Su kedais ir džinsais į frontą – pokštininkai. Niekas neleis. Ne tiek dėl tvarkos, kiek praktiškumo. Šlapia stepių dirva prikimba labiau nei Pasvalio molis. Vėliau kariams tenka batus plauti aukšto slėgio vandens srove.
Kariai varsto spintas ir traukia aprangą „naujokams“. Vienam – kanadiečių, kitam – ukrainiečių gamybos. Batai, kelnės, striukė, pošalmis ir šalmas. Gerai būtų ir pirštinės – laukuose vėjai daug stipresni nei Mariupolio centre.
Tai dar ne viskas. Ant viršaus aprengia neperšaunamą liemenę.
Trumpai paguodžia: „Apsaugos nuo skeveldrų. Galbūt – nuo silpnesnio šautuvo. Snaiperio kulka eis kiaurai.“
Jau darosi sunkoka po keliais maskuojančios spalvos sluoksniais. Galva svyra nuo šalmo. Bala nematė, pakentėsiu – aš sau labiau patinku gyvas.
Tikri kovotojai nebejaučia ant jų gulančio svorio. Įpratę. Kapitono kostiumas sudarytas iš kelių sluoksnių. Tai naujausias išradimas. Perėjai per vandenį – nieko. Per ugnį – taip pat. Tik gali tekti vieną kitą sluoksnį nusinerti.
Racija, granatos, peilis, pistoletas ir daugybė kitų reikmenų ergonomiškai pritvirtinti ant liemenės, todėl svorio beveik nejausi. Senesnio tipo liemenėse viskas kaba ant pilvo – nepatogu šliaužti.
Karys su savimi neša apie 35 kilogramus papildomo svorio. Daugiau būtų jau nepraktiška. Juk kovoje reikia ne tik ginklų, bet ir judrumo.
Kur baigiasi keliai
Visi pasiruošę?! Ne. Dar kažkas kelnių nesusikišo į batų aulus. Majoras apriša raišteliu vieną klešnę. Kariai juokiasi. Dar tokios karinės subordinacijos neteko matyti. Kitą tenka užsirišti pačiam – juk ne mažas vaikas.
Iš Mariupolio centro į šiaurės rytus pajudėjo du automobiliai. Vienas miesto visureigis, o kitas tikras bekelių karalius – „UAZ“. Tiesiai į rytus važiuoti nevalia. Širokino miestelyje padėtis nestabili.
Stabiliai ir reguliariai sproginėja minos. 90 procentų kovinių veiksmų vyksta būtent Širokynės miestelyje.
Tiksliau – stabiliai ir reguliariai sproginėja minos.
Tarptautinių stebėtojų duomenimis, 90 procentų kovinių veiksmų šiuo metu vyksta būtent sulygintame su žeme Širokynės miestelyje. Likusieji – šiauriau, kituose karštuose taškuose.
Mūsų kelionės tikslas – gretimas įtvirtinimas, esantis vos už dešimties kilometrų nuo Širokynės. Pravažiuojame pirmąją nedidelę gyvenvietę, o už jos – stop! Baigėsi tvirtas kelias ir prasidėjo išmauroti laukų keliai.
O kas mums – juk mes su visureigiais. Su „Hyundai“ pavyko nuvažiuoti ne toliau 50 metrų. Mašina sėdo iki pat dugno. Karinis „UAZ“ apsisuko gelbėti kelių gražuolio. Pats plaukdamas dugnu ištraukė užklimpėlį. Viskas. Kelionė komfortišku automobiliu baigta.
Šarvuotyje – lyg silkės skardinėje
Horizonte pasirodo šarvuota pėstininkų mašina. Rusiškai ją vadina trumpai – BMP. Tai tarsi lengvas tankas su nedideliu pabūklu. Tai nėra labai saugi mašina. Šarvas apsaugo tik nuo kulkų ir skeveldrų.
Galingesnis sviedinys gali sukelti rimtų bėdų net tuomet, kai pataiko į dureles. Jose konstruktoriai sumanė įrengti papildomus kuro bakus. Bum – ir degam!
Gale pradaro duris. Visi kaip šprotai tvarkingai susėda dviem eilėmis, šonu.
„Taniušoje“ sutelpame visi – dešimt atvykusių ir dar trys jau mašinoje sėdėję kariai. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip ten telpa žmonės.
