„Neseniai keliavome po Černobylio apylinkes. Savaitę gyvenome apleistuose namuose ir po atviru dangumi, – pasakoja 27 metų Dmitrijus, šaukiniu Guru. Jis buvo vienas iš Donecko oro uosto gynėjų. – Po karo nėra taip paprasta viską užmiršti ir grįžti į normalų gyvenimą. Norisi bent jau šiokių tokių ekstremalių pojūčių.“
Ukrainos rytuose karas toli gražu nesibaigė. Kiekvieną dieną ukrainietiškoje žiniasklaidoje mirga pranešimai apie per apšaudymuose žuvusius ar sužeistus karius.
Net Donecko oro uoste dar kartais griaudi minosvaidžiai ir staugia raketos.
Tačiau karas baigėsi daugeliui jaunų ukrainiečių, kurie 2014-2015 metais įstojo į savanorių batalionus.
Fronte tokių dalinių nebeliko.
Karas baigėsi tokiems savanoriams kaip „Pravyj Sektor“ paramedikai, apie kuriuos 2014 metų spalį 15min pasakojo reportažų cikle „Donecko oro uosto gynėjai“.
Karas baigėsi tokiems jaunuoliams kaip Režisierius ir Guru, kurie prieš pusantrų metų padėjo savo valstybei sustabdyti Rusijos agresiją, o dabar jaučiasi grūdami į užmarštį.
TAIP PAT SKAITYKITE: I dalis, II dalis, III dalis
Po pusantrų metų – vėl susitikimas fronte
Tamsoje pikapą „Nissan“ sunku įžiūrėti, bet burzgia variklis, todėl einame garso link.
Taip tamsu tarsi kariškas šalmas būtų užsmukęs ant akių.
Pikapas stovi šalikelėje prie Marjinkos miestelio centrinės gatvės. Mašinos žibintai išjungti, nes kitaip apšviestų priešais stūksantį Ukrainos armijos karių blokpostą, kurį ką tik praėjome mudu su fotografu Vidmantu Balkūnu.
Vadinamojo antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje draudžiama įjungti šviesas prie kariškių infrastruktūros objektų. Nepaklususiam tai gali užtraukti ukrainietiškų keiksmažodžių laviną ar net mirtiną automato seriją.
Vadinamojo antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje draudžiama įjungti šviesas prie kariškių infrastruktūros objektų. Nepaklususiam tai gali užtraukti ukrainietiškų keiksmažodžių laviną arba mirtiną automato seriją.
Todėl Režisierius ir Guru pasistatė savo mašiną kiek tolėliau nuo blokposto, išsitiesė ant priekinių sėdynių ir rūkydami laukė, kol mes išsikrapštysime iš Marjinkos.
Su šiais ukrainiečiais mes pažįstami jau pusantrų metų.
Prieš kelias dienas vėl susiskambinome. Jiedu pažadėjo pasiimti mus iš apšaudomos Marjinkos ir nuvežti į taikųjį Dnepropetrovską, kur gyvena Režisierius.
Kraudamas savo daiktus į jų automobilio bagažinę pagalvojau, kad prieš pusantrų metų tie vaikinai lygiai taip pat sėdėjo panašiame pikape ir lygiai taip pat laukė mūsų.
Tik tą kartą važiavome ne į taiką, bet į karo siaubiamą Peskų miestelį, kuris stūkso šalia Donecko oro uosto griuvėsių.
„Man buvo labai įdomu pasižiūrėti, kokia dabar situacija ATO. Jau kurį laiką svarstau sugrįžti, bet dabar matau, kad nebėra kur“, – sako Guru, žiūrėdamas į tamsų Marjinkos horizontą.
Guru yra ramus vaikinas. Su trumpa barzdele, kokias nešioja daugelis Ukrainos jaunuolių, ir didelėmis, išraiškingomis akimis. Nežinodamas net nepagalvotum, kad fronte šis ukrainietis atliko žygdarbį, už kurį buvo apdovanotas ir pakeltas iki bataliono vadų.
