Tačiau ar taip nemėgdžiojame režimo, iš kurio dar palyginti neseniai išsivadavome? Apie tai kalbame su kultūros istorike, Vilniaus universitete dėstančią Holokausto ir praeities politikos kursą, dr. Violeta Davoliūte.
– Norėtųsi paliesti istorines sąlygas ir priežastis, kodėl mes taip mažai žinome apie žydus pokario metais Lietuvoje?
– Pirmiausia todėl, kad buvo išnaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė. Tie, kurie išgyveno ir išlindo iš slėptuvių, buvo sukrėsti, dažnai giliai traumuoti žmonės. Pradžioje jiems reikėjo susivokti, kas gi nutiko jų gyvenimams, artimiesiems? Ilgą laiką žmonės tiesiog ieškojo vieni kitų. Grįžo ir tie, kurie buvo iš Lietuvos pasitraukę į SSRS gilumą – jie taip pat ieškojo artimųjų, bandė rasti savo vietą naujoje visuomenėje, integruotis į egzistuojančias struktūras. Būta ir bandymų visiškai asimiliuotis – pavartę pokario spaudą pamatytume, kad, pavyzdžiui, fotografas Fligelis pasivadina Sparnaičio pavarde, Judelis Kacenbergas – Kalnaičiu ir t.t. Mano bičiulės mama, prieškariu augusi senoje litvakų šeimoje Šiauliuose, o po karo atvykusi į Vilnių studijuoti, pasakojo, jog išgirdusi mieste ką nors kalbant jidiš kalba, pereidavo į kitą gatvės pusę, nors dabar negalėtų tiksliai paaiškinti, kodėl... Manau, kad žmonės buvo sukrėsti, įbauginti, pažeminti.
Apskritai likusieji žydai apie savo patirtis nesipasakojo ir niekas jų per daug neklausinėjo. Oficialus diskursas buvo tas, jog fašistai naikino sovietų piliečius, tautybė nebuvo pabrėžiama. Žudynių vietose būdavo užrašoma, kad čia sunaikinta tiek ir tiek nekaltų civilių – nenurodyta, kad visi ar absoliuti dauguma tų žmonių buvo žydai... Daugybė masinių žudynių vietų sovietmečiu apskritai nebuvo žymimos.
Izraelyje gyvenanti mano bičiulė pasakojo, jog tik išvykusi iš Lietuvos suvokė Holokausto tragediją – Lietuvoje jos šeimos nariai niekada apie tai nekalbėjo net privačiai. Vaikams niekas nieko nepasakojo. Nesakau, kad taip buvo visose šeimose, bet būta ir tokių reakcijų.
Kitaip tariant, galima sakyti, jog kurį laiką po II pasaulinio karo tvyrojo visiškas pasimetimas. Žmonės tiesiog bandė surankioti sudaužytų gyvenimų šukes, prisitaikyti ir išgyventi kito totalitarinio režimo sąlygomis.
Beje, ir kitoje „geležinės uždangos“ pusėje, t.y. Vakarų Europoje, Holokaustas nebuvo laikomas centriniu Antrojo pasaulinio karo įvykiu, o tiesiog vienu iš daugelio nacistinio režimo nusikaltimų. Net Izraelyje daugiau nei dešimtmetį po karo šia tragedija buvo mažai domimasi.
– Bet ar nebuvo taip, kad vėlesniuoju sovietmečiu gimusi karta jau augo tikėdama pasakojimu apie fašistų ir sovietinių piliečių kovą ir antisemitinių nuotaikų nejautė?
– Žydų bendruomenė – tokia, kokia ji buvo iki Antrojo pasaulinio karo, t.y. su aiškiai matoma savo kultūrinio, socialinio, politinio gyvenimo įvairove – jau neegzistavo. Tam tikra prasme galima sakyti, kad žydai išnyko iš viešosios erdvės, todėl buitiniame lygmenyje gal būdavo sunkiau pastebėti antisemitizmo apraiškų.
Mitas, kad visi žydų tautybės žmonės sovietinėje terpėje jautėsi saugūs ir matė vien atsivėrusias perspektyvas. Nors atviros sovietinės antisemitinės propagandos nebuvo, tačiau pakanka prisiminti 1952-ųjų metų „gydytojų bylą“ (kai Stalinas paskelbė, kad kai kurie partinio elito atstovai buvo sovietų valdžios priešų sąmoningai „nugydyti“, ir tuo pretekstu suėmė žydų kilmės medikus), ir tampa aišku, kad antisemitizmas egzistavo ir aukščiausiame, nomenklatūriniame lygmenyje. Be to, prasidėjo tremtys ir net pokaryje tarp tremtinių pasitaikydavo ir žydų – pavyzdžiui, poetas Hiršas Ošerovičius, kurio vardas vėliau dingo iš enciklopedijų, o knygos – iš bibliotekų. Apskritai apie žydų tremtinius iki šiol mažai žinoma ir kalbama.
– Ar žydų patirčiai atsirado vietos atėjus Sąjūdžio laikams?
