„Kai prasidėjo bombardavimas, jis viską padarė teisingai – nubėgo į artimiausią tunelį ir bandė slėptis, – sakė direktorius Musa Magomedovas, stovėdamas toje gamyklos vietoje, kur vasario 4-ąją per smarkų apšaudymą žuvo jaunas mechanikas, dviejų vaikų tėvas. – Mes padarėme viską, tačiau jis mirė greitosios pagalbos automobilyje.“
-
Ukrainos Komunarų mieste siaučia badas ir mitai apie ukrainiečių žiaurumą
-
Luhansko frontas (3): Donbasas – Dievo užmiršta skylė, kurioje sudygo separatizmo sėkla
-
Luhansko frontas (4): Dima iš Vilniaus Sofijos Kovalevskajos mokyklos gina elektrinę
-
Rusijos režimo persekiojami totoriai prašo lietuvių neužmiršti Krymo žmonių ir aneksijos
Praėjusių metų liepą frontas priartėjo prie Avdijivkos gamyklos, tačiau pajuodę kaminai vis tiek pukši.
Šios gamyklos krosnyse anglis yra perkaitinama aukštoje temperatūroje ir taip gaunamas koksas – kuras, gyvybiškai svarbus metalurgijos pramonei.
Jeigu sustos Avdijivkos gamykla, tai užges ir visa Ukrainos pramonė.
Todėl darbininkai nekreipia dėmesio, kad galingus įrenginius ir kaminus jau 160 kartų drebino rusų artilerija ir raketos.
Fabrike nuolat nutrūksta elektros tiekimas, kartą energijos nebuvo net 27 dienas. Administracijos patalpose auga krūva dokumentų, kuriuose sužymėta, ką reikia skubiai remontuoti po rusų ir separatistų apšaudymų.
Tačiau darbininkai kas rytą sugrįžta prie staklių. Net žinodami, kad per pastaruosius metus žuvo penki gamyklos darbuotojai.
Gamykla, kuri negali būti uždaryta
Rytų Ukrainoje siaučia karas, nedarbas, socialinės problemos, todėl toks paišinų gamyklos darbuotojų ryžtas iš dalies yra pragmatiškas – jie bent jau turi darbą.
Kartu tai yra didvyriškumo aktas, nes Avdijivkos chemijos gamykla yra vienas iš didžiausių fabrikų Europoje ir gyvybiškai svarbus sraigtas Ukrainos pramonės mašinoje.
Galingos krosnys praryja tonas išgrynintos akmens anglies. Karo sąlygomis kuro tiekimas yra labai sudėtingas, tačiau negali būti nutrauktas nė akimirkai, nes iš naujo užkurti besotes krosnis kainuotų apie milijardą dolerių.
Mes esame tarsi ryklys. Ryklys turi plaukti visą laiką, nes jei sustos – paskęs. Taip ir mes, turime dirbti visą laiką, – sakė M.Magomedovas.
„Mes esame tarsi ryklys, – sakė direktorius M.Magomedovas, kuris studijavo ekonomiką. – Ryklys turi plaukti visą laiką, nes jei sustos – paskęs. Taip ir mes, turime dirbti visą laiką.“
Avdijivkos gamykla stovi antiteroristinės operacijos priešakinėse linijose, už 8 km nuo Donecko oro uosto griuvėsių.
Šiame fronto bare net po Minsko susitarimų kvepia ne taika, o trenkia paraku.
Rusiškos raketos ir minosvaidžiai gamyklą drebina taip dažnai, kad ponas M.Magomedovas pasakojo, jog darbininkai kartais ignoruoja kaukiančias sirenas ir lieka darbo vietose.
Gamyklos teritorijoje nėra specialių slėptuvių, kuriose būtų galima paslėpti kuro atsargas, degalų cisternas, tonas cheminių produktų, elektros generatorius.
Darbininkai slepiasi šiluminiuose mazguose ir katilinėse, kur tvoskia kaitra, o rūbai prisigeria aitraus dvoko.
Automobilių angare, kur taip pat slepiasi darbininkai, kartais lyja lietus, nes minosvaidis pramušė skylę stoge.
Kita mina kartą pataikė į kunkuliuojančią krosnį, kurioje temperatūra siekė 1000 laipsnių pagal Celsijų, tačiau įrenginys nesprogo.
Per vieną smarkų apšaudymą, rusiškos raketos beveik sunaikino gamybos procesui gyvybiškai svarbią turbiną. Tačiau gamyba vis tiek nenutrūko.
Automobilių angare, kur taip pat slepiasi darbininkai, kartais lyja lietus, nes minosvaidis pramušė skylę stoge.
Kartą raketa sulaužė galingą dujų vamzdį, todėl kilo gaisras, užgesinti jį pavyko tik po 9 valandų. Gamyklos vadovas M.Magomedovas stebėjosi, kad nutiko stebuklas ir darbininkams pavyko sutramdyti liepsnas, prieš įvykstant galingam sprogimui.
O tada suodini darbininkai vėl grįžo prie įprasto darbo.
„Mes suprantame, kad negalime laukti rytojaus, – kalbėjo ponas Magomedovas. – Mes negalime laukti, kol nustos šaudyti. Mes palaukiame keletą minučių, o tada vėl dirbame. Gesiname gaisrus, užkamšome skyles, pakeičiame energijos šaltinius. Ir tai vyksta nuolat, mes privalome išspręsti visas problemas.“
Palaiko separatistus, bet dirba
Darbininkai pluša, nes privalo tai daryti. Avdijivkos chemijos gamykla yra gyvybiškai svarbi suluošintai Ukrainos ekonomikai. Apie tai aiškiai pasisakė net premjeras Arsenijus Jaceniukas.
