Kazimieras Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Knėžų kaime ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės-Kontrimienės šeimoje. Kontrimų sodyba, statyta XIX a., buvo vienkiemyje, stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje, Knėžų kaimo žemių šiauriniame pakraštyje, ties riba su Smeltės kaimu, dėl to kai kuriuose dokumentuose ji priskiriama Smeltės kaimui.
Be Kazimiero, gausioje šeimoje dar augo penki jo broliai ir trys seserys. Kontrimų valdos siekė 29 hektarus žemės – šeima būdama didelė, darni ir darbšti susikūrė tvarkingą, gražų ūkį. Žmonės sakydavę, jog Kazimiero Kontrimo tėvas Jonas buvęs visų galų meistras. Grūšlaukėje ir aplinkiniuose kaimuose daugelis trobų buvo pastatytos J. Kontrimui vadovaujant. Jo pagaminti vežimai taip pat buvo tvirčiausi.
Augantys sūnūs nuo nagingo tėvo stengėsi neatsilikti – kaimynes dailiais grėbliais apdovanodavo, o kaimo vyrai, pjaudami dalgiais, kuriems tvirtai ir meistriškai dalgiakočius įtverdavo Kontrimai, sakydavo: „Jėgos nereikia – dalgis pats pjauna“.
Be sunkaus darbo, šeima švietėsi. Reta to meto šeima leido sau ar matė reikalą prenumeruoti „Kario“, „Kardo“, „Trimito“ žurnalus, o Kontrimų šeimoje šie leidiniai buvo skaitomi ir plačiai diskutuojama juose rašomomis temomis. Tėvai, perduodami savo gyvenimiškąją ir tautos istorinę patirtį, įskiepijo meilės Tėvynei jausmą ir vaikams.
1940 metais bolševikinės Sovietų Sąjungos okupuota Lietuva buvo pasmerkta sunaikinimui. Okupantai, puikiai suvokdami, kad Valstybės pamatas yra būtent tvarkingos, patriotiškos šeimos, pirmiausiai jų ir ėmėsi – prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Kontrimų šeimos, kaip tvirtos valstybės sudėtinės dalies, laukė toks pats likimas.
Laimei, 1941 m. birželio 14-ąją šeima represijų išvengė; ramiai pragyveno ir vokiečių okupacijos laiką. Tačiau jau tada rimti vyrai, supratę kur link sukasi pasaulio įvykiai ir karo eiga, ėmė burtis į pogrindines organizacijas ir tiems įvykiams ruoštis. Nuo 1943 m. K. Kontrimas tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu. Apie jo veiklą šiuo laikotarpiu išlikusių žinių nėra daug, tačiau žinant, kokią jėgą LLA turėjo Žemaitijoje, nekyla abejonių, kad būsimas Kardo rinktinės vadas LLA organizacijoje buvo aktyvi ir svarbi figūra. Apie tai liudija ir vieno iš bendražygių, LLA Kretingos apylinkės vado Jurgio Ožeraičio-Ūso tardymų protokolai.
1944 m. vasarą per Lietuvą į Vakarus ėmė slinkti Antrojo pasaulinio karo frontas. Pėda po pėdos Lietuvoje ėmė šeimininkauti visiems jau nuo 1940 m. gerai pažįstami bolševikai. Istorijos pamokos buvo išmoktos – žmonės nebetikėjo skystomis giesmelėmis apie šviesų rytojų – atvirkščiai – laukė dar didesnio bolševikų teroro nei 1940–1941 metais. Ir tam ruošėsi kaip išmanydami. Vieni, gelbėdami savo šeimas (o ir save), nuo represijų traukėsi į Vakarus, kiti ruošėsi žūtbūtinei kovai. Ne išimtis buvo ir Kontrimų šeima.
Nepaisant to, kad turėjo geras galimybes pasitraukti į Vakarus (turėjo užsienio pasus ir ten jų laukiančius gimines), Kontrimai nusprendė likti Lietuvoje. Tiek namų auklėjimas, tiek mokykla buvo įskiepiję: „Jei Tėvynė pavojuje – reikia ją ginti“. Štai ir visa filosofija. Kazimieras su broliais Adolfu, Antanu ir Pranu pasitraukė į mišką.
1947 m. spalio 31 d. buvo suimtas brolis Antanas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas. Nuteistas dešimčiai metų priverstinių darbų politinių kalinių lageriuose. 1948 m. kovo 6 d. į Sibirą (Tomsko sritį) buvo ištremti K. Kontrimo tėvai, brolis Augustas, seserys Eleonora ir Stanislava. Mama B. Kontrimienė neatlaikė tremties išbandymų ir tepraėjus mėnesiui po ištrėmimo mirė.
