Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Atsisveikinimas su Goro provincija

Aštuonerių metų odisėja baigėsi. Lietuva deda tašką didžiausioje ir pirmoje savo savarankiškoje tarptautinėje operacijoje – baigia vadovauti NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG). Viščiukus skaičiuojame rudenį, todėl simboliška, kad būtent šis metų laikas sutapo su paskutinės pamainos karių grįžimu.
Lietuvos kariai iš Afganistano grįžo namo
Lietuvos kariai iš Afganistano grįžo namo / Ievos Budzeikaitės nuotr.

Bendro karių ir civilių projekto, skirto padėti pagrindus geresniam Goro provincijos žmonių gyvenimui, vertinimas politiškai ir tarptautiškai vargu ar galėtų būti kitoks kaip geras. Tai pripažino ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas: „Gavome didžiulės naudos – patikrinome sąveiką su Aljanso partneriais. Dabar mūsų kariai yra daug geriau pasiruošę ginti Lietuvą, jei to reikėtų.“

Šio straipsnio tikslas – pažvelgti į misiją karių akimis. Iki tarnybos tolimame krašte daugelis Lietuvos kariuomenės profesionalų jau buvo ragavę misijų skonio Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove, Irake, vis dėlto ši buvo ypatinga – čia teko vadovauti, vadinasi, prisiimti atsakomybę už visus PAG veikloje dalyvaujančius karius ir civilius.

Pati pradžia buvo netradicinė. Prieš aštuonerius metus Lietuvos kariai neramiai laukė savo pirmosios kelionės į Afganistaną. Ir jie nerimavo, remdamiesi ne stereotipais ar mitais, bet realybe. O ji neatrodė palanki – šalis, jau seniai alinama konfliktų ir karų, dėl susiklosčiusios padėties galėjo tiesiog nesuprasti, o gal ir nenorėti kitokio gyvenimo. Todėl pati misija galėjo tapti konflikto židiniu.

Šiek tiek guodė tai, kad Hindukušo kalnuose esančioje nuošalioje Goro provincijoje, apimančioje daugiau nei pusę Lietuvos ploto ir neoficialiai skaičiuojančioje nuo 300 iki 650 tūkst. gyventojų, vyravo sąlygiškai stabili padėtis. Tačiau kitos žinios buvo nelinksmos: infrastruktūros nėra, klimato sąlygos, ypač žiemą, siaubingos, dauguma gyventojų neturi jokio išsilavinimo, aplink skurdas ir higienos stoka, apie valdžios institucijas galima tik pasvajoti – viską valdė karo vadai.

Pirmieji išbandymai

KAM archyvo nuotr./Lietuvos kariai važiuoja Goro provincijos kalnų keliais
KAM archyvo nuotr./Lietuvos kariai važiuoja Goro provincijos kalnų keliais

Pirmiems 65 Lietuvos kariams, vadovaujamiems plk. ltn. Gintauto Zenkevičiaus, į Afganistano Goro provincijos sostinę Čagčaraną atvykusiems 2005 m. birželį, teko nelengvi išbandymai. Jungtinių Amerikos Valstijų karinių oro pajėgų lėktuvu atskridę į Heratą, Čagčaraną jie pasiekė sausuma. 21 transporto priemone 500 km įveikė sunkiai išvažiuojamais kalnų keliais, pervažiavo dvi labai stačias kalnų perėjas – buvo pasiekę daugiau kaip 3 500 m virš jūros lygio aukštį.

Kelionę sunkino kaitri Afganistano saulė – dieną kepino 40 laipsnių karštis. Įsivaizduokite, į tuos kalnus nebuvo įvažiavusi nė viena transporto priemonė – būtent lietuvių vairuojamos mašinos pirmosios atvėrė kelią kitoms. Be to, kaito varikliai – todėl stojo partnerių italų šarvuočiai, kai kurias transporto priemones teko vilkti lanksčiąja vilktimi.

Mjr. Eugenijus Vaicekauskas iki šiol prisimena drauge keliavusio afganistaniečio vertėjo siaubą, ašaras ir maldavimą palikti jį gyvą, nes namuose laukianti šeima.

