Šansai, kad Ukraina galėtų nugalėti Rusijos remiamas ir ginkluojamas separatistų jėgas, būtų nedideli net ir be Rusijos karinių pajėgų Ukrainos rytuose. Prabėgus metams po konflikto, padaugėjus Rusijos karių ir karinės technikos, o Vakarams neremiant Ukrainos, darosi aišku, kad Ukraina pralaimės.
Paramos Ukrainai kritikai sako, kad net Vakarams ir pradėjus tiekti ginklus, Rusija vis tiek turėtų pranašumą, o tiesioginėje konfrontacijoje Ukraina pralaimėtų dar skausmingiau ir su didesniais nuostoliais. Jei jie teisūs, kodėl nedaryti to, ką siūlo kai kurie JAV ir Europos komentatoriai, ir palūkėti truputį, kol Putinas užbaigs Ukrainos sudraskymo procesą?
Atsakymas aiškus: kaina, kurią Rusijai teks sumokėti už dabartinius veiksmus, nulems jos tolesnį ryžtą veikti. Dar viena lengva Putino pergalė tik susilpnintų kolektyvinį Europos ir Vakarų saugumą.
Rusijos pergalės pasekmė būtų arba staigus, arba lėtas Ukrainos suskaldymas. Nesvarbu, kaip mes tai pavadintume, ar „federalizacija“, ar „įšaldytu konfliktu“, ar „laikinu susitarimu iki būsimo referendumo“. Faktas, kad Putinas perbraižytų Europos sienas, dar kartą patvirtintų jo teiginį, kad Vakarai nesugeba iš naujo permąstyti savo saugumo.
Tai tik paskatintų Putiną veikti toliau ir atakuoti savo priešą NATO. Jei netikite, kad tikrasis Putino uždavinys yra NATO išardymas, iš naujo perskaitykite jo kalbas ir peržvelkite tai, kas kalbama Rusijos žiniasklaidoje (tarp jų ir anglų kalba transliuojančiame „Russia Today“ kanale). Dominuojantis pasakojimas – NATO yra priešas, o Ukrainos kariuomenė yra tik NATO legionas.
Būtent čia slypi didžiausia grėsmė Vakarams, jei Ukraina pralaimės greitai (o taip nutiks be Vakarų pagalbos). Jos žlugimas sukels klausimų, ar yra kažkokios aiškios ribos tarp NATO narių ir nepriklausančių šiai organizacijai šalių. Tai taip pat sukels abejonių dėl NATO pažadų užtikrinti rytinių valstybių saugumą rotuojamais karių daliniais, dėl kurių susitarta Velse.
Putino manymu, nėra jokių užtikrintų linijų nuo pat vakarinių Baltijos valstybių sienų iki Bugo upės ir toliau į pietus. Baltijos valstybės yra ir rusų bendruomenių, kurios būtų pasitelktos organizuojant konfliktą. Jau patikrinęs ribas Gruzijoje, Kryme ir rytų Ukrainoje, Putinas savo primestomis sąlygomis išbandys jas ir tikrindamas NATO valią ginti savo partnerius.
Dar svarbiau, kad Ukrainos pralaimėjimas neišspręstų karinio konflikto klausimo. Europos kaimynystėje likusi Ukrainos dalis būtų įkalinta pasyvaus karo būklėje, kurią Rusija galėtų kurstyti ar malšinti pagal savo nuožiūrą.
Atrodo, kad Putinas tiki, jog tik laiko klausimas, kada Vakarai sutiks su Rusijos siūlomomis sąlygomis, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai paliktų Ukrainą Rusijos interesų zonoje. Ribotas Vakarų atsakas nepalieka abejonių, kad Putinas greitu metu užbaigs Ukrainos destrukcijos darbus ir nustatys naujas normas, kuriomis Rytų Europoje nuo šiol bus vykdomi pokyčiai.
Atrodo, kad Putinas tiki, jog tik laiko klausimas, kada Vakarai sutiks su Rusijos siūlomimis sąlygomis, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai paliktų Ukrainą Rusijos interesų zonoje.
