„Sveiki, rašau jums apimta nenusakomų emocijų. Mes šiuo metu gyvename Mariupolyje, nes turėjome bėgti iš Donecko. Esame rusakalbiai. Mūsų giminės šaknų yra Rusijoje, tačiau visa širdim mylime Ukrainą, kurioje užaugome“, – pradėjo savo laišką keturiasdešimtmetė Irina.
Jos papasakota istorija parodo visą Donecko separatistų banditiškumą ir šio nauja valstybe save vadinančio darinio absurdą.
„Mes turėtume keikti „banderininkus“, kurie neva valgo rusų vaikus – taip juk sako rusų propaganda. Išeina, kad buvome priversti bėgti nuo „gerųjų“ separatistų pas „bloguosius“ Ukrainos „banderininkus“. Tačiau didžioji tragedija dar ne čia“, – rašo Irina.
Pas močiutę ieškojo granatų
Kaip ir minėjo Irina, ji su šeima išvyko į Mariupolį dar prieš metus, kuomet Donecke prasidėjo didieji neramumai. Jos tėvai ir močiutė liko Donecke.
Pirma – jiems nelabai buvo kur prisiglausti. Antra – jie visai nenorėjo išvykti, nes yra matę daug valdžių pokyčių. Be to, močiutė jau sena ir jokių persikraustymų nepakeltų.
Visą gyvenimą jie siejo su Rusija, todėl nė nemanė vaizduoti Europos patriotų.
Separatistai šiems brandaus amžiaus žmonėms iki šiol nebuvo blogis. Visą gyvenimą jie siejo su Rusija, todėl nė nemanė vaizduoti Europos patriotų.
Tokią jų nuomonę kasdien užtvirtina televizorius, Donecke rodantis du Rusiją liaupsinančius ir Ukrainą keikiančius kanalus.
„Rašau, nes į mūsų namus Donecke įsibrovė aštuoni vyrai su kaukėmis. Pasakė, kad vyksta krata. Namuose tuo metu buvo tik 90-metė močiutė. Tėvai po ilgos pertraukos viešėjo pas mus, Mariupolyje. Akivaizdu, kad įsibrovėliai sekė, kada namai bus tušti“, – pasakojo skaudžią istoriją Irina.
Jie išnaršo namus ir, žinoma, randa granatą, kurią patys ir pakiša.
Močiutė – Antrojo pasaulinio karo veteranė. Kai tik ji liko viena, įsibrovėliai peršoko per tvorą, išlaužė duris ir langą. Taip pateko į vidų.
Daugumai Donecko gyventojų žinomas tolesnis procesas. Jie išnaršo namus ir, žinoma, randa granatą, kurią patys ir pakiša. Paskui – aprašo turtą ir konfiskuoja.
„Močiutė puolė į isteriją, sušlubavo širdis. Medikai vos atgaivino. Mes ką tik apie tai sužinojome – patyrėme didžiulį šoką. Norisi viską mesti ir lėkti gelbėti močiutės, tačiau tai daryti labai pavojinga mums patiems“, – tvirtina Irina.
Liepė ateiti į saugumą su maistu kelioms dienoms
Močiutė verkdama paskambino Irinai ir viską papasakojo. Tie patys vyrai iš močiutės paskambino jos vaikams, Irinos tėvams. Liepė pirmadienį atvykti į DNR saugumo pastatą.
Liepė turėti dokumentus ir sausą davinį trims dienoms. Tai reiškia – sodins, bet maitintis turi pats. Tėvas, kadaise buvęs žymus Sovietų Sąjungos sportininkas ir treneris, piktai paklausė įsibrovėlių: „Tai kankinsite?“
Butą, automobilius ir kitą turtą visi išvykėliai seniai peržegnojome. Bet tie žvėrys kėsinasi į mūsų motinas.
Irina skambino kaimynams ir prašė užeiti į namus, pažiūrėti, kas ten darosi.
Ginkluoti įsibrovėliai nieko neįleido: „Važiuoti dabar ten pavojinga, tačiau reikia. Butą, automobilius ir kitą turtą visi išvykėliai seniai peržegnojome. Bet tie žvėrys juk kėsinasi į mūsų motinas.“
Kas bus toliau? Šeima nusprendė, kad niekas niekur nevažiuos. Irinos tėvas susisieks su savo sporto auklėtiniais. Bandys paveikti visuomenę savo žinomumu. Tėvas pasakė: „Aš visus kankinimus ištverčiau, tačiau mama – palūš. Jei reikės, nueisiu pas Aleksandrą Zacharčenką (DNR vadeiva, – red. past.) – gal viskas susitvarkys.“
Netrukus po incidento šeimos draugai aplankė močiutę. Padėjo sutvarkyti išmėtytus daiktus. Be kitų vertingų daiktų, dingo ir mamos nutrijos kailiniai – gal manė, jog audinės? Net suvenyriniai šratinukai išnešti. Taip pat paimtos ir visos šeimos nuotraukos.
Močiutė apie karą prabilo tik dabar
„Tai štai kokią dovanėlę pergalės prieš fašizmą septyniasdešimtmečiui ir Motinos dienos proga močiutei pateikė Rusijos palaikoma šlovingoji DNR“, – rašė įskaudinta moteris ir atskleidė neseniai sužinojusi, ką Antrojo pasaulinio karo metu veikė jos močiutė.
Ji puikiai mokėjo vokiečių kalbą, todėl NKVD ją paėmė į karių belaisvių lagerį. Ji vertėjavo šalia Slovjansko esančiame lageryje. Be to, pati buvo apmokyta kai kurių NKVD apklausų metodų.
Tarp tikrintojų buvo nemažai mano vyro buvusių draugų. Jie žino, ką plėšia.
Močiutė net dabar, kai nori kažko svarbaus paklausti, sėdasi iš priekio, žiūri tiesiai į akis ir klausia tą patį visomis įmanomomis formomis. Išsisukti nuo klausimo neįmanoma.
Senolė džiaugėsi, kad vienas jos viršininkas nebuvo sadistas. Tačiau kitas nuolat tyčiodavosi iš belaisvių. Šiose patyčiose turėjo dalyvauti ir vertėja.
Apie šią savo gyvenimo dalį ji nekalbėjo iki dabar. Net jos vaikai apie tai nežinojo. Prasitarė, kai pamatė, kokie metodai taikomi Ukrainos žmonių kiršinimui.
„Mūsų močiutė geriau už kitus suvokia, kas čia dedasi. Beje, tarp tikrintojų buvo nemažai mano vyro buvusių draugų. Jie žino, ką plėšia, todėl ir seka. Vienas jų dar prieš metus draugiškai pavėžėdavo, kur tik reikėdavo“, – rašo Irina.