Seniausi rasti strėlių antgaliai yra apie 20 tūkst. metų senumo. Ietimis naudotasi jau prieš 14 tūkst. metų. Bet tiesa yra tokia, kad karui užtenka akmens, kumščio ir pykčio. O visa tai sena kaip ir pats žmogus. Gal net atsirado dar anksčiau. Juk kova dėl gyvenimo ar mirties nėra nieko naujo visiems gyvūnams.
Pirma agresija, tada – savikontrolė
Žmogaus smegenų sritis, atsakinga už agresiją, išdėstyta po smegenų žieve ir vadinama migdolu. Jai reikia „priežiūros“, už kurią atsakinga kur kas vėliau išsivysčiusi smegenų dalis. Ji ir yra atsakinga už empatiją (gebėjimą įsijausti į kito būseną), racionalų mąstymą ir savikontrolę. Valdyti pyktį ir išlaikyti jėgų pusiausvyrą tikrai nėra lengva.
Bet tiesa yra tokia, kad karui užtenka akmens, kumščio ir pykčio. O visa tai sena kaip ir pats žmogus. Gal net atsirado dar anksčiau.
„Smurtas žmogaus prigimčiai yra natūralus elgesys, emociškai net naudingas, nes kelia norą laimėti, o tai atneša pasitenkinimą, – teigia Lenkijos mokslų akademijos narys Jerzus Vetulani iš Krokuvos. – Daug tyrinėtojų tvirtina, kad turime tai genuose. Nes būtent agresyvus elgesys leidžia mums išgyventi sudėtingomis sąlygomis: gauti maisto, geriamojo vandens, susirasti saugų prieglobstį ar patrauklią partnerę, kuri pagimdytų sveikų vaikų. Gamta pirmenybę teikia būtent tokiems.“
Agresija kelia malonius pojūčius, smegenis užlieja malonumo hormonai – endorfinai.
Harvardo universiteto archeologas Stevenas LeBlancas mano, kad polinkis į agresiją ir karus nėra tiesiogiai susijęs su mūsų biologine prigimtimi, bet tai racionalus organizmo atsakas į besikeičiančias gyvenimo sąlygas, mažėjančius maisto išteklius ir sėslų gyvenimo būdą.
Susiskirstymas į grupes skaldo
Mičigano universiteto psichologas Lawrence'as Hirschfeldas turi ir dar vieną versiją – noras kariauti kyla iš polinkio gyventi tam tikromis grupėmis.
Žmogaus protas automatiškai dalina pasaulį į grupes ir tą patvirtina daugybė atliktų eksperimentų. Be to, paprastai pirmenybę teikiame savo grupės nariams, net jeigu tai tėra visiškai atsitiktinis žmonių susibūrimas.
Geriausiai tai iliustruoja psichologo Henrio Tajfelo eksperimentai. Viename iš jų dalyviai buvo padalinti į dailininkų Vasilijaus Kandinskio ir Paulo Klee gerbėjų grupes. Pasirodė, kad net toks sąlyginis suskirstymas nulėmė didesnes simpatijas būtent savo grupės nariams – jiems buvo lengviau atleidžiamos klaidos, jaučiamas didesnis dėkingumas už darbą.
Anksčiau pasiskirstymas į grupes lengvino kasdienybę – buvo aišku, kad tos pačios šeimos, genties, giminės atstovai laikysis tų pačių normų. Todėl su jais buvo lengviau bendradarbiauti – nes aišku, ko gali tikėtis. Atskiras grupes galėjai atskirti pagal drabužius, papročius, bet šiuolaikiniame pasaulyje toks visuomenės skirstymas į grupes yra tarsi evoliucinės pagirios. Vis dėlto nemeilę svetimiems gauname kartu su tuo.
Anksčiau kiekvienas kitos grupės atstovas galėjo sugriauti nusistovėjusias normas, todėl grupės juos atstumdavo. Todėl ir turime tendenciją saugotis atėjūnų ne todėl, kad jie kitokie, o kad jie gali būti sukčiai, pikti, korumpuoti, sugadinti žmonės. Tad – priešai.
