinės Amerikos Valstijos Rauliui Valenbergui suteikė JAV garbės piliečio vardą. Iki jo šiuo garbingu titulu buvo pagerbtas tik vienas žmogus – Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill). Izraelyje Rauliui Valenbergui buvo suteiktas Pasaulio teisuolio vardas.
Š. m. gegužės 22 d. Švedijos ambasadoje vyko renginys „Raoul Wallenberg, Chiune Sugihara ir Samuel Bak. Gelbėtojai ir išgelbėtasis – trys susiję likimai“. Pateikiame specialiai į šį renginį atvykusios p. Ingrid Carlberg, švedų žurnalistės ir rašytojos, Raulio Valenbergo biografijos autorės, daugybę metų tyrusi jo dingimo peripetijas, interviu.
– Viename savo straipsnių apie Raulį Valenbergą Jūs rašote: „1945 m. sausio 17 d. Švedijos pasiuntinybės Budapešte darbuotojas Raulis Valenbergas, išgelbėjęs nuo Holokausto 10 000 Vengrijos žydų, lydimas trijų sovietų karininkų išvyko į Debreceną susitikti su sovietų kariuomenės vadu Rodionu Malinovskiu. Daugiau draugai ir artimieji jo nebematė.“ Koks likimas ištiko Raulį Valenbergą?
– Dešimties tūkstančių dolerių vertės klausimas! Raulis Valenbergas savo noru kirto fronto liniją, kad susitiktų su sovietinės armijos vadu Rodionu Malinovskiu. Tuo metu į sovietus jis žiūrėjo kaip į išvaduotojus, tikėdamasis kartu su jais bendradarbiauti, nuo mirties gelbstint tūkstančius žydų. Tačiau staiga viskas pasisuko kita linkme: sovietų vyriausybė išsiuntė Raulio Valenbergo suėmimo orderį, kurį pasirašė SSSR gynybos ministro pavaduotojas Nikolajus Bulganinas. Tačiau įsakymą suimti davė Stalinas. Taigi, kažkas nutiko, ir mes iki šiol nežinome, kodėl R.Valenbergas buvo areštuotas. Niekada nebuvo nei jokio teismo, nei kaltinimo. Iki šiol nėra paviešinti jo tardymo protokolai, nors žinoma, kad jis buvo tardomas 6 kartus, kartais net kelias valandas.
Iki 1957 metų sovietai neigė R.Valenbergo sulaikymą ir jo atgabenimą į sovietų teritoriją. Buvo sakoma, kad jis galėjo žūti Budapašte. Bet mes žinome, kad jis ir jo vairuotojas Vilmos Langfelderis buvo gabenami traukiniu į Maskvą, kur 1945 metų vasario 6 dieną jie buvo užregistruoti kaip karo belaisviai.
1944 metų pabaigoje, Naujųjų metų išvakarėse, kai sovietinė armija jau buvo pasiekusi Budapešto pakraščius, Švedijos vyriausybė įsakė Švedijos užsienio reikalų įgaliotajam pasiuntiniui Budapešte Staffanui Söderblomui kreiptis į Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministeriją dėl Švedijos – neutralios šalies – diplomatų apsaugos. Neutralių šalių – Šveicarijos, Ispanijos, Švedijos – diplomatai jau buvo išvykę arba slapstėsi Budapešte. Vienintelis, kuris nesislapstė ir ieškojo kontaktų su sovietų vadovybe, buvo Raulis Valenbergas.
Devyniasdešimtaisiais, kai jūs pirmą kartą sužinojote apie Raulį Valenbergą, sovietų valdžia atvėrė savo archyvus ir viešai leido susipažinti su keliais dokumentais, liečiančiais jo likimą. Mes žinome, kad įsakymas jį suimti atėjo iš Maskvos. Mes žinome, kad vyko susirašinėjimas su Švedijos vyriausybe apie tai, kad „kažkoks Valenbergas savo noru susitiko su sovietų armijos atstovais“. Stokholmas atsiduso, sužinojęs, kad nors vienas švedų diplomatas yra saugus, tačiau koks likimas ištiko likusius? Deja, apie pasikeitusius politinio klimato pokyčius Švedijos vyriausybė tuo metu nežinojo. Tie pokyčiai prasidėjo kitą dieną po to, kai Švedijai buvo išsiųsta žinutė apie Raulį Valenbergą. Manau, Švedijos užsienio reikalų ministerija ir Kremlius daugiau nebesusirašinėjo šiuo klausimu.