– Sąjūdžio metais, 1988–1990 m. kilus sovietmečio tremtinių liudijimų bangai, žydų balsų beveik nesigirdėjo, jų patirtis neįsiliejo į bendrą patirtį.
Vėlyvuoju sovietmečiu daug žydų repatrijavo, kiti asimiliavosi – į rusų, lenkų ar lietuvių pusę. Pvz., daugelis lietuvių rašytojo Mykolo Sluckio kolegų, kultūros elito atstovų nė nežinojo, kad jis – Panevėžio žydas, augęs religingos motinos ir kairiųjų pažiūrų tėvo šeimoje.
Holokaustą išgyvenusi Irena Vėsaitė, kurios mama ir giminės žuvo karo metais, prisimena, kad mitinguose kalbant apie lietuvių aukas ir kančias kartais jautė, jog jos išgyvenimams čia nėra vietos, nes apie tai net neužsimenama.... Bet ji, rodydama supratingumą, pasvarsto, kad galbūt taip yra todėl, kad tai – pirmi kartai, kai lietuviai gali atvirai deklaruoti savo istorines nuoskaudas.
– Kaip tos nuoskaudos veikė mūsų kolektyvinę tapatybę?
– Vėlyvojo sovietmečio ir pirmųjų Nepriklausomybės metų retorika persmelkta kolektyvinės lietuvių kančios vaizdinių. Buvo atsigręžta į ankstyvojo sovietmečio patirtis – ypač stalinistines represijas, tremtinių kančias. Kolektyvinės kančios ir nuoskaudos motyvas siejo, padėjo kurti naują bendrą tapatybę, mobilizuoti žmones. Nes iš tiesų patirtys buvo įvairios – buvo ir rezistentų, tremtinių, ir nomenklatūros narių, kuriems režimas suteikė nemažai privilegijų, ir represinio aparato dalyvių, skundikų, prisitaikėlių ir t.t.
Mokslininkai tai vadina kolektyvinės traumos pagrindu sucementuota bendruomene.
– Suirus geležinei uždangai, Lietuvą ėmė aktyviai lankyti nužudytų žydų artimieji iš viso pasaulio. Kaip jautėsi užsieniečiai, lankantys savo šeimų šaknis?
– Ne paslaptis, kad nužudytų artimųjų kapų lankyti atvykę žmonės, dažniausiai rasdavo visai apleistas, išvartytas kapines, masinio naikinimo vietas. Mano pačios giminaitis, kilęs iš Panevėžio apylinkių, pasakojo, jog jo vaikystėje netoli jų kaimo prie tokios masinio naikinimo vietos vaikai žaisdami spardydavo kaukolę. Ar tai tiesa – neaišku, bet tai visai įmanoma. Juk neprižiūrėtose masinių žudynių vietose vaikai tikrai galėjo bet ką iškapstyti. Pati studijų laikais padėjau vienos Kanados žydų bendruomenės nariams ieškoti Lietuvoje Holokausto atminties vietų, kurias galėtų lankyti šiaurės Amerikos studentai, vykdantys misiją „March of the Living“ („Gyvųjų maršas“, panašus į mūsų „Misija: Sibiras“). Tai buvo 1998–1999 metais ir turizmo giduose nebuvo jokios informacijos apie masines žudynių vietas, todėl teko važinėti, klausinėti žmonių. Galiausiai rasdavome tas vietas kažkur tarp miškų...
Savaime suprantama, kad pamatę visišką istorinės atminties ištrynimą, dažnas atvykėlis patirdavo šoką. Tik žymiai vėliau atsirado daugiau pastangų viską sugrąžinti.
– Atgimimo laikais ėmėme idealizuoti savo praeitį, supaprastindami istoriją. Kalbėdami apie vieno režimo žiaurumus, sąmoningai ar nesąmoningai „pamiršdavome“ kitą. Buvo reabilituota daug pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, tarp kurių buvo ir žmonių, kolaboravusiu su ankstesniu nacių režimu. Bet kažkada tai juk vis tiek turėjo išlįsti?
– Bet taip ir nutiko! Viskas iškyla į paviršių, tik gal ne iš karto. Nesame išskirtinė tauta. Europos kontekste po Antrojo pasaulinio karo vyko panašūs istorijos ir atminties narpliojimo procesai. Vokietijoje net buvo naudojamas specialus terminas, – Vergangenheitsbewältigung, t.y. praeities įveikimas, galbūt susitaikymas su praeitimi. Kaip minėjau, kurį laiką galiojo tylus susitarimas per giliai neknibinėti praeities žaizdų. Kodėl? Nes patyrus tiek žmogiškų ir materialinių aukų, reikėjo atsigręžti į ateitį, o ne į praeitį. Svarbiausia iš pradžių buvo kažkaip telkti gabalais išbyrėjusią visuomenę, kad būtų galima kažką atstatyti. Tad pirmas etapas po tokio siaubingo masto tragedijų būna konsolidavimosi ir naujos tapatybės kūrimo.
