Rugpjūčio 23 d. Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis Vilniaus Vingio parke surengė minėjimą, kuriame prisiminta tragiškas pasekmes turėjusi Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. sutartis, pagerbtas stalinizmo ir hitlerizmo aukų atminimas.
Prieš 49-erius metus laikraščiuose pasirodė nuotrauka: Stalinas, pakėlęs taurę šampano, sveikina Molotovą ir Ribentropą, pasirašiusius Tarybų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartį. Sutartį, kurią pateisinti atsisakė Europos komunistų ir socialdemokratų partijos, pažangūs visuomenės, kultūros veikėjai. Sprendžiant iš to, kaip ši sutartis buvo liaupsinama to meto tarybinėje spaudoje, galima spėti, kad į ją rezervuotai žiūrėjo ir tarybiniai žmonės.
Liaudis buvo teisi: po savaitės šampanas Stalino, Ribentropo ir Molotovo taurėse virto krauju – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nepuolimo paktas atrišo rankas Hitleriui, leido jam per trumpą laiką užimti vos ne visą Europą.
Po pusantrų metų Hitleris stovėjo jau prie Tarybų Sąjungos sienų – dvigubai stipresnis, grėsmingesnis.
Molotovo-Ribbentropo paktas bjaurus tarptautinio banditizmo dokumentas ir todėl, kad paremtas slaptais protokolais. Maskvos mokslininkai šiomis dienomis vėl paskelbė spaudoje, kad jie vis niekaip negali rasti tų protokolų tarybiniuose archyvuose. Visiškai aišku, kad Maskva neranda to, ko nenori rasti, ko nereikia rasti. Gal galėtų padėti Pabaltijo istorikai ir archyvininkai? Tai būtų tikrai nesavanaudiška, broliška internacionalinė pagalba istorijos tiesos labui.
Mokėčiau piešti – 1939-1940-uosius metus pavaizduočiau tokia karikatūra: Hitleris ir Stalinas – vienas iš vienos, kitas iš antros pusės – ryja Europos žemėlapį, užsigerdami iš bokalų, kuriuose yra ir lietuvių tautos kraujo, ašarų, skausmo, nevilties.
Mokėčiau piešti – 1939-1940-uosius metus pavaizduočiau tokia karikatūra: Hitleris ir Stalinas – vienas iš vienos, kitas iš antros pusės – ryja Europos žemėlapį, užsigerdami iš bokalų, kuriuose yra ir lietuvių tautos kraujo, ašarų, skausmo, nevilties.
Persakau dalį Justino Marcinkevičiaus kalbos minėjime rūškaną rugpjūčio 23-ios pavakarę Vingio parke. Poetas baigė kalbą žodžiais: „Tegyvuoja tauta, laisvai bendraujanti su savo istorija!“ Pakvietė prisiminti visų tautybių, visų politinių ir religinių įsitikinimų žmones, visus kritusius su ginklu rankoje, mirusius iš bado, žuvusius nuo karinio ir politinio teroro, užgesusius tremtyje ir politinėje emigracijoje. Žmonių marios nuščiuvo, sutelktos minutės tylos, susikaupimo, gėlos, tikėjimo, kad juodųjų rugpjūčio 23-ųjų niekad nebebus nei mūsų, nei kitų tautų istorijoje.
Ar kiekvienai nekaltai aukai jau garsiai pasakyta, kad ji – nekalta? – kalbėjo Vytautas Landsbergis. – Šalis dar turi apsivalyti nuo stalinizmo. Nuo primityvaus įsakinėjimo, daužymo kumščiu į stalą, ar tai būtų respublikų, ar žmonių santykiai. Baisus mūsų santykiuose ir mūsų sielose teberusenantis stalinizmo AIDS. Turime pasveikti arba mirsime.
Jau vien šis minėjimas rodo: sveikstame.
Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vardu V.Landsbergis apie šiemetinį rugpjūčio 23-osios minėjimą paskelbė spaudoje, per televiziją. Galime, sakė jis, vakarą praleisti susikaupę, aptardami istorijos įvykius ir žmonių likimus, o kas tiki – pasimelsdami už žuvusius karo frontuose ar nužudytus kitur.
„Paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą su slaptaisiais jo protokolais ir žemėlapiais sąjunginėje spaudoje ir pasmerkti jį už grubų ir begėdišką tarptautinės teisės, taikos ir žmogiškumo pažeidimą. Įstatymu numatyti dokumentų įslaptinimo laiką – tokį, koks priimtas demokratinėse valstybėse“, – siūlė rezoliucijos reikalavimus Justinas Marcinkevičius. Jis priminė posakį: „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikais“.
Vaikai – vadinasi, turime būti nuolat auklėjami, jaustis maži, gyvenantys iš didžiųjų malonės. Praeity – dar perkami ir parduodami. Už visą Suvalkiją didysis kaimynas sumokėjo Hitleriui septynis su puse milijono aukso dolerių – maždaug po 15 už kiekvieną gyvą ir dar užgimsiantį žmogų. Kadangi mūsų aštuonių žmonių šeima, kalbėjo Vytautas Petkevičius, tuo metu gyveno Užnemunėje, „išmintingasis visų laikų ir visų tautų vadas“ mus įsigijo už 120 dolerių.