Rekomenduotina kur nors smarkiai įsikibti. Prieš akis makaluojasi šviesos ruoželis. Tai periskopo principu į vidų patenkantis išorės vaizdas.
Sugaudžia variklis ir „Taniuša“ šauna į priekį. Vibruoja ir tuo pačiu supa lyg kateris. Jei pykina laive, tai pykins ir čia. Šalia sėdi ramūs kariai. Periskopas apšviečia jų akis. Tikrai ne žudikai. Greičiau – vaikų tėvai, pasiryžę viską dėl jų paaukoti.
Fronto kasdienybė ir taisyklės
Po dvidešimties minučių durys atsidaro. Atvažiavome. Pasitinka keletas vietinių keturkojų. Sulaukėję šunys stengiasi laikytis arčiau žmogaus, tačiau per pagarbų atstumą. Iš karių jiems kartais nubyra koks gardesnis kąsnis.
„Yra buvę, kad šunys gelbėjo karius nuo šalčio. Be to, jie pirmieji pajunta, kad iš priešų pusės atskrenda minos ar raketos. Jei slepiasi šunys – pavojus“, – pasakojo čia sutikti kariai.
Šunys pirmieji pajunta, kad iš priešų pusės atskrenda minos ar raketos.
Vos išlipus – instruktažas. Tai ne šiaip sau frontas, o priešakinė linija.
Šiek tiek palipus ant kalvos, pasimato nedidelė gyvenvietė. Už jos – priešo snaiperiai.
Patikrintas faktas – kai kurie šio kaimo gyventojai teroristams suteikia Ukrainos karių koordinates.
Pirma taisyklė – nevaikščioti pulku, nes vienas sviedinys gali visus akimirksniu išguldyti. Antra – per daug neafišuoti savęs ant kalvos ir neerzinti snaiperių.
Mes jus nelabai švelniai čiupsime už liemenės ir tempsime į saugią vietą. Jėga paguldysime, tačiau, galbūt, išgelbėsime gyvybę.
Trečia – kiekvienam civiliui paskirta prižiūrėtojas. Jei staiga kiltų oro pavojus, kariai sušuktų „vozduch!“. Tuomet reikėtų griūti ant žemės ir sudėti rankas ant galvos. Prižiūrėtojai reikalingi tam, kad civiliai nedelstų.
„Jūs jau žinote taisykles, tačiau nežinote, kaip elgsitės, patekę į tokią situaciją pirmą kartą. Mes jus nelabai švelniai čiupsime už liemenės ir tempsime į saugią vietą. Jėga paguldysime, tačiau, galbūt, išgelbėsime gyvybę“, – paaiškino kapitonas
Buvo suplanuota pakelti į orą bepilotę skraidančią kamerą ir aprodyti priešų pozicijas iš arčiau, tačiau vadovaujantys kariai nusprendė nerizikuoti – dar pradės šaudyti.
Vėliau, vakare, jau sugrįžus namo, kariai prisipažino, kad tik jų veidai buvo ramūs, o iš tiesų kūnas ir visos juslės buvo įsitempę – nepaprastai jaudinosi, kad tik priešas nesugalvotų profilaktiškai pašaudyti mūsų vizito metu. Tai buvo visiškai realu.
„Grad“ raketos šalia krokų ir braškių
Trumpa ekskursija 100 metrų spinduliu. Iškart po kojomis – žavios violetinės gėlės. Tai reta krokų rūšis, įrašyta į Raudonąją knygą. Apylinkės – dieviškai gražios. Vienas įspūdingiausių gamtos rezervatų yra DNR teritorijoje.
„Kol kas dar jų. Vasarą atsiimsime“, – Sako vienas karys iš Mariupolio. Jis dažnai aplankydavo šias gražias vietas, kol nebuvo karo.
Dabar visi kariai laukia, kol stipriau pakaitins saulė. Sužydės sodai, užaugs svogūnų laiškai ir prisirps braškės.
Et, ir vėl kažkas negerai su terminais. Ši zona vadinama ATO – antiteroristinės operacijos zona. Tai kur karas?
„Tai faktas, kurio nemato tarptautiniai stebėtojai. Mus realiai užpuolė kita valstybė. Sukūrė įsivaizduojamą „banderinį“ blogį, propaganda sukiršino žmones. Dauguma karų XX amžiuje būtent taip ir buvo kuriami“, – paaiškina vienas iš karių.