Tik po to įvairios visuomenės ėmė narplioti skausmingą ir supainiotą šio katastrofiško istorinio įvykio paveldą, vertinti skirtingų veikėjų patirtis, įvykių interpretacijas. Tai vyko ilgai, skausmingai ir, be abejo, buvo lydima įvairių ginčų ir skandalų. Čia verta prisiminti 1969 m. sukurtą skandalingą prancūzų režisieriaus Marcelio Ophülso filmą Le Chagrin et la Pitié, sukritikavusį visuotinio didvyriško Prancūzijos pasipriešinimo fašistiniam režimui mitą ir parodžiusį, kaip kai kurie Prancūzijos didvyriais laikomi žmonės, kolaboravo su okupaciniu režimu, kad tarp jų buvo antisemitų, dvigubų agentų ir pan.
Panašūs procesai dabar vyksta ir čia, Lietuvoje – pavyzdžiui, diskusijos dėl Juozo Krikštaponio paminklo Ukmergėje ir kt.
– Tačiau ar tie procesai ir etapai turi aiškią baigtį? Ar priimami tam tikri konkretūs sprendimai, kurie kaip ir apibrėžia, kas yra kas, ir deda tašką diskusijose?
– Istorija ir atmintis yra gyvi, kintantys procesai. Vakarų Europoje po ilgų diskusijų apie Antrojo pasaulinio karo patirtis buvo susitarta laikyti Holokaustą centriniu įvykiu, prisiimti tam tikras pamokas ir kurti tokią terpę, kurioje gerbiamos žmogaus teisės, veikia tarptautinės institucijos, struktūros, kontroliuojančios, kad panašios patirtys nepasikartotų. Be to, nepaisant šaltojo karo paveldo, Europos valstybėse vyravo palankus požiūris į Sovietų Sąjungą, kaip suvaidinusią labai svarbų vaidmenį, nugalint nacių režimą. Kaip žinome, tam sutarimui kilo iššūkis 2004-aisiais metais, kuomet į ES priimtos naujos narės darsyk permaišė visas kortas, teigdamos, kad Antrojo pasaulinio karo atminties žaidėjų ir interpretacijų yra daugiau, nei iki tol manyta; kad karo baigtis šiame Europos regione nebuvo laiminga pabaiga, o tik naujų kančių pradžia.
Šios diskusijos dar nesibaigė, tačiau, norisi tikėtis, kad tai gijimo, gilesnio supratimo, susitaikymo tarp skirtingų suskaidytų atminties bendruomenių dalis.
Istorinių faktų nutylėjimas gali būti laikomas neteisybės tąsa. Tačiau yra problema juos traukti į viešumą, kai su tais pačiais trauminiais įvykiais tapatinasi skirtingos grupės su skirtingomis kolektyvinėmis patirtimis...
Tikrai, Europoje turime ištisą skirtingų kolektyvinių patirčių ir traumų salyną. Vienam europiečiui tapatybės ašis yra partizaninis pasipriešinimas, o kitam – antisovietinio pasipriešinimo nariai automatiškai kelia įtarimą kaip karo metais dalyvavę nusikalstamose akcijose. Dažnai tai giliai asmeniniai, faktais nepagrįsti įsitikinimai, atsinešti iš šeimų, konkrečios aplinkos, stipriai susieti su asmens patirtimi, emocijomis, politiniais įsitikinimais. Galima sakyti, tai tam tikra asmens savivokos komforto zona, iš kurios išeiti sunku ir nesinori. Būtent todėl praeities narpliojimas vyksta skausmingai, kaitina emocijas ir dažnai nubloškia į atvirą konfliktą.
Vis dėlto svarbu suvokti, kad aklas susitapatinimas su kuria nors viena istorijos interpretacija subanalina istorijos suvokimą, neleidžia matyti visumos, skatina vengti faktų. Tai ne istorijos pažinimo, o tikėjimo ir mitų sfera.
– Tačiau tie istoriniai faktai gali sutepti išaukštintos praeities viziją... Kaip išspręsti šį konfliktą?
– Manau, dar mokyklose turėtų būti ugdomas suvokimas, kad savo istorijos pažinimas yra nebūtinai romantizuotas pasakojimas apie save kaip apie tobulą didvyrį ar moralinį pavyzdį pasauliui. Yra būdas pažinti savo praeitį ir žvelgiant į ją kitų istorinių subjektų, bendruomenių akimis. Kai kas tai vadina „kosmopolitine“ atmintimi – beje, tai sovietmečiu diskredituotas žodis, kuris ir šiandien Lietuvoje dažniausiai vartojamas išskirtinai negatyviai... O iš esmės tai reiškia gebėjimą bent iš dalies priimti kito istorinio veikėjo patirtis, išgyvenimus, perspektyvas ir ieškoti, kaip jos gali koreguoti, papildyti ir praturtinti mūsų požiūrį į save. Toks požiūris padeda lengviau megzti dialogus su kitais. Būtent tokio gebėjimo ugdymas turėtų būti svarbiausias, o ne kolektyvinis tapatinimasis su praeities didvyriais ar žygdarbiais.
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“.
Projektą remia EVZ fondas ir Geros valios fondas.
