Justina nuo penkiolikos metų pinigus pradėjo užsidirbti pati. Įkūrė pažinčių portalą, dirbo autoservise, vėliau įsidarbino vairavimo mokykloje, kurioje dirba vadovaujamą darbą ir dabar. Dirbti statutinėje organizacijoje mergina svajojo nuo mažumės, turėjo rimtų planų stoti į Karo akademiją, tačiau baigusi mokyklą pasirinko teisės studijas, manydama, jog tokia specialybė yra moteriškesnė.
„Nors mano motina dirba krašto apsaugos sistemoje, tačiau bandė atkalbėti nuo studijų Karo akademijoje. Kai tu ateini į kariuomenę ir apsirengi uniformą, esi lygus su visais. Ten nėra jokios skirtumo – esi vyras ar moteris. Viską turi daryti lygiai taip pat, nėra jokių išlygų, nėra lyčių skirtumo“, – teigė karo akademijos studentė.
Po kurio laiko Justina sužinojo apie Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus ir nusprendė įgyvendinti savo svajonę studijuoti Karo akademijoje.
„Norint patekti į jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, privaloma arba jau turėti aukštąjį išsilavinimą, arba studijuoti aukštojoje mokykloje. Tačiau į šiuos kursus yra priimami tik asmenys iki 32 metų ir tik tie, kurie turi gydytojų leidimą. Baigus trejų metų JKVM kursą – suteikiamas atsargos leitenanto laipsnis. Aš studijuoju teisę. Čia galima sutikti įvairiausių specialybių atstovų – chemikų, fizikų“ , – pasakoja Justina.
Nėra laisvo laiko, nėra savarankiškumo. Dėl kiekvieno savo žingsnio reikia ką nors perspėti.
Diena Karo akademijoje
Karo akademijoje savarankiškumo mažai, viskam reikalingas leidimas. Kiekviena diena vyksta pagal tvarkaraštį. Atvykę studentai išsirikiuoja, su kuopa keliauja į valgyklą pusryčiauti. Po pusryčių žygiuojama į aikštę, vyksta rytinis patikrinimas, giedamas himnas, pakeliama ir pagerbiama vėliava.
„Turime gražią tradiciją. Kiekvieną užsiėmimų dieną JKVM sekcijos viršininkas kapitonas T.Blinstrubas paskelbia, kas švenčia ar švęs gimtadienį. Kaltininkai iškviečiami prie kapitono, jiems paspaudžiamos rankos, pasveikinama su gimtadieniu. Visa tai palydima ovacijomis“, – apie Karo akademijos tradiciją pasakojo studentė.
Po vėliavos pagerbimo studentai keliauja į teorinius mokymus. Ten jiems pasakojama apie ginkluotes, taktikas, mediciną ir kitus karinius mokslus. Vėliau pietūs, vėl praktiniai ir teoriniai užsiėmimai, vakarienė ir privalomas sportas. Pasak Karo akademijos studentės, mokslai sunkūs. Tenka daug skaityti, nagrinėti žemėlapius, studijuoti karo inžineriją, apsaugą nuo naikinimo priemonių, taktinius manevrus, statutus ir daugybę kitų karinių dalykų.
„Pasportavę einame pietauti. Visi labiausiai laukia pietų meto. Turi tik šį vienintelį laiko tarpą, kai gali atsipalaiduoti, nes visą kitą laiką stebi aplinką. Visą laiką esi įsitempęs ir pasitempęs, nuolat veiksme. Nėra laisvo laiko, nėra savarankiškumo. Dėl kiekvieno savo žingsnio reikia ką nors perspėti“, – kalbėjo Justina.
Pasak merginos, priprasti prie tokios įtemptos dienotvarkės buvo sunku, tačiau dabar be tokio režimo ji neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Merginos konkuruoja tarpusavyje
Nors kariuomenėje privalomi fiziniai normatyvai moterims yra šiek tiek mažesni, tačiau realioje tarnyboje jokių nuolaidų moterims kariūnėms netaikoma. Jos privalo daryti viską, ką daro kariai vyrai: budėti, vykdyti įsakymus, tampyti tokias pat sunkias kuprines, vilkėti tokią pačią uniformą, saugoti ir atsakyti už paskirtą ginklą.
Pasak Justinos, konkurencija Karo akademijoje tarp vyrų ir moterų yra didžiulė. Moterys nori būti lygios su vyrais, o vyrai nori pralenkti moteris. Dažnai vyrus stengtis motyvuoja noras nenusileisti moterims.
„Kartą merginos fizinį pasirengimą išlaikė geriau nei vaikinai. Tuomet vaikinai ėmė daugiau sportuoti, nes norėjo jas pralenkti per kitas pratybas“, – sakė jaunesnioji eilinė.
Vyrai su moterimis varžosi ne tik fizinėse rungtyse, tačiau ir mokslo srityje. Kiekvienas bando kuo geriau išlaikyti testus. Varžymasis vyksta net paprastų pratybų metu.
„Daug kas mano, kad ginklai vyrams yra įdomiau nei merginoms. Tačiau Karo akademijoje studijuojančios merginos ginklais domisi lygiai taip pat, kaip ir vyrai. Mes dažnai žaidžiame tokius žaidimus, kaip kas greičiau išrinks ar surinks ginklą, kas greičiau jį išvalys. Visą laiką vyksta varžybos“, – kalbėjo Justina.
Karo akademijoje merginos įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, nes tenka pakovoti už save bei savo įsitikinimus.