Norėjo tapti mediku
2014 metų kovą, kai Rusijos specialiųjų operacijų kariai okupavo Krymo pusiasalį, Guru pradėjo ieškoti galimybių tapti kariškiu. Jis sako nuspėjęs, kad prasidės didelis karas, todėl norėjo kuo greičiau patekti į frontą.
Vaikinas suprato, kad dėl sveikatos problemų nepateks į armiją, todėl prisijungė prie radikalių dešiniųjų organizacijos „Pravyj Sektor“ buriamo Ukrainos savanorių korpuso.
„Neįstojau į medicinos institutą, bet dar mokykloje domėjausi medicina, todėl turėjau neblogus teorinius pagrindus“, – pasakojo Guru. Jis susipažino su 18 metų savanore Jana Zinkevič, kuri tuo metu kūrė „Pravyj Sektor“ karo medikų padalinį.
„Neįstojau į medicinos institutą, bet dar mokykloje domėjausi medicina, todėl turėjau neblogus teorinius pagrindus, – pasakoja Guru. Ukrainos savanorių korpuso mokymų bazėje jis susipažino su 18 metų savanore Jana Zinkevič, kuri tuo metu kūrė „Pravyj Sektor“ karo medikų padalinį. – Jana mane pakvietė, iškart sutikau.“
Kelis mėnesius Guru dalyvavo kariniuose ir medicininiuose apmokymuose. Kaip jis pats sakė: mokėmės vieni iš kitų ir iš interneto.
Galiausiai, naujai iškepti karo medikai buvo dislokuoti „Pravyj Sektor“ bazėje netoli Donecko oro uosto.
„Pradžioje buvo ramu. Turėdavome šiek tiek darbo Peskuose, bet tai buvo pavieniai sužeidimai. Dažniausiai reikėdavo nuvežti sužeistuosius į ligoninę. Tada mes net ginklų neturėjome“, – pasakoja Guru.
Tą rudenį, kai mes prieš pusantrų metų lankėmės Peskuose, šis vaikinas buvo išsiųstas į kontržvalgybos padalinį, dislokuotą Tonenkos gyvenvietėje, kuri taip pat yra netoli Donecko oro uosto.
Tada Guru patyrė sudėtingą išbandymą, apie kurį pasakojo važiuojant į Dnepropetrovską.
Sutiko važiuoti į pragarišką mūšį
2015 metų sausio viduryje Donecko oro uoste užvirė lemiami mūšiai.
Abi pusės kelis kartus surengė didelius puolimus, kelias paras vykdavo susirėmimai vyras prieš vyrą, artilerija su žeme sulygino daugelį pastatų, o teritorija keliavo iš rankų į rankas.
Sausio 17 dieną Ukrainos armijos kariai ir savanoriai pradėjo didelį puolimą, kurio tikslas buvo galutinai išvyti separatistus iš oro uosto teritorijos ir užimti patį Donecką.
Puolimas prasidėjo sėkmingai, pajėgos stūmėsi į priekį. ESBO stebėtojai pranešė, kad ukrainiečiai smarkiai apšaudė Donecką, todėl separatistai paslėpė savo artileriją gyvenamuosiuose rajonuose.
Tačiau puolantys kariai netikėtai pateko į spąstus. Sutemus mūšio lauką užgulė tirštas rūkas, todėl ukrainiečiai tapo akli ir lengvai pažeidžiami priešo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kiborgų istorija Donecko oro uoste baigta: kaip vyko mūšis dėl sugriauto uosto?
„Jie pasiklydo ir nežinojo, kokiu keliu reikia atsitraukti, o separatistai į juos be perstojo šaudė“, – kalba Guru.