Atgal į praeitį

KAM archyvo nuotr./Misijos pradžioje kariai gyveno palapinėse
KAM archyvo nuotr./Misijos pradžioje kariai gyveno palapinėse

„Tepalieka viltį čia įeinantieji“ – šį Dantės sukurtą pragaro vartų užrašą kariai suprato kitaip – viskas, kas iki šiol žinota apie tarptautines operacijas Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove, Irake, čia įgauna kitą prasmę – veikti reikės daug kur improvizuojant.

„Mėnuliu“, „Deja vu“ ar kitokiais pavadinimais, tinkančiais fantastiniam filmui apie pasaulio pabaigą, kariai apibūdino dislokacijos vietos aplinką. Kalnai, dulkių ir smėlio sūkuriai – vasarą šiame krašte pusmetį nebūna lietaus, neapsakomos spalvos trobelės iš molio ir kitos neaiškios medžiagos vertė mintimis grįžti į viduramžius.

Stovyklos sąlygos taip pat juos priminė – kariai gyveno palapinėse be kondicionierių, virtuvės, netgi be dušų. 40 laipsnių temperatūra dienomis naktį nukrisdavo iki 10. Diarėja, dehidratacija – gyvenimo kasdienybė, todėl vadas jau trankė kumščiais į stalą – vyrai, gerkite vandenį.

Daugelio atmintyje – nepaprastai skani vienintelės pirmosios misijos karės virėjos virta sriuba. Vis dėlto, kad ir kiek būta įvairių sriubų, visose plaukiodavo žalieji žirneliai – jų kažkodėl pasiimta labai daug... Prausykla – upėje, stebint vienam ekipažui maudosi vieni, vėliau pasikeitę kiti.

Tik po poros mėnesių sąlygos pasikeitė – kariai persikėlė į kitą stovyklą. Joje jau buvo įrengta valgykla, visi patogumai, palapinėse – kondicionavimo įranga.

Pirmieji projektai – karių iniciatyva ir lėšomis

Skambiai sostine vadinamas Čagčaranas visai nepanašus į administracinio vieneto centrą – dulkėtos gatvės be jokios dangos, maži namukai. Tiesa, yra aerodromas ar bent taip vadinama teritorija. Skurdžiausią ir taip neturtingos šalies provinciją kamavo sunkios ligos – infrastruktūros nėra, nedarbas, korupcija, prasta švietimo padėtis ir sveikatos apsauga.

Faktai ir skaičiai
Lietuva, įsipareigojusi vadovauti vienai iš 25 NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų provincijos atkūrimo grupių, įrodė esanti drąsi ir iššūkių nebijanti šalis, tapo pavyzdžiu 50-ies šalių koalicijai.
Lietuva – mažiausia iš NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų operacijos šalių, kuri vadovavo PAG Afganistane.

Provincijoje veikė 383 mokyklos, bet tik 20 jų turėjo reikiamų priemonių, trūko vadovėlių. Mokyklas lankė 80 000 moksleivių, iš jų 21 000 mergaičių. Gore buvo įsteigta 20 poliklinikų ir viena ligoninė, bet trūko infrastruktūros, kvalifikuotų medikų. Dėl prastos higienos čia plito tuberkuliozė, dizenterija, poliomielitas, netgi tokios ligos, kurias civilizuotas pasaulis jau seniai yra pamiršęs. Vidutinė gyvenimo trukmė – vos 44 metai, o vaikų mirtingumas didžiausias šalyje.

Vaizdas nedžiuginantis, tačiau nebuvo kada apie tai svarstyti – Lietuvos karius užgriuvo darbų gausa. PAG turėjo ne tik rengti stovyklą, bet ir atlikti kitas savo užduotis – didinti centrinės valdžios institucijų įtaką, užtikrinti saugumą. Pradėti organizuoti patruliai, intensyvūs susitikimai su vietinės valdžios atstovais, gyventojais.

