Kaip rodo žydų patirtis, sėkmės tikimybė – devyniasdešimt procentų. Izraelis numušė daugiau nei tūkstantį palestiniečių raketų ir per paskutinį konfliktą su palestiniečiais civilių aukas skaičiavo vos vienetais, kai palestiniečiai – tūkstančiais.
Nors „Geležinio kupolo“ mygtukus vis dar spaudo žmonės, ekspertai neabejoja – sistema priešo raketas gali numušti visiškai automatiškai. Izraelio išradimas nėra unikalus, kitos šalys irgi turi ginkluotės, kuri galėtų priešo taikinius pulti automatiškai. Ne tik raketas, bet ir žmones.
„Amerikiečiai turi tokį lėktuvą, pavadinimu X47B. Jis gali pats pasipildyti degalų ir net nusileisti ant lėktuvnešio. Lėktuvas galėtų nešti ir šaudmenis, todėl, jeigu jis pats sėkmingai skraido, vadinasi, jį nesunku užprogramuoti šaudyti be žmogaus įsikišimo.
Sausumoje robotus jau naudoja Pietų Korėja ir Izraelis. Jie turi sistemą, kuri atpažįsta į teritoriją įžengiančius žmones, o tada prašo kareivių leidimo šaudyti. Jei leidimą gauna – šaudo. Mes nerimaujame, kad tokio leidimo bus galima neprašyti. Robotas šaudys pats“, – sako „Human Rights Watch“ atstovė Bonnie Docherty.
Karo robotų technologijos dar nepažengusios taip toli, kad galėtų sukurti moralinius sprendimus priimančias mašinas, jei tai iš viso įmanoma. Tačiau pažanga pakankama, kad mašinos pačios aklai vykdytų sudėtingas žudymo programas. O tai, pasak „Human Rights Watch“, reiškia, kad atsiveria pavojinga spraga.
Organizacija drauge su Harvardo Teisės mokykla parengė specialią studiją, kurios išvada – dabartinė teisės sistema nepasirengusi žudantiems robotams. Žalos jie gali padaryti daug. Pavyzdžiui, be reikalo nušluoti civilių kvartalus ar iššaudyti karo belaisvius. Už tokius veiksmus tarptautinė teisė žmogui numato atsakomybę dėl karo nusikaltimų. Tačiau kaip atsakytų robotas?
Karo robotų technologijos dar nepažengusios taip toli, kad galėtų sukurti moralinius sprendimus priimančias mašinas, jei tai iš viso įmanoma.
„Dirbtinis intelektas ar robotai nesugeba atskirti kovotojo nuo civilio. Jie negali suprasti, koks skirtumas tarp mergaitės, į robotą atkišusios ledus, ir kovotojo, atkišusio peilį. Jei robotas padarys klaidą, kas už ją atsakys? Juk tikrai ne robotas. Ar kaltas jį pasiuntęs generolas? O gal gamintojas? Ar programuotojas? Nėra galimybės nustatyti atsakomybės, o tai labai svarbu, kai kalbame apie karo taisykles“, – teigia Šefildo universiteto robotų technikos profesorius Noelis Sharkey.
Todėl džino verčiau net nebandyti leisti iš butelio ir žudančius robotus uždrausti iš anksto. Taip „Human Rights Watch“ ragina Jungtines Tautas. Savo studiją organizacija dalija šimtams šią savaitę Ženevoje susirinkusių diplomatų, kurie kaip tik nagrinės automatinių ginklų sistemų klausimą.
„Pilietinė visuomenė turi pareigą veikti, kai mato, kad valdžia elgiasi neteisingai. Tokia nuostata padėjo apriboti minų ir kasetinių bombų naudojimą. Abi kampanijos buvo sėkmingos ir galop pasirašyta tarptautinė sutartis. Esu tikra, kad reikia kažką daryti ir dėl robotų. Reikia juos stabdyti, kol dar neįžengė į mūšio lauką“, – tikina 1997 m. Nobelio taikos premijos laureatė Jody Williams.
„Human Rights Watch“ sako, kad pradėti galima nuo papildomų nuostatų tiesiog sutartyje dėl įprastų ginklų. Šia sutartimi tarptautinė bendruomenė siekia riboti ginklus, sukeliančius bereikalingų kančių ar civilių aukų, pavyzdžiui, kasetines bombas. Prieš du dešimtmečius į šią sutartį šalys prevenciškai įtraukė draudimą naudoti lazerius, galinčius priešą apakinti. Kol kas draudimas, atrodo, sėkmingai užkirto kelią pavojingam ginklui, todėl ir žudančių robotų draudimas nebūtų beprasmis.