Naktį pas mus atėjo keli karininkai iš 93-iosios brigados ir paklausė, ar sutiktume nuvažiuoti pas jų sužeistuosius į Spartako gyvenvietę, ten šalia oro uosto, – pasakojo Guru.
Beveik kiekvieną minutę radijo ryšiu buvo pranešama apie žuvusius ir sužeistus karius.
Tuo metu Ukrainos armijos 93-osios mechanizuotosios brigados štabas buvo įkurtas Tonenkos gyvenvietėje, kur sėdėjo ir Guru kontržvalgybos padalinys.
„Naktį pas mus atėjo keli karininkai iš 93-iosios brigados ir paklausė, ar sutiktume nuvažiuoti pas jų sužeistuosius į Spartako gyvenvietę, ten šalia oro uosto. Jie pasakė, kad armijos gydytojai atsisakė važiuoti, nes per daug pavojinga“, – pasakoja Guru.
Jis ir dar du savanoriai sutiko padėti kariškiams.
Jauni ukrainiečiai susėdo į visureigį, kuris turėjo tik dvejas duris, ir išlėkė Donecko oro uosto link.
„Mes net neįsivaizdavome, kur reikia važiuoti. Tik vienas vaikinas anksčiau buvo oro uoste, bet ir tai – kažkada“, – kalba Guru.
Išsigelbėjo per stebuklą
Maždaug po pusvalandžio savanorių trijulė įvažiavo į Spartako gyvenvietę.
Mūšiai vyko jau kelias paras, todėl žemė buvo išrausta artilerijos ir tankų. Savanorių visureigis pradėjo klimpti ir slidinėti provėžomis.
„Staiga mes pamatėme, kad visai šalia mūsų stovi penki į eilę išrikiuoti ukrainiečių tankai. Ir kaip tik tą akimirką jie atidengė ugnį į separatistų pozicijas. Garsas buvo kurtinantis, ausyse spengė, negirdėjau net savo balso, – prisimena Guru. – Mes supratome, kad dabar separatistai irgi atsakys ugnimi, todėl reikėjo greitai bėgti iš tos vietos.“
Staiga mes pamatėme, kad visai šalia mūsų stovi penki į eilę išrikiuoti ukrainiečių tankai. Ir kaip tik tą akimirką jie atidengė ugnį į separatistų pozicijas. Garsas buvo kurtinantis, ausyse spengė, negirdėjau net savo balso, – pasakojo Guru.
Savanoriai paliko visureigį ir puolė bėgti kažkokių trobų link.
Po kelių akimirkų ant Ukrainos tankų pabiro separatistų minos.
„Viską prisimenu kaip filme. Bėgu per tešlas, krentu, keliuosi ir vėl bėgu, kažką šaukiu, bet tik pats viduje girdžiu savo balsą, nes ausys užsikimšusios nuo sprogimų. Kažkokia košė, karoče“, – pasakoja Guru.
Bėgimas per apšaudomą lauką truko gal pusę minutės.
„Pribėgau prie kažkokio namo, kurio viduje gulėjo sužeisti kariai, – kalba vaikinas. Tada jis įbėgo į vidų, nusiėmė kuprinę ir pradėjo dirbti. – Lauke stovėjo keli Ukrainos armijos kariai. Aš paprašiau jų kažką paduoti, o jie stovi ir žiūri į mane didelėmis akimis. Tada supratau, kad niekas nenori eiti į pastato vidų, nes po apšaudymų iš jo liko tik tas vienintelis kambarys, kuriame buvau.“
Guru pasakojo, kad tą sausio 17-osios naktį buvo labai karšta. Prakaitas varvėjo per veidą, graužė akis ir trukdė dirbti.
„Mes bėgome su uniforma, megztiniais, šarvine liemene ir dar tempėmės 10 kilogramų sveriančias kuprines, – pasakoja ukrainietis. – Vieną akimirką pagavau save galvojant, kad negaliu nusiimti šalmo ir nusivalyti prakaito, nes pastatas gali griūti ir tada bus blogai.“
Daugelis karių buvo sužeisti į kojas, visi – smarkiai nukraujavę ir pamėlę, nes jų draugai jau nebeturėjo jokių vaistų ir tvarsčių.