Kariai čia įsitvirtinę rimtai. Jokios bombos nebaisios. Jie įsirausę porą metrų po žeme. Kai kuriose vietose sukloti gelžbetoniniai perdengimai.
Čia jie turi elektrą, atvestą iš greta esančių kolektyvinių sodų. Sodų nameliuose nėra nė gyvos dvasios. Jų teritorijoje, kaip ir aplinkui įtvirtinimus, pilna „Grad“ raketų išraustų duobių.
Žmonės čia greitai neatvažiuos. Kariai užlopė namų skyles, kad drėgmė pastatų nepribaigtų. Dabar visi laukia, kol stipriau pakaitins saulė. Sužydės sodai, užaugs svogūnų laiškai ir prisirps braškės.
Raketos priekis lieka styroti duobėje, o skeveldros išskraido po visą apylinkę. Šalia vieno sodo namo sprogusi galinga mina tiesiog išvertė sieną, o aplinkinius namukus iš blokelių suvarpė kaip rėčius. Net skersai slystančios skeveldros smarkiai suardo sieną.
Nueitų iki Rusijos sienos šiandien pat
Dmitrijus iš Odesos čia atkeliavo ne šiaip sau. Vieną ryta jo maža dukrytė pasakė, kad susapnavo baisų sapną. Į darželį su tankais atvažiavo pikti dėdės.
„Pasakiau jai, kad gali toliau ramiai miegoti. Pikti dėdės su tankais čia neatvažiuos. Viskas bus gerai, mažyte“, – pasakė griežtai atrodantis karys.
Bijome, kad jis ties Rusijos siena nesustos ir eis į toliau iki gimtinės.
Kitas karys – Aleksejus. Jis mažai kalba, tačiau už jį juokdamiesi pasako draugai.
„Aleksejus iš Taganrogo. Bijome, kad jis ties Rusijos siena nesustos ir eis į gilumą iki gimtinės. Reikėtų jį laiku sustabdyti.“
Kodėl jis čia? Tiesiog jo protėvių šaknys yra Ukrainoje. Taganroge, netoli Ukrainos sienos esančiame mieste, jo šeima apsigyveno vos prieš porą dešimtmečių. Aleksejus kaip niekas kitas mato, jog Ukrainoje nėra fašistų, o rusų kalba yra tokia pat priimtina kaip ir ukrainiečių. Visas kiršinimas ir konfliktas šiuo požiūriu – tuščia vieta.
Kariai taip pat trokšta taikos
Ukrainos kovotojai lengvai prasibrauna į DNR gilumą ir viską ten išžvalgo: „Ten daug bardako. Banditų grupuotės tarpusavyje nederina veiksmų. Daug Rusijos armijos, kurios tarptautiniai stebėtojai nemato.“
Ar kariai yra siunčiami į priešo užnugarį? Ne. Pakanka savanorių. Jie DNR teritorijoje ne tik žvalgo, bet buria, drąsina baimėje gyvenančius proukrainietiškai nusiteikusius gyventojus.
Sakoma, kad visi normalūs žmonės jau pabėgo iš DNR, tačiau tūkstančiai tiesiog neturi kur bėgti.
Nors kartais ir sakoma, kad visi normalūs žmonės jau pabėgo iš DNR, tačiau tūkstančiai tiesiog neturi kur bėgti. Lieka savo namuose, tyli ir kenčia.
„Su kovine dvasia ir pasirengimu mums viskas gerai. Šiandien pat galėtume nueiti iki Rusijos sienos. Priešai nėra labai stiprūs net ir su Rusijos pagalba. Tačiau negalime to daryti, kol nėra sprendimų ir susitarimų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose“, – paaiškina kariai.
O jei nueitų iki sienos? Tuomet liktų tik du keliai. Gal Rusija atvirai parodytų savo karinę galią ir sukeltų trečią pasaulinį karą. Arba – viskas nurimtų.
Vyriausias karys prabyla dar kitaip: „Reikia nustoti kariauti. Pradėti žmonėms mokėti padorias pensijas ir atlyginimus. Valdžia turi jiems parodyti dėmesį, o ne nusisukti. Viskas savaime stotų į savo vietas. Doneckas grįžtų į Ukrainą, o Rusija jau nieko nebegalėtų pakeisti.“
