2003 metais JAV pajėgoms įžengus į Iraką Ch.Kyle'as irgi buvo ten. Amerikiečius pasitiko minia žmonių. Taikiklyje jis pamatė ir moterį su vaiku, besiartinančius prie kareivių. Rankoje moteris laikė paruoštą susprogdinti granatą.
„Tai buvo pirmas kartas, kai aš turėjau kažką nužudyti. Nežinojau, ar pajėgsiu tai padaryti – nužudyti vyrą ar moterį, – prisimena jis. – Tuo metu galvoje perkratai viską. Visų pirma, tai moteris. Antra, ar aš esu tikras, kad turiu tai padaryti, ar tai teisinga? Ir ar po to, kai padarysiu tai, būsiu išsiųstas namo? Ar neatvyks pas mane teisininkai, sakydami: „Tu nužudei moterį, keliausi į kalėjimą“?
Tačiau jis neturėjo daug laiko tokiems apmąstymams. „Ji nusprendė už mane. Tuo metu arba turėjo mirti mano kolegos amerikiečiai, arba aš turėjau ją pašalinti“. Jis nuspaudė gaiduką.
Ch.Kyle'as Irake liko iki 2009 metų. Oficialiais Pentagono duomenimis, jis nužudė 160 žmonių. Jis pats skaičiuoja, kad nušovė 255 žmones.
Turima informacijos, kad Irake prieš amerikiečius kovojantys sukilėliai jį vadino „Velniu“ ir už jo galvą buvo pažadėję 20 tūkst. dolerių.
Dabar jis išėjęs į atsargą, vedęs, augina du vaikus. Savo knygoje jis teigia dėl nieko neapgailestaujantis ir laiko žudymus savo pareiga.
Mažiau dehumanizuoja priešus
Tačiau kitas tyrimas, kuriame buvo nagrinėjama snaiperių psichologija, atliktas Izraelyje, rodo, kad snaiperiai mažiau nei kiti kariai dehumanizuoja savo priešus.
Iš dalies taip yra dėl to, kad snaiperiai aiškiai mato savo aukas, seka jas ištisas valandas ar net dienas.
Antropolgė Neta Bar snaiperių vykdomus nužudymus vadina „labai asmeniškais ir netgi intymiais“.
Ji tyrinėjo 30 Izraelio snaiperių, nuo 2000 iki 2003 metų tarnavusių Palestinos teritorijoje, psichologiją. Mokslininkė teigia, kad, skirtingai nuo kitų karių, kurie kare atsiriboja nuo savo priešų, Izraelio snaiperiai, nors ir laikė nužudytuosius teroristais, vertino juos visų pirma kaip žmones.S
tudijoje dalyvavę snaiperiai niekada nevertino žmonių, kuriuos jie nužudė, tiesiog kaip taikinių, jie vadino juos lygiaverčiais priešininkais.
Kai man teks stoti prieš Dievą, aš turėsiu atsakyti dėl daugybės dalykų, tačiau tikrai ne dėl to, kad nužudžiau kažką iš tų žmonių
Daugelis apklaustų snaiperių sakė, kad nužudytieji galbūt buvo geri žmonės, nes juos mylėjo draugai, šeimos, tačiau jų nužudymas buvo būtinas, mat priešingu atveju vėliau žūtų nekalti žmonės. Mokslininkė pažymėjo, kad didžioji dalis snaiperių racionalūs, inteligentiški jauni vyrai.
Daugelyje valstybių pasiruošimas tapti snaiperiu yra vienos iš sudėtingiausių pratybų armijoje. Pavyzdžiui, JAV net 60 proc. kandidatų pasirengimo kursų nesugeba baigti. Jungtinėje Karalystėje tokius kursus baigia vos vienas iš keturių.
Kankina kaltė
Tačiau psichologai pažymi, kad nors snaiperiai tarnyboje atrodo puikiai pasiruošę žmonės, mokantys susitvardyti ir neleisti emocijoms užvaldyti jų, grįžus į normalią visuomenę daugelį jų kankina psichologinės problemos.
Buvęs sovietų snaiperis Ilja Abiševas sako, kad kovodamas Afganistane jis manė, jog daro teisingą darbą ir buvo visiškai įtikėjęs sovietų propaganda. „Mes tikėjome, kad giname afganus. Dabar aš nebesididžiuoju tuo, man gėda dėl savo elgesio“, – sako jis.
Dar didesnę traumą patiria snaiperiai, kurie tarnauja ne kare, o normalioje visuomenėje. JAV asociacijos, vienijančios snaiperius, atstovas Brianas Sainas teigia, kad daugelis snaiperių jaučia psichologinę traumą. „Tai nėra dalykas, kurį galėtum papasakoti savo žmonai ar kunigui“, – sako jis apie snaiperius, kuriems teko nužudyti žmones taikos sąlygomis.
Tačiau daugiausiai žmonių JAV kariuomenės istorijoje nužudžiusiam snaiperiui Ch.Kyle'ui tai nėra problema. „Tai sunkiai suvokiamas jausmas. Kai matai nejudantį kūną... Žinai, kad būtent tu padarei taip, jog jis nebejudėtų“. Bet jis nesileidžia į savigraužą. „Kiekviena mano auka, manau, buvo blogas žmogus. Kai man teks stoti prieš Dievą, aš turėsiu atsakyti dėl daugybės dalykų, tačiau tikrai ne dėl to, kad nužudžiau kažką iš tų žmonių“, – sako jis.
