Šią savaitę pristatydamas krašto apsaugos artimiausių penkerių metų gaires, ministras Juozas Olekas sakė, kad pagrindinis tikslas – atgrasyti galimus okupantus ir apginti šalį. Pats didžiausias narystės Šiaurės Atlanto Aljanse (NATO) privalumas, ypač tokioms mažoms, kaip Lietuva, valstybėms, – didesnio saugumo užsitikrinimas, nes NATO sutartis garantuoja, kad šalys narės ginkluoto puolimo prieš bet kurią iš jų atveju ateis viena kitai į pagalbą.
O tai aiškiai nepatinka tokioms valstybėms kaip Rusija. Praėjusiais metais didžiausios propagandinio karo prieš Lietuvą atakos buvo nukreiptos į mūsų istoriją, antroje vietoje buvo mūsų narystė NATO. Vasario 16-osios proga – svarstymai krašto apsaugos tema su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektoriumi prof. Valdu Rakučiu.
– Rusijos karinėje doktrinoje, aptariant šiuolaikinių karinių konfliktų ypatumus, nurodoma, kad pasiekti politinius tikslus galima iš pradžių be karinės jėgos, tiesiog naudojant informacines priemones. Kokios tos priemonės naudojamos Lietuvos atžvilgiu, turiu galvoje krašto apsaugos sritį?
– Na, pirmiausia, siekiama pasėti abejonę mūsų galimybėmis gintis. Tai čia – pagrindinis tikslas, ir dažniausiai puolimas būna nukreiptas šioje vietoje. Antras dalykas, pasitikėjimo mūsų draugais ir sąjungininkais susilpninimas. [...].
– Bet ar visa tai reiškia, kad Rusija neatmeta karinės intervencijos į Baltijos šalis galimybės?
– Aš manau, kad neatmeta. Ir kaip atrodo jų naujosios kariuomenės organizacija: Vakarų karinės apygardos taikinys yra, visų pirma, Europa ir šiuo atveju – mes. Čia metami didžiausi pajėgumai. Taigi priešas Nr.1 yra, be abejonės, NATO. Taip, kad viskas čia aišku. Tik tiek, kad šiais laikais, naudojant karinę galią, galima turėti daugiau žalos nei naudos, ir, jeigu yra įmanoma pasiekti kitomis priemonėmis, pasiekti tikslą be karinio konflikto, tai bus siekiama taip padaryti. Bet, jeigu pasaulyje kiltų kažkokia didelė sumaištis ir tarptautinės organizacijos prarastų galimybę veikti, tai čia, manau, kad greitai reikalai pajudėtų į priekį.
Čia tokia, kaip istorikas pasakysiu, sena tradicija – lietuviai nepradeda rimtai rūpintis gynyba tol, kol kas nors jų tiesiogiai neužpuola. Šią bėdą mes turime po truputėlį likviduoti ir užsiimti gynyba tada, kada tam tinkamiausias laikas. Tada, kai dar kontroliuoji savo teritoriją, turi savo kariuomenę, disponuoji savo finansais.
– Kad jau pradėjome kalbėti apie karinę intervenciją, tai būtų tiesiog neatleistina neprisiminti Vladimiro Žirinovskio, ir siūlau pirmiausia jo pasiklausyti.
„Būtinai visos Baltijos šalys bus okupuotos arba sunaikintos. Ten stovi raketos už penkių minučių skrydžio nuo Maskvos. Mūsų susitikimas trunka 50 minučių. Jau dešimt kartų būtų atskridusios jų raketos ir subombardavusios visą Maskvą. Ir tai daro Latvija, Estija ir Lietuva. Ar mes galime tai atleisti? Niekada! Jos bus sunaikintos likus 5 minutėms iki iš ten išskrendant NATO raketoms. Visiškai sunaikintos, nušluotos nuo žemės paviršiaus. Jų idiotai vadovai šito nesupranta. Ir dar dalyvauja operacijoje prieš Siriją. Ar iš viso tie Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovai turi galvas ant pečių? Niekinga Baltijos smulkmė! Švedija tyli, Suomija tyli, Norvegija ir Danija... O štai šitie – patys agresyviausi. Pudelis! Latviškas pudelis užburkavo“, – anksčiau „Komsomolskaja pravda“ yra sakęs Rusijos Dūmos vicepirmininkas Vladimiras Žirinovskis.
– Čia dar galima pridurti ir rusų politologą Michailą Aleksandrovą, kuris taip pat Sirijos konflikto metu teigė, kad Baltijos šalys, kaip JAV sąjungininkės, yra teisėti taikiniai. Kaip į tokių politologų ir politikų pareiškimus turi reaguoti Lietuva? Ar ji apskritai turi reaguoti, o gal negirdėti to, ką jie šneka?
