Žmonės visais laikais šerdavo gyvūnus, nesvarbu, ar jie būtų mūsų augintiniai, ar vištos, kurias planuojame vėliau suvalgyti ar antys parko tvenkinyje. Tačiau mums visai nebūtina, o kartais net nerekomenduojama, taip elgtis.
Per visą mūsų istoriją sočiaisiais (o daugelyje kultūrų – ir alkanesniais) metais be jokios akivaizdžios priežasties žmonės visais įmanomais būdais šerdavo gyvūnus, kur tik pasitaikydavo proga.
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad noras duoti kitiems gyvūnams maisto galėjo paskatinti jų prijaukinimą tiek pat, kiek ir žmogaus noras juos vėliau suvalgyti.
Akmens amžiuje medžioklės likučiai galėjo padėti mums prisijaukinti šunis. Kai kurie iš mūsų savo mylimų žmonių palaikus atiduoda grifams, o tai tampa problema, kai šių paukščių nebėra.
Šerdavome ir tebešeriame kates – tiek prisijaukintas, tiek laukines, taip pat – ryklius, aligatorius, elnius, ežiukus, lokius, visų rūšių balandžius, antis, gulbes, zoologijos sodo gyvūnus, laboratorinius gyvūnus, naminius gyvūnus, ūkinius gyvūnus ir kitus gyvius.
Dabar grupei Didžiosios Britanijos mokslininkų kilo klausimas: iš kur kyla šis noras duoti maisto kitiems gyvūnams ir ką jis reiškia gyvūnams, žmonėms ir aplinkai, kurioje mes visi drauge gyvename?