PAG pirmoji pamaina ir pradėjusi veikti Lietuvos Respublikos specialioji misija projektams lėšų neturėjo, todėl patys pirmieji lietuviški projektai įgyvendinti karių iniciatyva ir lėšomis. Suremontuoti Čagčarano vaikų namai – sutvarkyti rėmai ir įstiklinti langai, įstatytos durys, sulopyti stogai. Visiems šiems darbams kariai ir stovykloje dirbantys užsieniečiai suaukojo per 1 000 JAV dolerių.

Atvykus PAG, savo veiklą provincijoje suaktyvino ir kitų šalių institucijos, pavyzdžiui, JAV Tarptautinio vystymosi agentūra. Per pirmuosius du mėnesius, kai atvažiavo PAG, pradėti įgyvendinti beveik 500 000 JAV dolerių vertės projektai: apsauginės tvoros aplink mergaičių ir berniukų mokyklas, tilto, sujungusio miestą su gyvulių turgumi ir piečiau Čagčarano esančiais kaimais, statybos, ligoninės vandentiekio ir kanalizacijos sistemų rekonstrukcijos.

Lietuvių atėjimas pritraukė ir didžiausią donorę Japoniją. Per visą paramos teikimo laiką vien ji Goro provincijoje finansavo 122,2 mln. Lt vertės projektų, JAV – 129,7 mln. Lt vertės.

Netektis

Goro provincijos atkūrimo grupės veikla aprėpė nepaprastai daug sričių – sprogmenų ir šaudmenų kenksmingumo šalinimo, vietos saugumo pajėgų mokymo, sveikatos kursų rengimo, pagalbos vietiniams gyventojams ir kt. Labai laukti medikai (ypa odontologai) – visiems jiems teko susidurti su civilizuotose šalyse jau pamirštomis ligomis.

Faktai ir skaičiai
Goro PAG – bataliono principu organizuotas vienetas, karine prasme yra aukščiausio lygmens tarptautinis vienetas, kokiam yra tekę vadovauti Lietuvai operacijos rajone.
Lietuvos kariai įgijo patirties eidami įvairiausias pareigas: nuo apsaugos skyriaus kario iki tarptautinio padalinio vieneto vado.   

Šaltos žiemos, neišvažiuojami keliai kėlė sunkumų, tačiau pasitelkus lietuvišką kantrybę ir sumanumą su nepatogumais tvarkytasi. Didesnį nerimą kėlė pati saugumo situacija – suaktyvėjusi Talibano veikla, vietinių išpuoliai, neprognozuojamos kitos aplinkybės.

2008-ųjų pavasarį atsitiko didžiausia tragedija – įniršusių vietinių miniai bandant įsiveržti į stovyklą bokštelyje budėjusį srž. Arūną Jarmalavičių pakirto kulka. Po mirties A. Jarmalavičius už narsumą ir pasiaukojimą atliekant Lietuvos ir NATO užduotis Afganistane apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu „Už tarptautines misijas“.

Provokacijos ir išpuoliai rajone nesiliovė – ne kartą į bazę paleista raketų, apšaudyta stovykla. Tą patį patyrė ir karių patruliai – jie išbandė ne vien šaudmenų, bet ir savadarbių sprogstamųjų užtaisų skonį. Apgadintos transporto priemonės – tik „gėlytės“ nelengvoje karių tarnyboje: Afganistane buvo sužeisti 13 karių. Kartą į karių patrulį granatsvaidį nukreipė vietos saugumo pajėgų atstovas – du kariai sužeisti. Štai tokia „taiki“ Goro provincijos atmosfera lydėjo karius visą tarnybą.

Kaina

2005–2013 m. Krašto apsaugos ministerija PAG karių veiklai užtikrinti operacijos rajone skyrė 307 mln. Lt. Dar 17,9 mln. Lt Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektams Afganistane skyrė Užsienio reikalų ministerija.

Valstybės donorės taip pat rėmė daugelį projektų. Didžiausi jų – Čagčarano ligoninės rekonstrukcijos, vaikų namų, gatvių asfaltavimo, oro uosto nusileidimo ir pakilimo tako, infrastruktūros rekonstrukcijos.

Lietuvos lėšomis Goro provincijoje pastatytos 22 mokyklos, atidaryta bibliotekų, kompiuterių klasių, provincijos prokuratūra, renovuotas Goro apeliacinis teismas, įsteigtas Valstybės tarnautojų rengimo centras.