Sovietai Švedijos vyriausybės neinformavo apie Raulio Valenbergo areštą – jie sugalvojo kitą jo dingimo versiją.
– Ką turite omenyje, kalbėdama apie „klimato pokyčius“?
– Dokumentai atskleidžia, kad tomis dienoms Raulis Valenbergas galėjo laisvai vaikščioti, grįžti pas savo kolegas, pasiimti savo daiktus. Bet vykstant į Debreceną jo laisvė staiga buvo apribota. Tai nebuvo areštas, tačiau jis jau nebegalėjo susisiekti su saviškiais. Su juo ir jo vairuotoju buvo elgiamasi normaliai, jie galėjo pietauti išlipę iš traukinio. Vėliau jis pasakos žmonėms, kalėjusiems su juo vienoje kalėjimo kameroje, kad į Lubiankos kalėjimą Maskvoje jie ėjo pėsčiomis. Greičiausiai jie ir nežinojo, kad yra belaisviai – iki to momento, kai kalėjimo durys užsitrenkė už jų nugarų 1945 metų vasario 6 dieną. Sovietai Švedijos vyriausybės neinformavo apie Raulio Valenbergo areštą – jie sugalvojo kitą jo dingimo versiją.
– Esate laikiusi savo rankose Raulio Valenbergo kalėjimo Lubiankoje kortelę – joje nenurodyta suėmimo priežastis, taip pat nėra jo piršto antspaudo. Kuo, Jūsų manymu, remdamiesi sovietai suėmė ir atvežė į Lubiankos kalėjimą neutralios šalies – Švedijos – diplomatą?
– Kaip ir minėjau, niekuomet nebuvo kaltinimo, teismo, tardymų protokolų. Mes nežinome, kuo jis buvo kaltinamas. Mes žinome tik tą, ką sakė jo likimo draugai Lubiankoje: kad jis buvo kilęs iš kapitalistų šeimos, kad jis buvo kaltinamas dvigubu šnipinėjimu – tiek vokiečių, tiek amerikiečių naudai. Galėčiau pateikti visą sąrašą priežasčių, kodėl paranojiko Stalino akyse Raulis Valenbergas galėjo atrodyti labai įtartina asmenybė.
Galėčiau išskirti tris Raulio Valenbergo suėmimo priežastis. Vadovaudamas žydų gelbėjimo misijai Budapešte jis turėjo daugybę kontaktų. Jo užrašų knygelėje buvo ir nacių kontaktai, tačiau jais jis naudojosi ne bendradarbiavimo, o žydų gelbėjimo reikalais. Jis bendraudavo netgi su vietine nacių organizacija – vadinamąja Arrow Cross, o Stalinui tai turėjo atrodyti itin keista. Žydų gelbėjimo misija iš dalies buvo ir Amerikos misija. Deja, bet misijos dalyviai dar prieš pasirodant sovietų kariuomenei nesuprato ir neįvertino Sovietų Sąjungos ir JAV santykių atšalimo fakto. Stalinas pradėjo įtarinėti slaptas, už jo nugaros organizuojamas JAV ir Didžiosios Britanijos taikos derybas su Vokietija. O to jis negalėjo pakęsti – tai buvo lyg raudonas skuduras buliui.