Fizikos dėsniai – žmonių visuomenei
Agresyviai elgtis yra lengva, jeigu gyvename grupėmis ir nevienodai suvokiame gėrį. Agresijos daugėja ir tuomet, kai uždaroje teritorijoje gyvena per daug žmonių arba jeigu patinų yra daugiau nei patelių. Apie tai kalba biologai, evoliucijos tyrinėtojai ir antropologai. Įdomu, kad kalbant apie žmonių konfliktus prabilo ir fizikai.
Socialinių mokslų atstovai net kalba apie visuomenės temperatūrą – kai ji auga, žmonės darosi vis nervingesni. Pagal fizikos dėsnius temperatūra veikia būtent taip. Aukštesnė reiškia, kad dalelytės juda vis greičiau ir atsitiktine tvarka, – teigė prof. Katarzyna Sznajd-Weron.
Pastariesiems atrodo visiškai suprantama, kad karas yra lengvesnis nei taika. Kodėl? Nes karas yra chaosas, ligšiolinės tvarkos griovimas. O kiekvienas fizikas žino, kad gamtoje lengviau susitvarkyti su chaosu nei su tvarka.
Tikroji tvarka yra tik viena, bet turime daugybę būdų ją sugriauti. Ryšį tarp šių procesų pripažįsta visi.
Šiluma yra chaotiškas atomų ir dalelyčių judėjimas, o kuo jos chaotiškiau juda, tuo daugiau šilumos. Ledo gabale vandens dalelytės praktiškai nejuda, kurdamos kristalus, šiltame vandenyje jos juda visame inde, o jeigu tą vandenį pakaitinsime – dalelytės išgaruos ir sklaidysis chaotiškai nuo grindų iki lubų.
Visi natūralūs procesai uždarose erdvėse veda link vis chaotiškesnio atomų ir dalelyčių judėjimo, paprastai tariant, netvarka didėja. Kai kurie mokslininkai yra tikri, kad gamtos dėsnius galima perkelti į visuomenės procesų tyrimus. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje prancūzų fizikas Serge'as Galamas siūlė įvesti naują mokslo kryptį – sociofiziką, kuri panaudotų fizikos teoriją visuomenės procesų tyrimui.
Kylanti temperatūra
Tad situaciją Ukrainoje galima palyginti su virimu – tik kalbama ne apie atomus, o apie žmones.
„Socialinių mokslų atstovai net kalba apie visuomenės temperatūrą – kai ji auga, žmonės darosi vis nervingesni. Pagal fizikos dėsnius temperatūra veikia būtent taip. Aukštesnė reiškia, kad dalelytės juda vis greičiau ir atsitiktine tvarka. Revoliucijos, krizės ir kitos dramatiškos permainos, kurios nutinka visuomenėje, fizikams siejasi su kritine materijos būsena“, – „Gazeta Wyborcza“ teigė prof. Katarzyna Sznajd-Weron iš Vroclavo universiteto Fizikos instituto.
Esant tokiai situacijai išauga jautrumas viskam, kas vyksta, net mažiausioms smulkmenoms. Mažiausias impulsas gali sukelti didžiulius pokyčius, kaip, pavyzdžiui, vanduo gali virsti garais ir turėsime naują kokybę.
Kritinėje situacija tie pokyčiai ateina staiga. Kylant temperatūrai, griaunama tvarka ir taip kuriama nauja realybė. Tokie dėsniai galioja fizikos moksle, bet tai pažįstami ir tiriantiems socialinius procesus.
„Lengviau yra sukelti karą, nei sugrąžinti taiką“, – kažkada yra pasakęs Prancūzijos politikas Georges'as Clemenceau.
Šiuo metu pasaulyje vyksta apie 50 karinių konfliktų, į kuriuos panirusios net 60 valstybių ir 370 partizaninių organizacijų. Tą lemia žmogiškoji prigimtis, fizikos dėsniai ir didžiuliai pinigai, investuojami į karo pramonę. Bet be šito, tikina daugybė mokslininkų, nebūtų civilizacijos pažangos. Yra ir tokių, kurie mano, kad būtent karas veda žmoniją į priekį.