Patirtis tikrame kovos lauke

Jungtinio štabo viršininkas brg. gen. Vilmantas Tamošaitis pripažįsta: „Ši misija – unikali galimybė kariuomenei patikrinti savo pasirengimą, ginkluotę, įrangą ne poligonuose, bet realioje misijoje. O čia klaidų kaina visiškai kita. Nuo 2005-ųjų labai tobulėjome – pradėjome nuo palapinių su spygliuotomis tvoromis, vėliau stovykla išaugo į didelį kompleksą. Jei pirmiesiems teko važinėti su nešarvuota technika, paprastomis civilėmis transporto priemonėmis, dabar jau neišvykstama nešarvuotomis transporto priemonėmis, neturinčiomis galingų ugnies priemonių. Turime ir naują ginkluotę.“

Faktai ir skaičiai
Lietuvos vadovaujamoje PAG tarnavo apie 2 500 Lietuvos karių.
Į PAG veiklą buvo įtraukta 17 Lietuvos karių pamainų maždaug po 150 karių.
PAG Lietuvos karinio vieneto pamainos buvo sudaromos vieno bataliono pagrindu. Kariai galėjo veikti ir įgyti patirties kartu su visu vienetu. Birutės, Mindaugo, Kęstučio, Algirdo, Artilerijos pėstininkų batalionai šioje misijoje dalyvavo po du kartus, į misiją vyko keturios Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinės. 

Pasak brigados generolo, vienas iš didelių pliusų tas, kad privalėjome užtikrinti tęstinumą: „Reikėjo garantuoti rotaciją – tai buvo didžiulė nauda ne tik tarnaujantiems Afganistane kariams, bet ir tiems, kurie rotacijas organizuodavo. Mes įgydavome vis daugiau patirties ir ją reikėdavo perduoti kitiems išvykstantiems.“

Brg. gen. V. Tamošaitis dar teigė, kad didžiulė nauda ir tai, kad sugebėta vykdyti ekspedicinę operaciją – juk nuo Lietuvos iki Čagčarano daugiau kaip 4 tūkst. kilometrų. 90 proc. tiekimo darbų buvo atliekama oro keliu, teko įdėti daug pastangų, kad jie nesustotų, kariai būtų pamaitinti, užtikrintas ginkluotės, technikos ir transporto priemonių funkcionavimas. Logistai įgijo neįkainojamos patirties – logistinis aprūpinimas įvedant ir išvedant pajėgas, vykdant operacijas nėra toks paprastas. Tačiau tokius iššūkius visi įveikė.

Užduotys buvo atliekamos kartu su sąjungininkais – prie PAG prisidėjo partneriai iš septynių valstybių, taip pat septynių valstybių atstovai, kurie atliko Europos Sąjungos policijos misiją.

„Tai, kad mes sugebėjome vykdyti užduotis operacijos rajone, rodo, jog sugebame veikti visur, o ką jau kalbėti apie savo šalį, – teikė Jungtinio štabo viršininkas. – Nebuvo jokių nesusipratimų – viskas veikė kaip gerai suderintas mechanizmas. Be to, operacinio lygio užduotis (PAG yra operacinio lygio vienetas) vykdė taktinio lygmens vienetai – batalionai ir krašto apsaugos sistemos rinktinės. Tokios patirties, kurios įgavome ten, derindami veiksmus su regionine ar Tarptautinių saugumo paramos pajėgų vadavietėmis, jokiuose mokymuose ir centre neišmoksi.“

Strateginio kario sąvoka

Jungtinio štabo vyriausiasis puskarininkis srž. mjr. Dainius Snarskis, paklaustas apie aštuonerius metus vykusios operacijos pamokas, kaip pagrindinį dalyką išskyrė atsakomybę organizuojant savarankiškus patrulius. Šį kartą tai darė ne karininkai, o seržantų korpusas, taip pasidalyta atsakomybe – mažesnius 2–3 automobilių patrulius organizavo ir skyrių vadai.