Taip pat lėmė ir faktas, kad R.Valenbergas buvo kilęs iš garsios kapitalistų – bankininkų šeimos. Jo pusbroliai vadovavo verslo imperijai, kuri karo metais prekiavo ir su Didžiąja Britanija, ir su Vokietija. Vokiečių opozicija, siekusi nuversti Hitlerį ir pradėti derybas dėl taikos su sąjungininkais, naudojosi Raulio Valenbergo pusbrolio Džeikobo, vadovavusio verslui Vokietijoje, tarpininkavimu. Džeikobas perduodavo slaptą informaciją iš Vokietijos savo broliui Markusui, dirbusiam Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo slaptas kanalas, kurio egzistavimo Stalinas negalėjo pakęsti. „Valenbergai? Aš žinau, kas jie tokie... Jie priešai...“
O trečioji priežastis gali būti susijusi su Baltijos šalių pabėgėliais, kurių skaičius siekė apie 30 000. Jie perplaukdavo Baltijos jūrą, bėgdami į Švediją 1944 metų rudenį. Dalį pabėgėlių finansavo ta pati amerikietiškoji gelbėjimo misija, kurioje dirbo ir Raulis Valenbergas. Šį faktą aprašė sovietų spauda. Po karo sovietai reikalavo, kad Švedijos vyriausybė visus pabėgėlius grąžintų atgal į Sovietų Sąjungą. 1946 m. Švedija į Sovietų Sąjungą sugrąžino 200 pabėgėlių – kareivių, kurie buvo priversti kariauti nacistų pusėje. Švedijoje šis poelgis vertinamas kaip labai gėdingas. Tačiau Švedijos vyriausybei net į galvą nešovė mintis iškeisti tuos kareivius į Raulį Valenbergą. Švedai tenkinosi gandais, kad Raulis Valenbergas yra miręs. 1945 metais sovietai parengė netikrą versiją apie atsitiktinę R.Valenbergo žūtį Budapešte, tam panaudodami netgi sovietinės radijo stoties Budapešte pranešimą, pasiekusį Stokholmą.
– Kokių veiksmų išsiaiškinti R.Valenbergo likimą ėmėsi Švedijos vyriausybė? Kodėl tik 1952 metais Sovietų Sąjungai buvo pateiktas oficialus kreipimasis dėl dingusio švedų diplomato? Toks neryžtingumas bei Švedijos, po karo grąžinusios dalį pabėgėlių atgal į Sovietų Sąjungą, to meto elgesys atskleidžia, kad šalis bijojo erzinti Sovietų Sąjungą. Kokia Jūsų nuomonė?
– Viena didžiausių šios dramos mįslių yra ta, kad Švedija, gavusi žinią apie tai, kad Raulis Valenbergas yra pas sovietus, nesidomėjo jo tolesniu likimu. Tokį nesidomėjimą būtų galima paaiškinti nebent tuo, kad iki 1945 metų balandžio pabaigos Švedijos užsienio reikalų ministerija buvo susirūpinusi ambasados Vengrijoje darbuotojų likimu. Balandžio pabaigoje į Stokholmą atplaukusį laivą su ambasados darbuotojais sutiko daugybė žmonių, tarp jų ir Raulio Valenbergo šeima. Tačiau Raulio Valenbergo tarp sugrįžusiųjų nebuvo.
Tačiau Švedijos vyriausybei net į galvą nešovė mintis iškeisti tuos kareivius į Raulį Valenbergą. Švedai tenkinosi gandais, kad Raulis Valenbergas yra miręs.
Po to prasidėjo šaltasis karas, turėjęs įtakos Švedijos vyriausybės pasyvumui R. Valenbergo bylos klausimu. Pasikeitė vyriausybė. Naujajam užsienio reikalų ministrui Östenui Undénui geri santykiai su sovietais rūpėjo labiau už viską: jis nuolat gyrė socialinę Sovietų Sąjungos politiką, taip pataikaudamas Stalinui. Beje, karo su nacistine Vokietija pradžioje tuometė Švedijos vyriausybė elgėsi lygiai taip pat, stengdamasi neerzinti nacių. Pavyzdžiui, vokiečių kareiviams, vykusiems į Norvegiją, buvo leista kirsti Švedijos sieną. Tai sukėlė daugybę diskusijų Švedijoje po karo.
Stalinas turėjo priežasčių keršyti Švedijai už tokį elgesį. Pavyzdžiui, sovietai atsisakė pasirašyti ilgai derintą prekybos sutartį. Švedai tą jautė ir norėjo švelninti santykius. Tuometis užsienio reikalų ministras greičiausiai nenorėjo „trukdyti“ Stalino dėl R.Valenbergo, kurį jis laikė mirusiu. Daugybę metų tik Valenbergų šeima ir jos rėmėjai reikalavo išsiaiškinti R.Valenbergo likimą, tuo tarpu vyriausybė naiviai tikėjo oficialiu sovietų tvirtinimu apie jo žūtį.
