Nuostabiausia, kad visa tai jie pasirinko savo noru: kartu su dar septyniais bendraklasiais Audrius ir Karolis atlieka privalomąją karo tarnybą pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.
Sunkoka pradžia
Idėja savo noru atlikti privalomąją karinę tarnybą Audriaus ir Karolio klasėje gimė dar prieš dvejus metus. Tuometiniai dešimtokai, iš pradžių šia tema juokavę, pamažu ėmė vis rimčiau svarstyti tokią galimybę ir, baigiant gimnaziją, 10 iš 14 klasės vaikinų buvo tvirtai apsisprendę eiti į kariuomenę savo noru.
„Mūsų klasės auklėtoja labai palaikė tiek pačią idėją, tiek ir mus – „laikė kumščius“, linkėjo sėkmės, stiprybės“, – pasakoja vaikinai, patikindami, kad auklėtoja iki šiol domisi, kaip jiems sekasi.
Dėl jų ramios ir palaikančios reakcijos net buvo truputį keista.
Vieną iš vaikinų – Audrių – ypač palaikė ir tėvai. Tiesa, jis dėl viso pikto apie savo sprendimą pranešė tik tuomet, kai jau buvo užsirašęs į kariuomenę. Pasak Audriaus, dėl jų ramios ir palaikančios reakcijos net buvo truputį keista.
„Tik močiutė šiek tiek jautriau sureagavo, toks nedidelis šokas buvo. Bet gal dėl to, kad jos vyras – mano senelis – dar sovietinėje armijoje tarnavo tankistu, tai gal kokių baisių istorijų prisiklausė“, – svarsto vaikinas.
Tuo tarpu Karolis su savo tėvais dėl šio sprendimo net šiek tiek apsipyko.
„Iš pradžių tėvai labai atkalbinėjo, pyko, klausinėjo, kodėl nenoriu studijuoti, sakė, kad bus sunku ir panašiai. Bet po pirmų trijų tarnybos savaičių, kai davėm priesaiką, jie irgi dalyvavo ir po to pasakė, kad didžiuojasi manim. Tai net ir man po to palengvėjo, toks papildomas geras jausmas – kad padariau gerą sprendimą“, – pasakoja Karolis.
Pasikeitusi kasdienybė ir besikeičiantis požiūris
Apie gerą jausmą, besikeičiantį požiūrį ir perkainojamas vertybes kalba abu privalomąją karo tarnybą atliekantys jaunuoliai. Pasak jų, pabuvus kariuomenėje, to išvengti neįmanoma.
„Kariuomenės disciplina, čia patiriami bendri išgyvenimai ir suvokimas, dėl ko visa tai darai, pakeičia visus – vienus gal daugiau, kitus mažiau, bet to neišvengia nė vienas.
Supranti, kad trispalvė ant uniformos dabar tau reiškia kur kas daugiau nei anksčiau. Visų pirma dėl to, kad ji simbolizuoja šalia esančius žmones – tiek kartu tarnaujančius, tiek namuose likusią šeimą ir draugus. Supranti, kad, iškilus reikalui, nesvarbu kiek minimaliai būtum pasiruošęs, tu imsi ginklą į rankas ir juos ginsi. Anksčiau buvusį žmonių skirstymą „patinka-nepatinka“ keičia pareigos jausmas“, – apie savo patirtį pasakoja vaikinai.
Jei prireiktų ginti Tėvynę, jie jau žino, kaip tai daryti ir supranta, dėl ko.
Pasak jų, jei prireiktų ginti Tėvynę, jie jau žino, kaip tai daryti ir supranta, dėl ko. Karolis ir Audrius priduria, kad šiuo aspektu požiūriai ir vertybės su civiliniame gyvenime likusiais draugais kartais jau skiriasi kardinaliai.
„Yra tokių, kurie atvirai sako, kad, prasidėjus karui ar šiaip neramumams, jie „teptų slides“ į užsienį, o mes, kadangi jau davėm priesaiką ir privalom vykdyti įsakymus, būtumėm pirmieji, kuriuos mestų į kovą“, – juokiasi jaunuoliai.
Šliaužimas į kalną ir kiti „nuotykiai“
Lygindami savo patirtį su tėvų ir senelių prisiminimais, vaikinai pirmiausiai išskiria pasikeitusią bendrą kariuomenės atmosferą, karių tarpusavio pagarbą, laisvą bendravimą ir gebėjimą juokauti. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar kariuomenėje nesilaikoma disciplinos ar nebaudžiama už klaidas. Pavyzdžiui, dėl vieno neapsižiūrėjimo Audriui teko šliaužti į kalną.