Rusijos užsienio reikalų ministro pasisakymas Miuncheno saugumo konferencijoje buvo aiškus: už situaciją Ukrainoje atsakingi yra Vakarai, o jei bandysite apginkluoti Ukrainą ir kelti grėsmę Putino planams, Rusija atsakys jėga – prisiminkite 2008 metus Gruzijoje.
Esminiai faktoriai šiame konflikte buvo Rusijos ryžtas tęsti spaudimą ir baimė, jog Vakarams parėmus Ukrainą Rusijos atsakas taps dvigubai ar trigubai stipresnis.
Šia argumentacija naudojasi tariamai realistiškai nusiteikę kritikai, besipriešinantys JAV karinės pagalbos Ukrainai planui. Visi geografiniai ar istoriniai diskusijos niuansai tik suteikia diskusijai spalvingumo, bet ne argumentacijos.
Dabar jau visiškai akivaizdu, kad Rusija yra nusiteikusi eskaluoti konfliktą, siųsdama tiek ginklus, tiek karinį personalą. Taip pat akivaizdu, kad, jei Rusija mestų dar galingesnes karines pajėgas, Ukraina tikrai pralaimėtų. Bet JAV ir ES ypač svarbu, kokiomis sąlygomis Ukraina pralaimės.
Ukrainos likimo sprendimas apibrėš ir tai, kaip Vakarai – ypač JAV ir Vokietija – formuos savo santykius su Rusija. Taip pat tai, ar NATO liks karine organizacija, gebančia apginti savo narius, ar bus geriau žinoma dėl savo renginių ir kalbų, o ne dėl karinio potencialo.
Varžovo silpnumo patyrimas prišaukia agresiją. Tiesa tokia, kad per pastaruosius penkerius metus NATO valstybės sumažino savo gynybai skiriamą biudžeto dalį 20 procentų, o kai kurios net ir 40 proc. Tuo metu Rusija per šį penkmetį karines išlaidas padidino 80 proc.
Ukrainos likimo sprendimas apibrėš ir tai, kaip Vakarai – ypač JAV ir Vokietija – formuos savo santykius su Rusija. Taip pat tai, ar NATO liks karine organizacija, gebančia apginti savo narius.
Moralus pasipiktinimas neduoda daug naudos, kaunantis prieš šautuvus ir raketas. Jei Obamos administracija nepadarys kažko daugiau, kad Vakarų vardu atsakytų Putino kurstomam karui, vargu ar galima laukti kitų indėlio. Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Italija nepasiryš žengti daugiau nei ekonominės sankcijos.
Prancūzija nėra pakankamai ryžtinga, o Lenkija ir Baltijos šalys neturi pakankamai jėgos, kad galėtų išjudinti Europą veikti.
Net jei ir Ukrainos galimybės atsilaikyti yra visai menkos, labai daug lems tai, kiek pigiai ar brangiai atsieis ši pergalė V.Putinui, o dar svarbiau, ar bus suskaldyta NATO – tai būtų lemtinga strateginė pergalė po Šaltojo karo laikų.
Vakarai taip pat turi suprasti, kad Ukrainos žmonės yra svarbus faktorius šioje kovoje. Dauguma jų nori tęsti pasipriešinimą. Tokiu būdu krizė gali dar labiau įsiliepsnoti net ir be Vakarų įsikišimo. Bet jei Putinas nebus priverstas sumokėti didelę kainą už savo agresiją, mes galime tapti žymiai didesnio karo Europoje liudininkais.
Šiame kontekste nebus svarbu, ar Angela Merkel pasieks savo tikslą ir laikinai įšaldys konfliktą, tokiu būdu išvengdama skausmingo pripažinimo, kad kapituliavo prieš Europos sienas perbraižantį Putiną. Čia sprendžiamas ne tik vienos valstybės Rytų Europoje likimas, bet ir NATO bei ES ateitis.
Greitai pasidavę Ukrainoje Vakarai gali taip pat greitai pasigailėti.