Separatistai sąmoningai bombarduoja Avdijivką, nes nori sustabdyti Mariupolio gamyklas, – sakė A.Jaceniukas.
„Separatistai sąmoningai bombarduoja Avdijivką, nes nori sustabdyti Mariupolio gamyklas, – sakė A.Jaceniukas. – Jie sąmoningai nori palikti 30 tūkst. žmonių be darbo, kad sukeltų socialinį sprogimą, numuštų mūsų valiutos kursą ir pakenktų Vyriausybės politikai.“
Patys darbininkai į politinę situaciją žiūri skirtingai.
Daugelis darbuotojų sveikino vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ sukūrimą, be to, daugelio šeimos vis dar gyvena separatistų kontroliuojamoje teritorijoje.
Kiti, tokie kaip generalinis direktorius M.Magomedovas, palaiko Ukrainos vyriausybę.
Tačiau objektas priklauso vienam turtingiausių Ukrainos žmonių Rinatui Achmetovui, kuris toliau moka atlyginimus tūkstančiams darbininkų ir tarsi yra šitų žmonių gelbėtojas, todėl į politiką gamyklos bendruomenė nesivelia.
Prie apšaudymų priprato
Gamykla stūkso priešakinėse fronto linijose ir yra nuolat apšaudoma, tačiau vis tiek – tai viena iš saugiausių vietų regione.
Šalia gamyklos išsibarsčiusiuose miesteliuose trūksta geriamojo vandens, maisto produktų, vis nutrūksta elektros tiekimas.
Į fabriką vedantys keliai yra nesaugūs, nes kontroliuojami tai separatistų, tai Ukrainos karių. Tarkime, keturi iš penkių žuvusių darbininkų į uraganinius apšaudymus pateko būtent važiuodami į darbą.
Todėl apie 2 tūkst. darbininkų miega ankštose lovose ar ant žemės, vos už kelių pėdų nuo staklių ir įrenginių, prie kurių pluša.
Avdijivkos gamyklos personalo direktorė Ana Skvorcova pastaruosius kelis mėnesius gyvena sovietinėje slėptuvėje nuo bombų, kuri dabar yra paversta vienu iš biurų.
Gelžbetoninė patalpa yra gerai apšviesta ir apšiltinta, šviečia kompiuteriai, turintys prieigą prie interneto.
Anksčiau ponia Skvorcova, kurią kolegos vadina Ana, dirbo biure, antrame administracinio pastato aukšte. Bet į patalpą pataikė raketa, perskrodė stogą ir ištaškė biurą. Ponia Skvorcova tą akimirką trumpam buvo išėjusi į koridorių, pabendrauti su kolega. Sprogimo banga pabloškė moterį ant žemės, tačiau rimčiau ji nesusižeidė.
Į biurą pataikė raketa, perskrodė stogą ir ištaškė patalpą. Ponia Skvorcova tą akimirką trumpam buvo išėjusi į koridorių, pabendrauti su kolega. Sprogimo banga pabloškė moterį ant žemės.
„Buvau išgelbėta tik per stebuklingą atsitiktinumą“, – sakė ponia Skvorcova.
Beveik kiekvienas gamyklos darbuotojas gali papasakoti panašių istorijų. 39 metų Nikolajus Šadjakas sėmė įkaitintas anglis iš krosnies į karutį, kai minosvaidžio sviedinys tėškėsi į žemę už šimto metrų.
Tai buvo trečias kartas, kai mirtis sprogo šiek tiek tolėliau nuo jo kūno.
Paklaustas, kodėl po tokių išgyvenimų vis dar dirba gamykloje, ponas Šadjakas atsakė: „O kaip aš galėčiau nedirbti? Turiu maitinti savo šeimą.“
Vyras sėdėjo ant suodžių ir anglies krūvos, o šalia alsavo krosnies vožtuvai. „Chemijos pramonėje nebėra darbo, nėra kitos išeities“, – sakė darbininkas.
Darbas – vienintelis išsigelbėjimas
Per karą daugelis regiono gamyklų buvo uždarytos arba gamina tik dešimtadalį produkcijos. Direktorius M.Magomedovas sakė, kad ir Avdijivkos gamykla atleido 600 darbuotojų, o 324 sutiko dirbti mažesniu etatu ir gauti trečdaliu mažesnę algą.
Tačiau tūkstančiai liko gamykloje ir pluša visą darbo dieną. Ištikimybė pramonės objektui užtikrina, kad jie galės išmaitinti ir sukurti bent jau socialinio saugumo iliuziją.
Žilas meistras Pavelas Želavys gamykloje dirba jau 36 metus. Pradėjo, kai buvo 24 metai.
Vyriškis pasakojo, kad norėjo išeiti iš darbo, bet vadovai paprašė pasilikti ir tapti patarėju. Žinios apie gamybos procesą buvo labai reikalingos.
„Yra dvi priežastys, kodėl vis dar dirbu. Visų pirma, aš beveik visą gyvenimą čia dirbau. Antra, todėl, kad mano namuose yra šalta“, – sakė meistras.
Pavelas išnuomojo šeimai butą toliau nuo fronto linijos, Berdianske, tačiau dabar turi dirbti gamykloje, kad galėtų artimiesiems duoti pinigų už nuomą.
Du meistro broliai gyvena separatistų kontroliuojamoje teritorijoje šalia Donecko. Nematė jų nuo to laiko, kai fronto linija perkirto gamyklą ir brolių namus.
„Mums labiausiai reikia ne ugnies nutraukimo, o ramybės“, – sakė meistras Pavelas.