„Atsitūpiau prie vieno kareivio. Jis pasakė, kad jam žemiau kelio peršauta kairė koja. Pasiėmiau medicinines žirkles ir bandžiau perkirpti uniformą, bet medžiaga buvo sulipusi, nėjo nukirpti. Tada pradėjau plėšyti rankomis ir dantimis“, – pasakoja ukrainietis.
Galiausiai vaikinas praplėšė kamufliažinę medžiagą ir pamatė, kad sužeistojo kairė koja buvo sutrupinta, o klešnėje teliūskavo kraujo ir mėsos košė.
Galiausiai vaikinas praplėšė kamufliažinę medžiagą ir pamatė, kad sužeistojo kairė koja buvo sutrupinta, o klešnėje teliūskavo kraujo ir mėsos košė.
„Nežinojau ką daryti, todėl instinktyviai pradėjau delnais semti tą košė lauk. Visas buvau permirkęs krauju“, – prisimena medikas.
Tuo metu separatistų artilerija Spartako gyvenvietę maišė su žeme, todėl po 40 minučių sugrįžę prie savo visureigio savanoriai pamatė, kad mašina buvo suplėšyta: priešų ugnis nupūtė variklio gaubtą, duris, stiklus, prakiuro radiatorius.
„Atsitraukiantys Ukrainos armijos kariai mus prisirišo prie savo BTR ir ištraukė iš tešlos. Tada važiavome patys. Realiai mes išsikrapštėme tik dėl vairuotojo profesionalumo“, – pasakoja vaikinas.
Po kelių dienų Donecko oro uostas krito.
Spartako gyvenvietė atiteko Rusijos separatistams.
Nebesitiki sugrįžti į frontą
Kiek vėliau Guru prisijungė prie savo bendražygės J.Zinkevič sukurto savanorių bataliono „Hospitolieriai“. Šis dalinys daugiausiai buvo sudarytas iš paramedikų ir juos saugančių karių.
Guru buvo dislokuotas Avdijivkos gyvenvietėje, dalyvavo keliuose susirėmimuose.
Po kelių mėnesių jis tapo vadu, atsakingu už bataliono „Hospitolieriai“ kovines užduotis.
Kaip ir norėtųsi dar pakariauti, tačiau dabar viskas kitaip. Savanorių nebeliko, nebėra to atsidavimo ir dvasios. Nematau prasmės sėdėti apkasuose ir nieko neveikti, kaip dabartiniai kariškiai, – kalbėjo Guru.
Tačiau pastaruosius pusę metų jis gyvena ramiame Chmelnickio miestelyje, Ukrainos vakaruose, ir nebesitiki sugrįžti į frontą.
„Kaip ir norėtųsi dar pakariauti, tačiau dabar viskas kitaip. Savanorių nebeliko, nebėra to atsidavimo ir dvasios. Nematau prasmės sėdėti apkasuose ir nieko neveikti, kaip dabartiniai kariškiai“, – sako Guru.
Ir taip kalba ne tik jis. Panašiomis nuotaikomis gyvena daugelis jaunuolių, kurie prieš pusantrų metų buvo aprašyti 15min pasakojimų cikle „Donecko oro uosto gynėjai“.
Pavyzdžiui, „Pravyj Sektor“ karo medikas Džokonda, kuris tada Peskuose mokėsi valdyti lietuvių atvežtą droną, jau metus gyvena Kijeve.
Jis daro tatuiruotes ir nesiruošia grįžti į frontą.
Ukrainos jaunieji didvyriai Kobra ir Slyva, kurie tą rudenį kovojo Donecko oro uosto naujajame terminale, šiuo metu gyvena Lvovo mieste. Jie abu priklauso vietiniam „Pravyj Sektor“ savigynos padaliniui, tačiau nesiruošia grįžti į frontą.