Tačiau mergina pripažino, kad didesnę konkurenciją jaučia ne iš vaikinų, tačiau iš merginų: „Mūsų yra nedaug, todėl kiekviena nori būti pranašesnė. Merginos rodo didesnę iniciatyvą būti pirmesnėms, stipresnėms, geriau įvertintomis nei vaikinai. Mes pačios pasirinkome tokią kryptį, todėl nenorime, kad mums nuolaidžiautų“, – apie konkurenciją pasakojo karo akademijos studentė.
Pratybos Pabradėje
Šiemet Justina vyko į dvi savaites trukusias pratybas generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro Pabradės poligone. Po sušaukto aliarmo būsimi atsargos leitenantai buvo išvežti į Pabradę. Justinos būriui net nebuvo duota laiko pasistatyti palapinių, kuriose turėjo gyventi pratybų metu, jie buvo išsiųsti į topografinį žygį.
„Ėjom visi po vieną. Miške turėjom surasti tam tikrus taškus. Tądien aš pirmą kartą gyvenime laikiau kompasą ir žemėlapį rankose. Miške buvau viena – stovėjau su ginklu rankose, buvau tik aš su paukšteliais ir medžiais. Man reikėjo suvokti, ką tas žemėlapis nori „pasakyti“, ir kaip tuo kompasu naudotis. Prasidėjo liūtis. Buvo baisu. Pasirodo, ėjau ne į tą pusę penkis kilometrus. Kojas nutryniau, buvo šlapia, lietus pliaupė, batai kiauri. Bet supratau, kad turiu ištverti“, – apie pirmuosius išbadymus pasakojo Justina.
Sukaupusi visas jėgas mergina grįžo penkis kilometrus atgal, surado pradinį tašką ir toliau kelionę tęsė reikiama kryptimi.
Pirmąją savaitę Justinai teko būti kulkosvaidininke. Mergina pamena, kad visos ten buvusios merginos gavo šią pareigybę.
„Jei esi kulkosvaidininkas, turi būti pasirengęs bet kada pradėti šaudyti. Logiška būtų, jei kulkosvaidininkas arba granatininkas būtų vyras, bet buvo atvirkščiai. Visos merginos buvo paskirtos kulkosvaidininkėmis“ , – prisimena Justina.
Kulkosvaidis sveria apie penkiolika kilogramų, dar reikia nešti didelę kuprinę, kuri sveria apie 45 kilogramus, ekipuotės diržas sveria dar penkis kilogramus. Ir keliauji mišku.
Per pratybas Justinai geriausiai įsiminė apkasų rengimas: „Keturias dienas praleidome miške. Man teko įsirengti kulkosvaidininko ir kulkosvaidininko padėjėjo apkasus. Po šitų pratybų supratau, kodėl duobkasiams reikia daug mokėti. Nes išsikasti apkasus, kurie tau turi būti iki pažastų, užima tris keturias ar net penkias valandas. Tai yra labai sunku. Žvyras byra. Pirmą dieną išsikasėm apkasus, o po to užkasėm. Kitą dieną vėl reikėjo kasti apkasus.“
Pasak merginos, apkasai turi būti tam tikrų matmenų, juos reikia užmaskuoti, kad nepamatytų priešas. Jie turi būti platūs ir ilgi.
Per pratybas kariūnams teko eiti į žvalgybą, organizuoti pasalas, įrenginėti postus miškuose, tiesti kliūčių ruožus su spygliuotomis vielomis, mėtyti granatas, šaudyti iš granatsvaidžių, kulkosvaidžių ir automatų. taip pat gelbėti sužeistuosius, suteikti pirmąją pagalbą, vykdyti taktinius manevrus, darytis maskuotes, eiti į žygius ir pan. Būriai turėjo vienas kitą pulti, vėliau atsitraukti, vienas kitą apšaudyti. Visi pasijuto kaip tikrame kare.
Palūžo psichologiškai
Pasak Justinos, didžioji dalis palūžo trečią ketvirtą pratybų dieną. Daugelis sušalo, pavargo, dėl miego trūkumo tapo irzlūs. Tačiau praėjus šitam periodui, kariūnai priprato ir ėmė mėgautis pratybomis.
Ne visi liko pratybose iki galo – vienus palaužė ryžto trūkumas ar griežta disciplina, kitus –fiziniai išbandymai ar patirtos traumos.
„Nusprendžiau, kad tiek ištvėrus net neverta mesti. Aš supratau, kad gaunu daugiau naudos nei prarandu. Šitos pratybos man įrodė, kad labai gerai pasirinkau. Kita savaitė prabėgo kaip viena diena. Nenorėjau išvažiuoti iš tų pratybų. Grįžau į miestą ir pamatyti asfaltą buvo labai keista. Atrodė, kad paviršius per kietas, žemė per lygi. Visi žmonės tokie spalvoti. O mes juk tiek laiko matėm tik žalią, juodą arba rudą. Mes juk ten dvi savaites buvome purvini, mūsų rankos visą laiką buvo purvinos. Mes tai kažką kapstydavom, tai nešdavom. Dvi savaites gyvenome palapinėse. Nebuvo laiko net nusiprausti“, – pasakojo Justina.
Per šias pratybas ir visą Karo akademijoje praleistą laiką Justina sustiprėjo fiziškai ir psichologiškai. Mergina išmoko bendrauti su žmonėmis ir klausytis, ne tik vadovauti, bet ir vykdyti įsakymus.
„Eisiu toliau šiuo keliu. Mano specialybė yra dėkinga tuo, kad teisininkų reikia ir kariuomenėje. O aš joje dirbti noriu. Dievinu uniformą, dievinu, kad žmonės visi lygūs. Visi atrodo tvarkingai, visi pasitempę. Užsivilkęs uniformą, esi įpareigotas visai kitaip elgtis nei civilis“, – apie savo ateities planus pasakojo būsimoji atsargos leitenantė.
