Normalioje (kambario) temperatūroje cheminis ginklas paprastai yra skystos formos. Tačiau išpurkštas (panašiai kaip aerozolis) tampa dujomis. Jos gali sukelti žaibišką plaučių uždegimą, aklumą ir staigią mirtį. Pirmojo pasaulinio karo metu plačiai naudotos vadinamos „garstyčių dujos“. Tačiau jų naudojimas atvroje teritorijoje nebuvo efektyvus, nes dujas išsklaidydavo vėjas.
Cheminis ginklas platinamas pasitelkus pačius įvairiausius įtaisus bei įrangą: chemines aviacines bombas, cheminiai artilerijos sviedinius, chemines rankines granatas, cheminius aviacinio laistymo įtaisus ir pan. Kitos masinio naikinimo ginklų grupės – radiologinis, biologinis ir atominis ginklas (plačiau skaitykite „Wikipedijoje“).
Cheminis ginklas buvo uždraustas 1925 m., bet daug kovinių cheminių medžiagų naudojama ūkyje. Dalis pesticidų ir panašių medžiagų savo savybėmis prilygsta cheminiam ginklui, o akis dirginančios ašarinės dujos naudojamos net buityje.
Cheminių ginklų grupės
Nervus paralyžiuojantys. Sutrikdo nervinių impulsų perdavimą iš smegenų ląstelėms. Ankstyvieji apsinuodijimo simptomai: lipni oda, pamėlynavusios lūpos, smarkus drebulys. Medžiagos gali būti vaisių, kamparo arba sieros kvapo. Jos yra patvarios. Pavojingiausiais nervus paralyžiuojančiais agentais laikomi GA, GB, ir VX.
Bendrojo poveikio. Trukdo perduoti deguonį raudoniesiems kraujo kūneliams. Apsinuodijimo simptomas – pamėlynuoja oda. Medžiagos gali būti karčiųjų migdolų arba persikų sėklų kvapo. Jos yra nepatvarios.
Sukeliantys pūliavimą. Sukelia odos bėrimus, žaizdas ir didelius pūlinius. Medžiagos gali būti česnako, garstyčių arba pelargonijų kvapo. Jos yra patvarios.
Dusinantys. Paveikia nosies ir gerklės gleivinę, plaučius, pažeidžiami audiniai, pasireiškia dusimas, žmogus gargaliuoja, šniokščia. Medžiagos gali būti džiūvančios žolės, suplėkusio šieno, supuvusių obuolių kvapo. Jos yra nepatvarios.
Ašariniai. Dirgina akis, sukelia ašarų tekėjimą, akių skausmą ar net laikiną apakimą.
Cheminio ginklo istorija: Pirmasis pasaulinis karas
1915 metų pavasarį Vakarų fronte ilgai nebuvo permainų. Anglų ir prancūzų kariuomenė vis atmušinėjo vokiečių atakas. Buvo laikas imtis ryžtingų priemonių. Ir balandžio 22 dienos vakarą virš vokiečių pozicijų prie Ipro upės pasklido žalsvas debesis. Nešamas vėjo jis tyliai nuplaukė Vakarų kryptimi. Grėsmingas dujų valktis sruvo pažeme, skverbėsi į apkasus bei priedangas, primena technologijos.lt.
Išgąsdintos tokių pribloškiamų skaičių, 1925 metų birželio 17 dieną didžiausios pasaulio šalys Ženevoje pasirašė protokolą, draudžiantį kare naudoti dusinamojo, nuodingojo poveikio ir kitokias panašias dujas bei bakteriologines priemones.
Tą dieną vokiečiai paleido 180 tonų chloro. Per šią dujų ataką žuvo 5 tūkstančiai žmonių, invalidais tapo 10 tūkstančių. Po savaitės vokiečiai pakartojo mirtiną ataką: į vakarus nuo Varšuvos fosgeno ir chloro mišinį panaudojo prieš rusus. Žuvo 1200 žmonių, keli tūkstančiai tapo invalidais.
Pirmojo pasaulinio karo metais kovojančios šalys pagamino 180 tūkstančių tonų cheminių ginklų, iš jų panaudota buvo 125 tonos. „Kovinį krikštą“ perėjo daugiau kaip 40 nuodingųjų medžiagų rūšių. Nukentėjo milijonas 300 tūkstančių žmonių.
Išgąsdintos tokių pribloškiamų skaičių, 1925 metų birželio 17 dieną didžiausios pasaulio šalys Ženevoje pasirašė protokolą, draudžiantį kare naudoti dusinamojo, nuodingojo poveikio ir kitokias panašias dujas bei bakteriologines priemones. Šį dokumentą vėliau ratifikavo per 100 valstybių. Tačiau kai kurios šalys ne tik neatsisakė cheminio ginklo gamybos, bet ir tebenaudojo jį karo lauke. 1935 metais Italija didelėmis pajėgomis kelis kartus atakavo Etiopiją – tada nuo cheminio ginklo žuvo 250 tūkstančių žmonių. 1937-1943 metais Japonija nuodingąsias medžiagas naudojo prieš kinus – ir karius, ir taikius gyventojus.
Antrasis pasaulinis karas
Cheminių kovinių medžiagų kaupimo bumas suaktyvėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Kovojančios šalys pagamino daugiau kaip 600 tūkstančius tonų cheminių bombų, sviedinių ir minų, užtaisytų nuodingosiomis medžiagomis. Laimė, tais metais jos nebuvo plačiai naudotos. Tačiau pavienių atvejų pasitaikė: 1942 metų kovą Kryme panaudojęs cheminį ginklą vermachtas sunaikino apie 10 tūkstančių žmonių.
1942-ųjų pavasarį Maskvą pasiekė žvalgybos pranešimas. Jame buvo sakoma, kad artimiausią vasarą Vokietija ketina fronte panaudoti savo slaptą ginklą – naujausias nuodingąsias medžiagas. Grasinimai atrodė rimti. Trečiojo reicho arsenaluose buvo sukaupta amunicijos su ipritu, liuizitu, alamotitu, fosgenu, lifostenu. Vokietijos pramonė išmoko gaminti tabuną ir zariną, zomano gamyba pradėta tik karo pabaigoje. Cheminės aviacijos bombos, sviediniai, minos, fugasai, rankinės granatos, nuodingųjų dūmų granatos, mašinos vietovei apnuodyti – visa tai buvo vokiečių armijos arsenale. Jos generalinis štabas savo strategiją nustatė dar 1937 metais: „Mes neturime naudoti naujų nuodingųjų medžiagų atskirai ir nedideliais kiekiais. Tokios nuodingosios medžiagos turi būti panaudotos žaibiškai, netikėtai, lemiamoje vietoje ir plačiu frontu“.
Sovietų Sąjunga perspėjo Vokietiją, kad jei ji ryšis masinei cheminei atakai, bus imtasi adekvačių priemonių. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas birželio 5 dieną paskelbė, jog taip elgsis ir sąjungininkai. JAV ir Anglija 1942-ųjų pradžioje buvo pasirengusios gaminti didelio toksiškumo organinio fosforo medžiagas.
Plataus masto cheminio karo Hitleris nesiryžo pradėti. Taip nuo kankinamos mirties buvo išgelbėti dešimtys milijonų žmonių. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, cheminio ginklo grėsmė nesumažėjo ir dabar. Nuodingasis Antrojo pasaulinio karo paveldas graso užnuodyti gyvenimą dabartinei kartai.