– Aš manyčiau, kad per didelio aktyvumo rodyti nereikia, nes kartais to propagandinio ar informacinio karo tikslas – sukelti paniką, pasėti nerimą. Čia gal nėra tokie svarbūs tie pareiškimai, tačiau reikia labai gerai girdėti, kas yra sakoma, ką norima pasakyti tarp eilučių. Juk šitas V. Žirinovskio pasakymas yra skirtas Rusijos visuomenei, ir jo tikslas yra demonizuoti Baltijos šalis, parodyti jas kaip realų pavojų Rusijai. Labai pavojinga, jeigu kiltų koks konfliktas, nes turbūt nemaža dalis rusų šventai tikėtų, kad mes tikrai verti to „pritrėškimo“. Šis produktas skirtas vidaus rinkai, Rusijos piliečiams.
– Kai internete buvo paskelbta „Wikileaks“ slapti dokumentai apie Lietuvos karių veiksmus Afganistane, daugiau nei 60 proc. komentarų buvo neigiami. Kai prezidentė Dalia Grybauskaitė, tuo metu turėjusi aukščiausius pasitikėjimo reitingus, pareiškia, kad Lietuva pasirengusi dalyvauti sudėtingiausiose NATO misijose, 76 proc. komentarų yra neigiami. Nors viešosios nuomonės reitingai rodė visai ką kitą – kad ji yra mylima, gerbiama ir kad ja pasitikima. Ar kas nors stebi ir tiria, kas yra tie komentatoriai, ir ar galima teigti, kad jie irgi yra propagandinio karo dalis?
– Tuos komentarus galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė – tiesiog žmonės, kurie negiliai galvoja ir tiesiog įsivaizduoja, kad NATO turi mus ginti, o mes neturime niekur dalyvauti. Kita grupė – tyčia rašomi komentarai: dažnai daugybė iš kelių adresų, jie paruošti iš anksto. Ir tik pasirodžius žinutei, iš karto paskleidžiami. Koks tikslas? Tikslas, kad žmogus, paskaitęs tuos kitus komentarus, pasijustų mažumoje ir tada galvotų (vis tiek daug kas prie daugumos linksta), jeigu dauguma taip galvoja, tai gal ir man taip reikėtų galvoti. Šie komentarai taip pat atlieka informacinio karo užduotį.
– Kai mūsų tarnybos atliko apklausą, kur buvo toks labai konkretus klausimas, – „Ar jūs pritariate teiginiui, kad Rusijos federacija sąmoningai daro informacinį poveikį Lietuvos gyventojams, bandydama paveikti jų nuotaikas?“ – tai nuo praėjusių metų yra lyg toks ryškus lūžis, šuolis. Taip, supranta žmonės tą, bet, kita vertus, nepaisant, kad yra toks nuotaikų pasikeitimas, – na ir kas? Ar tas suvokimas realus, kas vyksta iš tiesų, nes juk televizijose apstu rusiškų programų, vadinasi, jas žiūri, nes kitaip nerodytų, bet žmonės sako, man tai nedaro įtakos, bet juk daro?
– Daro. Ir netgi tokie nekalti dalykai kaip filmų įgarsinimas kitokiu būdu negu vakarietišku. Daro visi šitie dalykai. Todėl manau, kad tas žmonių nuomonės pasikeitimas yra dviejų reiškinių pasekmė: tą davė pačios Rusijos veiklos intensyvinimas ir mūsų pusės tam tikras „akių atvėrimas“ visuomenei. Kiekviena priemonė daroma Lietuvos valstybės duoda savo rezultatą. Čia likti abejingais ir nieko nedaryti jokiu būdu negalima. Tik, kad, jeigu kas daroma, tai reikia daryti su protu – nepasukti pigios propagandos keliu, nes tada mes susilyginsime su Rusija ir tikrai pralošime, nes jie turi didesnius resursus. Tiesos sakymas visada yra pati geriausia priemonė.
– Kai šiandien, Vasario 16-ąją, mes kalbame apie nepriklausomybę, valstybės vientisumą ir suverenitetą, nepaisant to, kad patiriame tokį nemažą spaudimą įvairiose srityse, mes vis dėlto galime būti ramūs?
– Sakyčiau, nerimui vietos nėra, bet reikia dirbti. Čia tokia, kaip istorikas pasakysiu, sena tradicija – lietuviai nepradeda rimtai rūpintis gynyba tol, kol kas nors jų tiesiogiai neužpuola. Šią bėdą mes turime po truputėlį likviduoti ir užsiimti gynyba tada, kada tam tinkamiausias laikas. Tada, kai dar kontroliuoji savo teritoriją, turi savo kariuomenę, disponuoji savo finansais. Nereikia užsileisti, nes labai dažnai Lietuvos istorijoje mes susirūpindavome gynyba, tiesą sakant, per vėlai. Reikia padaryti išvadas iš savo istorijos ir domėtis, rūpintis kariuomenės finansavimu, galvoti apie atsparumą informaciniam, ekonominiam karui. Apie tai reikia visą laiką galvoti, garsiai kalbėti ir daryti realius žingsnius.
