Pilys, bažnyčios, kiti istoriniai pastatai traukia akį savo skirtingų laikotarpių architektūra. Norisi užsukti ir vidun, bet susiduriama su fizinės prieigos kliūtimis. Kultūros paveldo objektai dažnai yra seni pastatai, kurių originalios konstrukcijos nebuvo pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia.
Tokiuose pastatuose dažnai daug laiptų, tačiau nėra įrengtų liftų ar pandusų. Akmeninės dangos, siauri takai ar slenkstis gali būti neįveikiama kliūtis žmonėms su vežimėliais. Žmonės su regėjimo negalia pasigenda taktilinės grindų dangos ar ženklų, kurie padėtų saugiai judėti.
Trūksta garsinių gidų ar vaizdinės ir tekstinės informacijos žmonėms, turintiems klausos negalią.
Kultūros paveldo objektų lankytojai tikisi informacijos apie istoriją, meną ar architektūrą. Tačiau ši informacija ne visuomet pateikiama pritaikytomis formomis, pavyzdžiui, trūksta garsinių gidų ar vaizdinės ir tekstinės informacijos žmonėms, turintiems klausos negalią.
Žmones su negalia vienijančios organizacijos pabrėžia, kad vien techninių sprendimų taip pat nepakanka – svarbus vaidmuo tenka visuomenės požiūriui. Didžiausias lūkestis – kad gidai ir aptarnaujantis personalas turėtų žinių, kaip bendrauti su žmonėmis, turinčiais negalią.
Nors ribojama, bet išeičių yra
Audronė Šolienė, Kultūros paveldo departamento Metodinio konsultavimo ir teritorijų planavimo vyriausioji specialistė, pažymi, kad daugelį prieinamumo sprendimų riboja teisinės nuostatos, įtvirtintos Statybos įstatymu. Pagal teisines normas, ne visi pakeitimai kultūros paveldo objektuose yra galimi ir suderinami su reikalavimais saugomam statiniui, sako A. Šolienė.
„Smarkiai keičiant kultūros paveldo objektą, būtent tą paveldą ir naikiname. Pavyzdžiui, galbūt saugomame statinyje yra daug peraukštėjimų, nevienodi lygiai – suprantame, kad tai tampa kliūtimi žmonėms su individualiais poreikiais, tačiau negalime daryti esminių pakeitimų. Norisi aptikti bendrą sąlyčio tašką, kuriame užsimegztų kultūros paveldo saugojimo ir pritaikymo draugystė. Visų sąmoningumas – visuomenės, architektų, paveldosaugininkų – turi augti, ir tai vyksta“, – teigia pašnekovė.
Geroji praktika
Iš dalies, ne visiškai, pritaikytų kultūros paveldo objektų yra daug, sako A. Šolienė. Naujas pavyzdys – neseniai Vilniuje duris atvėrę Sapiegų rūmai. „Pabudę“ Sapiegų rūmai – taip rūmai prisistato interneto svetainėje – primena, kad žmonės su negalia ir juos lydintys asmenys Sapiegų rūmus gali lankyti nemokamai.
Suderinus apsilankymo laiką, rūmų lankytojams su regos negalia siūloma nemokama asistento paslauga.
Pastatas yra pritaikytas judėjimo negalią turintiems lankytojams. Iš anksto suderinus apsilankymo laiką, rūmų lankytojams su regos negalia siūloma nemokama asistento paslauga. „Siekiame, kad Sapiegų rūmai būtų prieinami visiems“, – nurodo šio kultūros paveldo objekto administratoriai.
Gerosios praktikos pavyzdžiais įvardijami ir Valdovų rūmai, Gedimino kalnas ar Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausantis Pilininko namas, kurio ekspozicija yra pritaikyta judėjimo negalią turintiems lankytojams. Pilininko namas, be kita ko, pateikia aiškią ir konkrečią informaciją internete – pavyzdžiui, atkreipia dėmesį, kad viena iš salių nėra pakankamai erdvi neįgaliojo vežimėliui laisvai judėti.
„Prieinamumą labai gerina iniciatyvos, kuomet kiek įmanoma daugiau informacijos pateikiama internete. Prieš atvykdamas apžiūrėti objekto, žmogus gali internete pasitikslinti, kiek ekspozicijų bus prieinamos, kokios galimybės užtikrinamos žmonėms su įvairiomis negaliomis.
Yra objektų, kuriuos galima aplankyti virtualiai – pavyzdžiui, Klaipėdos pilies muziejus, siūlantis virtualias ekspozicijas ir ekskursijas. Apibendrinant, mes visi turime gerų norų, o pakeitimai turėtų būti atliekami, pasitelkus protingumo kriterijų“, – pažymi A. Šolienė.