Kaip ir smarkuolis Desetka, kuris 2014 metų spalio 23-iosios rytą separatistų apšaudomu keliu vežė mus į Peskus. Šiuo metu jis gyvena Kolomje miestelyje, Ukrainos vakaruose.
Režisierius juokdamasis sakė, kad Desekta užsiiminėja „desetkiškais reikalais“. Suprask, kažkuo smarkuolišku.
Greičiausiai, į frontą nebegrįš buvusi „Pravyj Sektor“ karo medikų lyderė J.Zinkevič. Praėjusių metų pabaigoje mergina išgyveno sunkią avariją netoli Dnepropetrovsko ir buvo prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio.
Kovo pradžioje ji antrą kartą išskrido į Izraelį, kur vyksta reabilitacijos procesas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ukrainos karo didvyrė Jana Zinkevič po reabilitacijos Izraelyje grįžta į tėvynę
Iš visų cikle „Donecko oro uosto gynėjai“ aprašytų ukrainiečių į frontą sugrįžo tik du – Sakalas ir šventikas Aristarchas. Tą 2014 metų rudenį jie vežė mus iš Kijevo į ATO.
Sakalas iki šiol buvo fronte. Jis tarnavo Ukrainos vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties batalione „Donbas“.
Prieš kelis mėnesius vaikinas buvo sužeistas ir dabar gydosi Charkovo ligoninėje.
Ukrainiečių stačiatikių šventikas Aristarchas į frontą grįžo šių metų kovo 9-ąją. Šiuo metu jis tarnauja Avdijivkos gyvenvietėje, kuri yra viena iš labiausiai apšaudomų ATO zonos taškų.
Kodėl buvę savanoriai, prieš pusantrų metų išgelbėję savo šalį nuo Rusijos agresijos, nebenori grįžti į frontą?
Jie sako, kad jaučiasi persekiojami Ukrainos teisėsaugos ir politinės valdžios.
ŽEMĖLAPIS: Ką veikia ir kur gyvena buvę Donecko oro uosto gynėjai:
Sukūrė filmą apie karą
Režisierius buvo vienas iš pagrindinių ciklo „Donecko oro uosto gynėjai“ personažų. Tą 2014 metų rudenį jis vedžiojo mus po karo nusiaubtus Peskus ir Tonenkos gyvenvietę, pasakojo apie savanorių kasdienybę.
ATO zonoje jis praleido metus, o tada sugrįžo į normalų gyvenimą.
Šiuo metu ukrainietis su mergina gyvena Dnepropetrovske ir kuria dokumentinį filmą „War For Peace“, kuriame pasakos apie „Pravyj Sektor“ karo medikus.
„Ukrainoje sukurta daug filmų apie šitą karą, bet visi yra panašaus stiliaus – visuose kokios nors kalbančios galvos pasakoja liūdnus dalykus. Koks nors kareivis pasakoja, kaip jis bėgo į namą, metė granatą, o separas jam metė atgal. Tai labai gruzina“, – kalba Režisierius, savo buto virtuvėje papsėdamas suktinę.
12 mėnesių vaikinas filmavo kiekvieną savanorių gyvenimo dieną, kiekvieną mūšį, kiekvieną apšaudymą, kiekvieną išgelbėtą žmogų, kiekvieną žuvusį.
„Norėjau padaryti kitokį filmą. Norėjau, kad pažiūrėjęs žmogus išsineštų kažkokią viltį, o ne gruzą“, – pasakoja Režisierius.
Jis parodė pristatomąjį filmuką, kuriame skamba trankus rokenrolas, o žiauri fronto kasdienybė pateikiama tarsi nuotykis.