„Tai nutiko, berods, antrą tarnybos savaitę. Užduotis buvo išardyti ir sudėti ginklą. Mums buvo išduoti automatai, turintys tris saugiklio pozicijas: saugos, pavienių šūvių ir trumpų serijų. Aš neapsižiūrėjęs ėmiau ardyti ginklą, nustatytą šaudyti pavieniais šūviais. Tiesa, toks buvau ne vienas: tą dieną į kalną šliaužėm keliese. Pamoką labai gerai išmokom“, – prisimena Audrius.
Taip ugdomas suvokimas, kad klaidos kainuoja – kitaip tariant, pavojingoje situacijoje dėl vieno žmogaus aplaidumo gali nukentėti visa grupė.
Karolis savo ruožtu užsimena apie kitas nuobaudas – pavyzdžiui, lovos „nuo nulio“ pasiklojimą per tris minutes ar pritūpimus.
„Pastarosios nuobaudos esmė – kad tų pritūpimų nėra dešimt, trisdešimt ar šimtas, o, kaip sako vadas – visi pritūpimai. Tai yra, pritūpinėji tol, kol kojos nebelaiko“, – šypsosi jis, pridurdamas, kad dažnai dėl vieno vaikino klaidos bausmė skiriama visam skyriui. Taip ugdomas suvokimas, kad klaidos kainuoja – kitaip tariant, pavojingoje situacijoje dėl vieno žmogaus aplaidumo gali nukentėti visa grupė.
Atsakomybė ir galimybės
Kalbėdami apie tarnyboje jau sukauptą patirtį, Karolis ir Audrius pabrėžia, kad būtent kariuomenė gali tapti tuo sprendimu, kuris padės suvokti, kas esi ir ko nori.
„Man tarnyba padėjo išeiti iš komforto zonos, atrasti vidinės disciplinos, motyvacijos ir drąsos. Jaučiu, kad jau kitaip žiūriu į gyvenimą, aiškiau dėliojuosi mintis, imu labiau suprasti save, savo norus.
Savaitgaliais grįžęs namo, jau nebegaliu visą dieną dykinėti – jei nieko prasmingo nenuveikiu, jaučiuosi tarsi apsunkęs, lyg kažko trūksta. Tinginystė – ne kariui“, – užtikrina Karolis, pridurdamas, kad, jo nuomone, kariuomenė po mokyklos yra kur kas naudingesnė nei darbas ar laisvi, „pertraukos“ metai.
Jam antrina ir Audrius, atkreipdamas dėmesį į tai, kad ankstesniame – moksleivio, paauglio – gyvenime jie pasekmių iš esmės nepatirdavo. Gi kariuomenės sistema be atsakomybės neįsivaizduojama – pradedant pagarba uniformai ir bendrai tvarkai, baigiant karinių užduočių vykdymu.
Tačiau šalia atsakomybės kariuomenė siūlo ir galimybes – tiek kalbant apie fizinį bei psichologinį sustiprėjimą, tiek renkantis tolesnį gyvenimo kelią. Prieš penkerius metus atradęs pašaukimą mechanikai, Audrius džiaugiasi, kad čia gali tobulėti ir gilintis į jam įdomią sritį.
„Renkantis karinę specializaciją nebuvo jokių dvejonių – būsiu šarvuočio vairuotojas. Tiesa, kol kas „boksuose“ – garaže – buvau tik vieną kartą, bet toji ten praleista diena labiausiai ir įsiminė“, – pasakoja Audrius. Tuo tarpu ginklais besidomintį Karolį vadas priskyrė prie kulkosvaidininkų.
Kalbėdami apie savo planus po privalomosios karinės tarnybos, vaikinai sako galutinai dar neapsisprendę, bet minčių pasilikti kariuomenėje kyla vis dažniau.
„Tarnyba tuo ir gera, kad čia būdamas gali ne tik apgalvoti, ką nori veikti gyvenime, bet ir daug ką išbandyti. O pabandęs „gyvai“, gali kur kas geriau pajusti, kas tau tinka, kas nepatinka, kas „limpa“, o ko tikrai nenori“, – pabrėžia Karolis.
Vis tik svarbiausia, pasak vaikinų, yra tai, kad patirtis kariuomenėje ne tik suteikia žinių ar pasitikėjimo, bet ir lavina charakterio savybes, gyvenime leidžiančias kur kas aiškiau, paprasčiau ir lengviau išspręsti bet kokią problemą.