1951 m. pasirodė pirmasis Italijos diplomato, kalėjusio kartu su R.Valenbergu, liudijimas. Grįžęs į Romą jis susisiekė su Valenbergų šeima. Taigi tik tuomet – 1952-aisiais metais – tas pats užsienio reikalų ministras tvirtai pareikalavo atsakymo iš sovietų apie R.Valenbergo likimą. 1955 m. buvo paleista daugybė vokiečių karo belaisvių, ir, pasipylus bent 5–6 skirtingų asmenų liudijimams, oficialiai patvirtintiems notaro, sovietai jau nebegalėjo slėpti informacijos apie švedų diplomato lemtį. Tuomet prasidėjo pusiau tiesos sakymas.
– Rašytojas Markas Zingeris vakarykštėje diskusijoje išsakė įžvalgą, kad sovietams galėjo kelti nepatogumų ir toks faktas, jog tokie asmenys, kaip N. Bulganinas, pasirašęs R.Valenbergo suėmimo orderį, darė karjerą jau postalininėje eroje...
– Sovietai 1955 metų pavasarį paleido daugybę kalinių, pasmerkdami Stalino kultą ir represijas. Aišku, jie galėjo paleisti ir R.Valenbergą, jei jis būtų buvęs gyvas ir suversti visą kaltę Stalinui ir Abakumovui. Tačiau Bulganinas 1956 m. pasitiko Švedijos užsienio reikalų ministrą oro uoste. Galbūt tai galėjo būti priežastis toliau meluoti...
– Kokioje situacijoje R.Valenbergo byla yra dabar? Ar tikite, kad bus išsiaiškinta tikroji tiesa apie jo lemtį?
– Atsakymo apie savo brolio likimą tebelaukia 97 metų amžiaus R.Valenbergo sesuo. Vyko 10 metų trukęs bendras Švedijos ir Rusijos tyrimas. 1990-aisiais Rusija atvėrė dalį savo slaptųjų archyvų – deja, ne visus. Prieš 2000-uosius jie vėl buvo uždaryti. Mes sužinojome, kad R.Valenbergas iš Lubiankos buvo perkeltas į Lefortovo kalėjimą, tačiau iki šiol neaišku, kas jam nutiko. Nepaisant 10-ies metų tyrimo, Rusija vėl grįžo prie oficialiosios 1957-ųjų metų versijos, teigusios, kad 1947 m. liepos 17 d. Raulis Valenbergas mirė natūralia mirtimi savo kalėjimo kameroje. Nors sklando gandai, kad jis buvo sušaudytas, nėra oficialaus tokio fakto patvirtinimo.
2009 m. pabaigoje Amerikos tyrėjai nusiuntė visą sąrašą klausimų Rusijos federalinei saugumo tarnybai. Jie uždavė klausimą apie tai, kaip reikėtų paaiškinti faktą, kad egzistuoja 1947 m. liepos 22–23 d. išsamūs tardymų protokolai, kuriuose užfiksuotas „kalinys nr. 7“, kurio vardas ir pavardė nenurodyti. Amerikiečiai uždavė klausimą, ar šis kalinys negalėtų būti švedų diplomatas Raulis Valenbergas, kalėjęs kameroje nr. 7. FSB atsakymas buvo toks: mes galvojame, kad tai galėjo būti Raulis Valenbergas. O tai yra sprogimas, kuris reiškia, kad FSB priima poziciją, prieštaraujančią oficialiai 1957 metų versijai, kurios iki šiol laikosi Rusija.
Imdama interviu iš FSB archyvų viršininko aš pasiteiravau: „Jūs sakote, kad Raulis Valenbergas buvo gyvas liepos 22–23 dienomis, o tai prieštarauja oficialiai Rusijos pozicijai, teigiančiai, jog jis mirė liepos 17 d.“. Atsakymas buvo toks: „Bet mes neturime įrodymų.“ Ir dar jis pridūrė: „Bet tai daugiau tiesa negu netiesa.“
Valenbergų šeima po labai ilgo delsimo galiausiai sutiko paskelbti apie Raulio Valenbergo mirtį. Iki šiol jie nenorėjo to skelbti be įrodymų, tačiau ir toliau keliamas reikalavimas Rusijai pateikti visus dokumentus, liečiančius R.Valenbergo likimą. Rusija atsisako tą padaryti, motyvuodama tuo, kad dokumentams galioja 70 metų senaties terminas, kadangi informacija gali liesti kitus asmenis.
Jei rusai be jokios cenzūros leistų nepriklausomiems ekspertams ištirti archyvus, Raulio Valenbergo likimą galėtume išsiaiškinti. Tačiau aš netikiu, kad tai įvyks.