„Puiku, kad prieš vykstant organizuota gera personalo atranka – norinčiųjų daug, bet atsirenkami geriausi, – pasakojo vyriausiasis puskarininkis. – Itin gera atrankos ir rengimosi sistema, nes jeigu tokioje misijoje gali tarnauti ir artileristai, tai daug ką pasako. Rengiantis teko dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kokios yra ir ten, todėl nuvykę žmonės pajaučia tik, kad pasikeitė aplinka, o dirbama taip pat.“

Strateginio kario sąvoką, puikiai tinkančią lietuviams apibūdinti, pavartojo brg. gen. V. Tamošaitis: „Šių dienų aktualijos tokios – karys, kuris yra taktinis lygmuo, gali sukelti strateginių pasekmių. Karys, kuris įžeis vietinius, negerbs jų, savo elgesiu sukels labai daug neigiamų pasekmių visai veikiančiai koalicijai. Per 8 metus tokių įvykių nebuvo ir tas liudija gerą mūsų karių motyvaciją ir pasirengimą.“

Iš tiesų lietuviai nusipelnė gerų atsiliepimų – vietiniai juos vertino už pagarbą, draugiškumą, mandagumą ir paprastumą.

Faktai ir skaičiai
PAG stovyklos įkūrimas, pajėgų dislokavimas ir jų išvedimas pasibaigus operacijai – didelis logistinis iššūkis Lietuvos kariuomenei, čia ji įgijo neįkainojamos patirties.
Nuo 2010 m. kariai parengė daugiau kaip 700 įvairaus rango Afganistano nacionalinės policijos pareigūnų ir per 1 200 Afganistano nacionalinės armijos karių.

„Norėčiau nuoširdžiai padėkoti PAG visų Goro žmonių vardu, – tokie Goro gubernatoriaus Sayedo Anvaro Rahmati žodžiai. – PAG pateisino vietinių žmonių lūkesčius. Ir geriausias to įrodymas – labai geri ir draugiški Goro žmonių ir PAG ryšiai. Žmonės labai džiaugiasi PAG veikla ir yra be galo dėkingi.“

Karininko lūkesčiai

Mjr. Vytis Andreika tarptautinėse operacijose dalyvavo du kartus: 2006 m. Irake kaip divizijos štabo viešųjų ryšių karininkas ir 2011 m. Afganistane kaip PAG 13-osios pamainos štabo S3 skyriaus viršininkas. Jis visada norėjo išbandyti save ir įgyti tarnybos tarptautinėse operacijose patirties.

Abiem atvejais karininko lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Tarnaudamas Irake susipažino su tuo, kaip taktinius veiksmus planuoja ir atlieka Didžiosios Britanijos, JAV kariai, iš arti pamatė ir net važinėjo sąjungininkų tankais, pėstininkų kovos mašinomis.

Itin svarbi karininkui yra ir įgyta su asmeniniu gyvenimu susijusi patirtis: kaip palaikyti santykius su namuose likusia jauna žmona ir nerimaujančia mama, koks jausmas apima ir kaip reikia elgtis, kai bazę nuolat apšaudo raketomis ir minomis, kaip išlaikyti budrumą ir motyvaciją, kai iki misijos pabaigos lieka visai nedaug laiko.

„Šios pamokos ne kartą pravertė toliau tarnaujant kariuomenėje, ypač rengiantis tarptautinei operacijai į Afganistaną, – pasakojo mjr. V. Andreika. – Rengdamasis jaučiau asmeninę atsakomybę ir dėjau visas pastangas, kad dalinys tinkamai pasirengtų tarnybai Afganistane. Būdamas ten džiaugiausi, kad Lietuvos karo akademijoje įgytos žinios, tarnybos patirtis ankstesnėje misijoje ir apskritai kariuomenėje leido man, kaip lygiam su lygiais, veiksmingai planuoti ir koordinuoti taktinių veiksmų vykdymą su partneriais. Dalyvaudamas PAG dar labiau užsigrūdinau, patikrinau savo ryžtą ir gebėjimą vykdyti su NATO partneriais keliamas užduotis.“

Išvykimas

Ievos Budzeikaitės nuotr./Sutikimas namuose
Ievos Budzeikaitės nuotr./Sutikimas namuose