Norėjau padaryti kitokį filmą. Norėjau, kad pažiūrėjęs žmogus išsineštų kažkokią viltį, o ne gruzą, – apie filmą „War For Peace“ pasakojo Režisierius.
„Pagrindinė mintis, kad karo medikai per vieną minutę gali pakeisti gyvenimo-mirties žaidimo baigtį. Užtenka vienos minutės, vieno teisingo veiksmo ir tu gali išgelbėti žmogų“, – emocingai pasakoja Režisierius, pūsdamas tabako dūmus.
Vaikinas sako, kad šiuo metu internetu pardavinėja filmo atributiką, kad surinktų pinigų baigiamiesiems darbams. Jis tikina, kad netgi pabaigęs filmą nebegrįš į frontą.
„Dabar kariauja žmonės, kurie buvo mobilizuoti ir už tai gauna pinigus. Ten nebėra tos idealistinės dvasios, kurią buvome sukūrę mes, – kalba ukrainietis. – Jeigu karo pradžioje visi kariai pravažiuodami pasisveikindavo, tai dabar niekas net rankos nepakelia. Kodėl? Nes jie neturi jokios motyvacijos kariauti.“
Neliko savanorių batalionų
2015 metais Ukrainos karo vadai pradėjo reformą, kurios tikslas – įjungti savanorių batalionus į valstybinę gynybos sistemą. Jie norėjo suteikti tokiems daliniams armijos struktūrą, pavaldumo grandinę, laipsnius ir panašiai.
Tai turėjo išspręsti problemą, kuri ištiko Ukrainos ATO štabą karo pradžioje – savanoriai patys priiminėjo karinius sprendimus, patys formulavo sau užduotis, patys apsirūpindavo ginklais, todėl jautėsi niekam nepavaldūs.
Rusai tikėjosi labai lengvai užimti Krymą ir sausumos kelią per rytinę Ukrainą. Jie buvo viską apskaičiavę ir kruopščiai suplanavę. Rusai neapskaičiavo tik to, kad jauni ukrainiečiai pakils, išeis ir beatodairiškai priešinsis, – pasakojo vienas Kijeve dirbantis diplomatas.
Viena vertus, būtent tie patriotiški jaunuoliai karo pradžioje sustabdė Rusijos ir separatistų veržimąsi. Tai jie nulėmė tai, kad Ukraina iki šiol priešinasi.
„Rusai tikėjosi labai lengvai užimti Krymą ir sausumos kelią per rytinę Ukrainą. Jie buvo viską apskaičiavę ir kruopščiai suplanavę. Rusai neapskaičiavo tik to, kad jauni ukrainiečiai pakils, išeis ir beatodairiškai priešinsis“, – sako vienas Kijeve dirbantis ES diplomatas, kuris nuo pradžios stebėjo konfliktą.
Tačiau savanorių batalionai buvo nekontroliuojami ir trukdė ATO štabui vykdyti suplanuotą strategiją.
Pavyzdžiui, pernai iš savanorių sudarytas dalinys „Donbas“ stovėjo Šyrokynės gyvenvietėje. Jų užduotis buvo įtvirtinti gynybines pozicijas, tačiau jie pradėjo veržtis ir užėmė papildomus 5 km.
Tačiau separatistai toje vietoje pradėjo kontrpuolimą ir atėmė iš savanorių gerokai daugiau nei tuos papildomus kilometrus.
„Mes atitraukėme visus savanorių batalionus iš fronto, nes jie neturėjo karinių žinių. Dabar buvę savanoriai gali dalyvauti mokymuose, kuriuos organizuoja mūsų profesionalūs kariai ir sąjungininkai, tarp jų ir lietuviai“, – 15min pasakoja Ukrainos krizių media centro atstovas pulkininkas Andrejus Lysenka.
Karininkas patvirtino, kad šiuo metu ATO zonoje stovi vien tik Ukrainos armijos ir vidaus reikalų sistemos daliniai.
