Dabartinės Artimųjų Rytų valstybių sienos didžia dalimi yra Pirmojo pasaulinio karo palikimas. Jas nubraižė Vakarų kolonizatoriai, nugalėję ir suskaldę Osmanų imperiją.
Dabar šioms sienoms kilo grėsmė dėl dviejų pagrindinių priežasčių: dėl nesibaigiančio pilietinio karo ir susiskaldymo Sirijoje bei dėl ISIL (Irako ir Levanto islamo valstybės) kovotojų puolimo Irake. Jei pastarosiomis savaitėmis karinių pergalių Irako šiaurėje pasiekusios ISIL pajėgos nebus atstumtos, Irako valstybei gresia didesnis pavojus nei kada nors anksčiau.
Dviguba krizė Sirijoje ir Irake sudaro galimybę ISIL džihadistams išties įkurti „valstybę“ savo kontroliuojamose teritorijose rytų Sirijoje ir vakarų Irake.
Toks žingsnis turėtų pasekmių visam regionui ir dar toliau. Irakas jau seniai gyvena nuo karo iki karo, tad kas šįkart lėmė tokį padėties pablogėjimą?
Prigimtinė nuodėmė
Kai kurių analitikų nuomone, Irako problemos prasidėjo nuo pat dabartinės valstybės įkūrimo momento. Didžioji Britanija 1921-aisiais įkūrė Hašemitų karalystę visiškai nekreipdama dėmesio į kitas bendruomenes – tokias kaip kurdai ir šiitai. Ši tema nuolat kartojosi per visą neramią Irako istoriją.
Monarchiją galiausiai 1958 m. nuvertė karinė chunta (panaši į pasaulietines, nacionalistines ir modernizacijos siekiančias jėgas, kurios Egipte į valdžią atvedė Gamalio Abdelio Nassero režimą). Būtent šiam tvariniui galiausiai ėmė vadovauti Saddamas Husseinas, kurio sunitų dominuojamas režimas žiauriai slopino šiitų ir kurdų nepasitenkinimą.
Vakarų valstybių parama S.Husseinui Irano-Irako karo metu (1980-1988) padėjo jo brutaliam režimui dar labiau įsitvirtinti.
Operacija „Irako laisvė“
Šiam režimui galas atėjo 2003-aisiais, kai į Iraką įsiveržė JAV ir britų pajėgos. S.Husseinas buvo nuverstas, o vėliau nauja valdžia jį nuteisė myriop ir įvykdė bausmę. Senoji Irako kariuomenė buvo beveik visiškai išformuota, o vietoje jos sukurtos naujos saugumo jėgos.
Irako karas, kurį dalis JAV neokonservatorių vadino demokratijos nešimu Artimiesiems Rytams, baigėsi naujų politinių struktūrų sukūrimu. Šios, nors ir bandė suvienyti visas šalyje gyvenančias bendruomenes, galų gale išėjo dominuojamos šiitų daugumos.
Daug kas nuo pat pradžių abejojo, ar Irakui pavyks išlikti unitarine valstybe. Juolab kad ir šiaurėje gyvenantys kurdai išsiderėjo nemažai autonomijos.
JAV pasitraukimas
Nors Vašingtonas iš pradžių ketino palikti dalį pajėgų Irake, kad padėtų Irako armijai, su Bagdadu susitarti nepavyko, todėl paskutiniai amerikiečių kariai šalį paliko 2011-ųjų gruodį, perdavę visą saugumą ne itin efektyviai irakiečių kariuomenei.
Prieš tai amerikiečiai buvo pasiekę nemenkų pergalių, stengdamiesi įkalbėti sunitų grupuotes prisidėti prie kovos su džihadistų teroristais. Amerikiečiams pasitraukus šie susitarimai greitai iširo.
Sunitai vis dažniau tampa šiitų dominuojamos vyriausybės saugumo pajėgų aukomis. Irako pajėgų klaidos netgi padėjo ISIL džihadistams pritraukti daugiau savanorių.
Religinės priešpriešos naujajame Irake
Didysis JAV kampanijos paradoksas yra tai, kad nuvertę S.Husseino režimą ir pašalinę Iraką kaip regioninę jėgą, amerikiečiai paspartino Irano iškilimą. Teheranas Irako šiitus laikė savo sąjungininkais didesnėje kovoje.
Galbūt padrąsinta Irano paramos, Irako premjero Nouri Malikio valdžia įtvirtino šiitų dominavimą, kuris atstūmė daugelį sunitų ir pablogino saugumo padėtį daugelyje šalies vietų.
Ekonominės ir socialinės bėdos
Sektantizmas ir sunitų-šiitų priešprieša daugeliui stebėtojų atrodo kaip vištos ir kiaušinio klausimas.
Ar pamatinė problema yra susiskaldymas, ar antagonizmą tarp grupuočių veikiau pakurstė Irako valstybės nesugebėjimas užtikrinti adekvačių socialinių ir ekonominių sąlygų?
Nors šalis turi daug naftos, irakiečiai yra neturtinga tauta, o korupcija valdžioje suvešėjusi.
Regioninis kontekstas
Jokie įvykiai Artimuosiuose Rytuose nevyksta vakuume. Nors irakiečiai turi pakankamai rimtų problemų savo šalyje, jie atidžiai stebėjo ateinant ir nueinant Arabų pavasario bangą, visą ratą apėjusius perversmus Egipte ir, svarbiausia, neramumus kaimyninėje Sirijoje. Džihadistų pergalės ten neišvengiamai turėjo pasekmių ir kitapus sienos, Irake.
Persijos įlankos valstybių parama sunitų ekstremistams taip pat prisidėjo iškylant ir sustiprėjant tokioms grupuotėms kaip ISIL, turinčioms didesnių regioninių ambicijų.
Ir nors sunku pateikti nenuginčijamų įrodymų, kad Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado režimas bendradarbiauja su džihadistais, vis dėlto akivaizdu, kad Damasko vyriausybės pajėgos kovai su tokiomis grupuotėmis skyrė gerokai mažiau dėmesio, vietoje to sutelkdamos puolimus prieš gerokai nuosaikesnius ir Vakarų palaikomus sukilėlius. Tai leido ISIL įtvirtinti administracines struktūras savo kontroliuojamose teritorijose.