Grįžimo operacija prasidėjo 2013-ųjų pradžioje – į Kabulą pradėta gabenti PAG nereikalinga įranga. Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės paskutinės pamainos (PAG-17) kariai, tarnavę Afganistane nuo gegužės mėnesio, iš stovyklos, likus kelioms dienoms iki misijos pabaigos, į Afganistano sostinę Kabulą išvyko nedidelėmis grupėmis. PAG-17 vadas plk. ltn. Tomas Masaitis neslėpė – jausmas, kai aplinkui tėra 80 karių, nėra malonus: „Nors pasitikėjau savo kariais, kai išvyko dauguma mūsiškių, stovykloje Čagčarane staiga pasidarė tuščia.“

Likus mėnesiui iki išvykimo, buvo išjungtas interneto ryšys, kariai liko be interneto, vadinasi, be susisiekimo su artimaisiais.

Savo pareigas iki pat paskutinės dienos atlikę kariai nesijautė vieni. Mažėjant pajėgų, apsaugą padėjo užtikrinti NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų ir Vakarų regiono vadavietės, kuriai buvo pavaldi Lietuvos vadovaujama grupė, kariai.

Ievos Budzeikaitės nuotr./Lietuvos kariai iš Afganistano grįžo namo
Ievos Budzeikaitės nuotr./Lietuvos kariai iš Afganistano grįžo namo

Palyginti su praėjusiais metais, buvo jaučiama, kad sukilėlių pajėgos suaktyvėjo – išeinant Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms ėmė kovoti dėl įtakos. Tą liudijo ir į Čagčaraną sukilėlių paleistos raketos.

„Nors mums paskutiniai mėnesiai buvo sąlyginai ramūs, – pripažino PAG-17 vadas. – Bandyta provokuoti neramumus, nukentėjo mūsų inventorius, tačiau svarbiausia – išvengta žmonių aukų, tad nuostoliai minimalūs. Iš tiesų galime didžiuotis tarnyba ir nuveiktais darbais – juk mūsų tebuvo 200, o Badgiso provincijoje ispanų stovykloje – apie 800 karių.“

Karininko nuomone, 90 proc. išpuolių prieš karius sudaro nepatenkintų vietinių atakos, todėl svarbu su jais elgtis pagarbiai, vertinti jų tradicijas ir gyvenimo būdą. Nuoširdumas visuomet atsiperka – galbūt todėl atsisveikinta labai šiltai: „Daugelio akyse mačiau ašaras. Supratau – mes jiems davėme visokeriopai labai daug. Tikiuosi, vietinės saugumo pajėgos sugebės pelnyti vietinių gyventojų pagarbą ir pripažinimą kaip mūsų kariai, susivienyti ir baigti vaidus dėl geresnės ateities.“

Ateitis

KAM archyvo nuotr./Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius su Goro provincijos policijos viršininku gen. Abdulu Bagi Nooristani
KAM archyvo nuotr./Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius su Goro provincijos policijos viršininku gen. Abdulu Bagi Nooristani

O kas toliau? Kariai, įvertinę operacijos naudą, išmokę pamokas, nelinkę kalbėti apie šalies ateitį. Savo stovyklą su įranga Lietuva palieka Afganistano nacionalinės armijos kariams. Kaip ir viltį, kad Afganistano armijai pavyks susitvarkyti su visomis blogybėmis.

Kiek ilgai karinė bazė funkcionuos – prognozuoti nedrįsta niekas, ypač žinant vietinių afganistaniečių požiūrį į viską, ką reikia prižiūrėti. Ne vienas dega noru po kelerių metų grįžti ir pažiūrėti, kaip sekasi šaliai kurti naują gyvenimą.

NATO svarsto naujoje mokymo misijoje, pasibaigus 2014 metams, šalyje palikti nuo 8 iki 15 tūkst. karių. Afganistano pietuose lieka tarnauti Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų eskadronas, kurį sudaro iki šimto karių. Šalyje taip pat liks Lietuvos vadovaujama Oro pajėgų mokymo grupė, ji rengs pilotus. Taigi sakyti „sudie“ lyg ir ankstoka. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs