„Facebook“ vartotojai pastaruoju metu itin aktyviai dalijasi įrašu, kuriame sovietinė praeitis piešiama rožinėmis spalvomis. Esą tuo metu nereikėjo mokėti mokesčių, butus duodavo nemokamai, o „milicininkai net bananų neturėjo“.
-
Garsiausios sovietinės propagandos kampanijos: didvyris P.Morozovas ir iš lėktuvų barstomi Kolorado vabalai
-
Suomiją nuo sovietų agresijos gynė ir tūkstančiai Švedijos savanorių
-
Rusų istorikas: Gegužės 9-oji yra V.Putino tuštybės festivalis su klounais, kurie per karą net nebuvo gimę
-
Kaip čekistai budeliai Rusijoje tampa didvyriais
-
Birželio sukilimui – 80. Kaip sugriuvo mitas apie savanorišką šalies įstojimą į SSRS?
Tačiau tai nėra tiesa. Kaip pasakoja istorikas D.Savinas, SSRS laikais visi nemokami dalykai turėjo savo kainą, kuri dažnai buvo gerokai per didelė.
Teiginys: SSRS laikais nereikėjo mokėti mokesčių
Netiesa. SSRS skirtingais laikotarpiais buvo laikomasi skirtingos mokesčių politikos.
„Sovietinė sistema buvo kuriama proletariato diktatūros pagrindu, kuris numatė maksimalią priespaudą vadinamajam „buržuaziniam luomui“. Tad mokesčių tikrai buvo. Kartais – visai nemenkų. 1920–1930 metais tai buvo itin ryšku – į kolūkius nepanorę stoti valstiečiai buvo spaudžiami tokių milžiniškų mokesčių, kad galiausiai pasiduodavo ir prisijungdavo prie kolūkių.
Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu Konstitucija numatė galimybę užsiimti vadinamąja „individualia veikla“, jei jai nebus pasitelkti samdomi darbininkai. Asmenys, panorę taip verstis, taip pat turėjo mokėti labai nemažus mokesčius.
Be to, buvo kitų keistų mokesčių. Pavyzdžiui, vaikų nesusilaukę asmenys ilgą laiką turėjo mokėti papildomą „bevaikių“ mokestį“, – mitą apie mokesčių nebuvimą SSRS griauna istorikas.
Teiginiai, neva SSRS laikais nereikėjo mokėti transporto mokesčių, neatitinka tiesos. Kaip rašo leidinys „Komersant“, transporto mokestis buvo renkamas nuo 1930 metų iki pat 1988-ųjų.
Jį tekdavo mokėti net dviračių savininkams.
Teiginys: SSRS nemokamai dalijo butus visiems norintiems
Iš dalies tiesa, tačiau butai taip ir nepereidavo juos „gavusių“ nuosavybėn, jų nebuvo galima pirkti ar parduoti, be to, už „nemokamus“ butus gyventojai sumokėdavo patys – ilgus metus gaudami gerokai mažesnį atlyginimą, nei būtų gavę įprastos rinkos ekonomikos sąlygomis.
Istorikas akcentuoja, kad sovietai niekada neslėpė, jog SSRS piliečiai gavo tik nedidelę dalį savo realaus atlygio – tik apie ketvirtį, tačiau už tai mainais gaudavo iš valstybės tai, kas buvo jiems brukama kaip nemokamas mokslas, nemokama medicina ir nemokami butai.
„Netrukus po bolševikų atėjimo į valdžią visas gyventojams priklausęs nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas. Todėl galima sakyti, kad valstybė duodavo butus, tačiau reikia suprasti, kad juos prieš tai ta pati valstybė ir atėmė“, – aiškina D.Savinas.
„Visų pirma, reikia pabrėžti, kad SSRS visą gyvavimo laikotarpį niekada neskirstė butų. Buvo skiriamas gyvenamasis plotas. Tai galėjo būti dalis komunalinio buto kambario, bendrabučio kambarys. Jei pasisekdavo, galėdavo būti ir atskiras butas. SSRS skiriamo gyvenamojo ploto normatyvas dažniausiai būdavo 8 kv. m vienam gyventojui. Tai reiškė, kad 36 kv. m plote galėjo talpintis 4 asmenų šeima, ir tai buvo normalu.
Žmonės neturėjo teisės rinktis, kur gyvens, – galėdavo tik imti, kas siūloma, arba atsisakyti. O štai eilėse to gyvenamojo ploto tekdavo laukti po 10–15 metų“, – sako istorikas.
„Egzistavo toks reiškinys kaip komunalinis butas. Tai buvo dideli, ikirevoliuciniai butai, dažnai gana dideli – kartais ir 10 kambarių, kur į kiekvieną kambarį įkeldavo po šeimą, dažnai net po dvi. Aš neperdedu. Būdavo, kad šeimas įkeldavo gyventi, tarkime, į vonią.
Tai buvo nežmoniškos sąlygos, kuriomis užvirdavo tikra kova už išgyvenimą. Tai tapo viena iš priežasčių, dėl ko žmonės imdavo skųsti vieni kitus sovietų valdžiai, kaltinti nebūtais dalykais. Kai kaimyną areštuodavo, o visą šeimą ištremdavo, atsilaisvindavo kambarys – tad buvo galimybė pagerinti savo gyvenimo sąlygas“, – pasakoja istorikas.
„Žmonės nesupranta paprasto dalyko, tai juk fizikos dėsnis – kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Valstybė neturi stebuklingos „spintutės“, iš kurios galėtų traukti pinigus, butus, automobilius“, – pabrėžia pašnekovas.
Teiginys: milicininkai nebuvo „žandarais“ – neturėjo net „bananų“
Netiesa – eiliniai policijos pareigūnai nebuvo ginkluoti guminėmis lazdomis, vadinamaisiais „bananais“, tačiau kilus neramumų buvo pasitelkiamos specialiosios paskirties ir karinės pajėgos – žmonės žiauriai daužomi ir žudomi tiesiog gatvėse.
Kaip pasakoja D.Savinas, Sovietų Sąjungoje ilgą laiką milicininkai iš tiesų buvo menkai ginkluoti, o specialiosios ginkluotosios milicijos pajėgos atsirado tik Michailo Gorbačiovo valdymo laikotarpiu.
„Tai, kad milicininkai buvo mažai ginkluoti, nereiškia, kad valdžia nesigriebdavo jėgos. Tai puikiai įrodė įvykiai Novočerkaske 1962 metais. Tuomet darbuotojams sumažino atlyginimus, o miesto aprūpinimo sistema gerokai strigo – maisto kokybė valgyklose buvo labai menka, o parduotuvėse trūko elementarių produktų. Taigi gyventojai ėmė reikalauti teisybės, eiti į gatves. Tuomet išties nebuvo „žandarų“ su „bananais“ – į miestą buvo atvežtos karinės pajėgos, o žmonių niekas nemušė – šaudė tiesiog gatvėse“, – pastebi istorikas.
Prieš neginkluotus protestuotojus buvo žiauriai smurtaujama ir Lietuvoje. Vienas geriausių pavyzdžių – žymusis „Bananų balius“.
Nuosekliai už Lietuvos nepriklausomybę kovojusios Lietuvos Laisvės Lygos organizuotas mitingas įvyko 1988 m. rugsėjo 28 dieną Vilniuje Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje.
Jo pagrindiniai tikslai – Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimas ir reikalavimas panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes.
Prieš mitingo dalyvius buvo mestos milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos. Brutalus mitingo malšinimas truko 3 valandas.
Taikūs mitingo dalyviai ir atsitiktinai pro šalį ėję žmonės buvo spardomi, mušami kumščiais ir guminėmis lazdomis.
Teiginys: kainos nekilo
Iš dalies tiesa: kainos buvo reguliuojamos valstybės, tačiau tai nereiškia, kad jos buvo visiems vienodos
D.Savinas pabrėžia, kad socialistinė ekonomika buvo konstruojama visiškai kitaip, nei įprasta mums dabar rinkos ekonomika.
„Pagrindinė socializmo valiuta buvo ne pinigai, o valdžia. Ekonomika buvo kuriama ne laisvių ir poreikių, o privilegijų paskirstymo principu. Žmonės, turintys daugiau privilegijų, gaudavo ir daugiau gėrybių.
Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sovietų rublis buvo tas pats, o štai NKVD valdininkai pirkdavo specialiose parduotuvėse – kooperatyvuose, kur paprastas rublis buvo prilygintas auksiniam, taigi kainos virsdavo niekinėmis.
O štai šalia galėjo būti paprastų „mirtingųjų“ kooperatyvas, kur žmonės turėjo pirkti realiu rublio kursu“, – pasakoja istorikas.
„Valstybė nustatydavo kainas viskam ir dėl šios priežasties atsirasdavo gana iškreiptų reiškinių, pavyzdžiui, – 10 metų senumo automobilis galėjo kainuoti dvigubai daugiau nei naujutėlaitis.
Juk dėvėtą buvo galima nusipirkti iš karto, o štai stojus į eilę pirkti naujam joje tekdavo laukti ilgus dešimtmečius“, – sako D.Savinas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