Daugelis savanorių batalionų iširo arba buvo atitraukti į taikius Ukrainos miestus.
Pavyzdžiui, dalinys „Aidar“, kuriame tarnavo ir pagrobta pilotė Nadija Savčenko, šiuo metu yra išformuotas. Liko tik bataliono štabas.
O štai J.Zinkevič sukurtas „Hospitolieriai“ yra dislokuotas už kelių dešimčių kilometrų nuo Dnepropetrovsko ir kariniuose veiksmuose nebedalyvauja.
„Mes jokiu būdu neatėmėme galimybės tapti savanoriais. Visi tie jaunuoliai gali prisijungti prie bet kurio dalinio ir tarnauti savanoriškai. Tačiau dabar jie gauna kario pažymėjimą, socialines garantijas, turi tikrus vadus ir panašiai. Mes sukūrėme struktūrą“, – sako pulkininkas A.Lysenka.
Tokie vaikinai kaip Režisierius ir Guru tiki, kad priežastis kita.
Jaučiasi persekiojami valdžios
Jau metus Ukrainą vienas po kito krečia skandalai, susiję su buvusių savanorių sulaikymu, kratomis ir kriminaliniais kaltinimais.
Pavyzdžiui, prieš pusmetį Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) išsklaidė savanorių batalioną „Tornado“, stovėjusį Luhansko srityje. Net 7 dalinio vadai buvo įtariami karo nusikaltimais.
Konfliktas peraugo į ginkluotą maištą, grupė „tornadų“ užsibarikadavo savo bazėje netoli Stanica Luhanska miestelio ir atsisakė pasiduoti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nuožmūs kazokai iš „Tornado“ bataliono priverčia bėgti net Rusijos desantą
Radikalios organizacijos „Pravyj Sektor“ savanorių konfliktas su Ukrainos teisėsauga peraugo į tikrus susišaudymus Mukačevės mieste.
„Lietuvoje jūs žinote tik pavienius atvejus, garsiausias istorijas. Ukrainoje dabar yra daug bylų, kuriose volontiorai (žmonės, vežantys paramą į frontą, – 15min pastaba) kaltinami dirbantys Kremliui, masiškai suiminėjami buvę kariai savanoriai, batalionuose keliamos intrigos ir panašiai, – pasakoja Guru. – Tai negeras procesas. Korumpuota valdžia bandos susidoroti su žmonėmis, kurie gali jai pasipriešinti.“
Pavyzdžiui, savanorių organizacijos „Kraštas“ vadovė Nataša pasakojo, kad SBU pareigūnai jau kelis kartus krėtė jos biurą, tikrino finansinius dokumentus ir kontaktus.
Ji rodė net filmuotą medžiagą, kur juodai vilkintys vyrai tikrina jos kompiuterį.
Savanorių organizacijos „Kraštas“ vadovė Nataša pasakojo, kad SBU pareigūnai jau kelis kartus krėtė jos biurą, tikrino finansinius dokumentus ir kontaktus. Ji rodė net filmuotą medžiagą, kur juodai vilkintys vyrai tikrina jos kompiuterį.
Mergina tikino, kad yra įtariama sąsajomis su Kremliumi, tačiau mes negalėjome patikrinti, ar byla iškelta būtent dėl to.
„Dabar fronte sėdi žmonės, kurie buvo pašaukti ir gauna už tai pinigus. Jie atitarnaus, grįš į namus ir jiems daugiau nieko nereikės. O savanoriai visuomet darydavo daugiau ir geriau, nes jie yra motyvuoti. Šitai valdžiai to nereikia“, – sako Režisierius, pūsdamas dūmus.
Pilki suktinės ratilai lėtai sukosi Dnepropetrovsko daugiabučio virtuvėje.
Lėtai, kaip gyvenimas po karo.
O tada išnyko, kaip dvasia, apie kurią tiek kalbėjo buvę Donecko oro uosto gynėjai.