Vingio parke klausėmės Sigito Gedos pasakojamos alegorijos apie du stipriuosius ir vieną silpnesnį, pas kurį atėję anie sako viską iš jo atimsią, užtat tasai būsiąs laimingas.
Vingio parke klausėmės Sigito Gedos pasakojamos alegorijos apie du stipriuosius ir vieną silpnesnį, pas kurį atėję anie sako viską iš jo atimsią, užtat tasai būsiąs laimingas.
Istoriko Gedimino Rudžio nuomone, reikalinga principinga, be jokių apribojimų mokslinė diskusija dėl socialistinės revoliucijos Lietuvoje 1940 m. koncepcijos, kuri nepatenkina visuomenės. Mokslininkas mano, kad Lietuvoje tuo metu nebuvo visiems gerai žinomų revoliucinės situacijos požymių. Nekelia abejonių „viršūnių“ krizė. Tačiau kas ją subrandino? Ji buvo suorganizuota iš Kremliaus. A.Smetona pabėgo į Vokietiją ne sukilusios liaudies vejamas. Ne liaudis nuvertė ir A.Merkio vyriausybę.
Ar nereikia naujomis akimis pasižiūrėti, kaip visiškai tuo pačiu laiku subrendo ir įvyko socialistinės revoliucijos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje? O kaip vertinti V.Molotovo žodžius, jog mažosios valstybės ateity turėtų išnykti? Apie tai kalbėjo istorikas Liudas Truska. Jis pripažino, kad labiau už kitus dabar turi atgailauti istorikai.
Susirinkusieji išgirdo iš įrašo Lietuvos užsienio reikalų ministro 1938-1940 m. Juozo Urbšio pasakojimą apie susitikimą su J.Stalinu Maskvoje, jo ultimatyvius reikalavimus, kuriems turėjo paklusti Lietuva.
Akademikas Antanas Buračas protestavo prieš sąjunginių žinybų diktatą. Ypač grėsminga Ignalinos AE trečiojo bloko statyba.
Su broliais latviais mes pasiryžę masiniu žygiu užblokuoti visą elektrinės teritoriją, kad sutrukdytume tolesnę statybą, – pareiškė akademikas. Jis, kaip ir mes visi, dar nežinojo, kad gyvenam Lietuvos visuomenės ir vadovybės pergalės išvakarėse: po kelių dienų pranešta, jog trečiojo bloko statybą nutarta užkonservuoti, kol bus išspręsti visi jo darbo saugumo užtikrinimo klausimai.
A.Buračas paragino sušaukti Lietuvos Mokslų akademijos (MA) sesiją, kad būtų apsvarstyti pasiūlymai parengti naują respublikos Konstituciją.
Vinco Kudirkos eilėraštį „Ne tas yra didis“ deklamavo aktorius Ramūnas Abukevičius, savo eiles skaitė poetas Jonas Kalinauskas. Prie Dievo šaukė kunigas Edmundas Atkočiūnas.
MA pastangas surengti tokią sesiją sveikino Lietuvos KP CK sekretorius Lionginas Šepetys. Jis pasakė pats aktyviai dalyvausiąs joje. Tarybų Sąjunga, kalbėjo L.Šepetys, atsisakydama stalinistinės prievartos, stagnacijos laikų paradiškumo, unifikacijos nacionalinei politikai, taps – tuo neabejojame ir to siekiame – tikra federaline valstybe. Kaip ir kitos sąjunginės bei autonominės respublikos, turim įgauti tikrą suverenitetą, patys spręsti svarbiausius reikalus.
Vinco Kudirkos eilėraštį „Ne tas yra didis“ deklamavo aktorius Ramūnas Abukevičius, savo eiles skaitė poetas Jonas Kalinauskas. Prie Dievo šaukė kunigas Edmundas Atkočiūnas. Apie Roberto Žiugždos ir jo bendraminčių straipsnius kritiškai atsiliepė filosofas Arvydas Juozaitis. Kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Vladislovas Mikučiauskas, kompozitorius Julius Juzeliūnas, kino režisierius Arūnas Žebriūnas, rašytojai Virgilijus Čepaitis, Kazys Saja.
K.Saja kalbėjo apie badaujančius Gedimino aikštėje ir reikalaujančius peržiūrėti politinių kalinių, nuteistų pagal 68-ąjį straipsnį, bylas. Lietuvos SSR prokuratūra, atsiliepdama į tuos reikalavimus, ėmėsi peržiūrėti pagal Baudžiamojo kodekso 68-ąjį straipsnį už antitarybinę agitaciją ir propagandą anksčiau nuteistų kelių asmenų bylas. Susiduriam su nestandartiniu reiškiniu – ir sutrinkam.
„Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, – giedojo minių pritvinęs Neries vingis.
Mačiau, kaip fotografavo žmonių jūrą su tautinėmis vėliavomis, perrištomis juodais kaspinais, Vilniaus darbininkų laikomą, žvakučių apšviestą vainiką iš spygliuotos vielos garbingas Amerikos lietuvis Valdas Adamkus. Sakė: "Tokio reginio, tokio dvasios nusiteikimo negalėjau tikėtis net susapnuoti."
„Gimtasis kraštas“, Nr. 35 (1120), 1988 m. rugsėjo 1-7 d.