1949 m. sausio 31 d. buvo suimtas brolis Adolfas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Kretingos kuopos vadas (nuteistas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista dvidešimt penkeriems metams lagerio ir penkeriems tremties). Tų pačių metų gruodžio 10 d. buvo suimtas trečias brolis Pranas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Kretingos kuopos partizanas (nuteistas dvidešimt penkeriems metams lagerio ir penkeriems metams tremties). 1950 m. sausio 6 d. buvo suimtas ketvirtas brolis Jonas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų ryšininkas.
Kazimieras Kontrimas-Montė, Kontautas, Tėvas – vienas iš Kardo rinktinės įkūrėjų ir vadų
Tačiau visa tai, kas papasakota apie Kontrimų šeimos narių likimus, nutiko vėliau. Prieš tai buvo sudėtingas Kardo rinktinės organizavimo ir kūrimo laikotarpis. 1945 m. lapkričio 15 d. Žemaičių legiono (vėliau Žemaičių apygardos) vado majoro Jono Semaškos-Liepos įsakymu įkuriama Kardo rinktinė, kurios vadu paskiriamas Kazimieras Kontrimas-Kontautas. Jam patikima milžiniškos atsakomybės užduotis – suorganizuoti į mišką pasitraukusius vyrus į drausmingą, karišką organizaciją. Sprendžiant pagal archyvuose išlikusius įsakymus, K. Kontrimas neatidėliotinai šio darbo ėmėsi.
„Darbėnų Drebulės būriui organizuoti ir jam vadovauti skiriu LLA organizacijos karį pusk. Jucį Joną. Organizacinius darbus skubiai vykdyti prisilaikant mano duotų asmeniškų nurodymų ir patyrimo iš vokiečių okupacijos meto. Apie atliktus darbus man pranešinėti“, – tai vienas fragmentas iš pirmojo žinomo raštiško Kardo rinktinės vado K. Kontrimo-Kontauto įsakymo.
Tokie ir panašūs įsakymai keliavo į Skuodo, Mosėdžio, Salantų, Endriejavo, Veiviržėnų, Kulių, Gargždų, Kretingos ir Palangos valsčius – visur, kur buvo numatyta Kardo rinktinės veiklos teritorija.
Vėliau K. Kontrimo pareigos, kaip ir jo slapyvardžiai – Kontautas, Tėvas, Montė – keitėsi. Jis ėjo ir Kardo rinktinės štabo viršininko pareigas, ir Vizbuto kuopos, kurios uždavinys buvo rinktinės štabo apsauga, vado pareigas, vėliau vėl buvo skiriamas rinktinės vadu.
Niekas nebepasakys, kurios pareigos jam buvo mieliausios, tačiau drąsiai galima teigti, kad būtent K. Kontrimas paliko ryškiausią pėdsaką Kardo rinktinės gyvavimo istorijoje. Kaimų žmonės, nors ir nepažinoję kitų partizanų, tiesiog sakydavo, jog tai „Kontrimo vyrai“. Tai nulėmė ir asmeninės vado savybės – buvo griežtas, bet kartu ir teisingas. Kuopų, būrių vadams visada sakydavo, kad ir „pačioje neteisingiausioje situacijoje, turime išlikti, kiek įmanoma teisingesni“.
Ypač sunki buvo partizaninio karo pradžia, kai reikėjo įvesti karišką drausmę į mišką pasitraukusių vyrų tarpe. Ir negalima teigti, kad visada viskas pavykdavo. Pavyzdžiui, K. Kontrimo-Montės būrio partizanus gerai pažinojo šio straipsnio bendraautoriaus Stasio Burbos tėvas Pranciškus Burba. Stasys gerai atsimena tėvo pasakojimą apie tai, kaip jį „aplankė“ Kretingos MGB viršininkai – iš pradžių pareikalavo degtinės, medaus tiesiai iš avilio, o paskui be užuolankų pasakė: „Banditams esi savas, tai jie tavęs nenušaus – būsi kuriamo kolchozo pirmininkas.“
Okupantai, norėdami panaikinti iškilaus Lietuvos laisvės kovotojo atminimą, jo gimtąją sodybą sulygino su žeme. Po Kardo rinktinės vado Kazimiero Kontrimo-Montės žūties praėjo dešimtmečiai – mišku užaugo ir vado žūties vieta. Ją žymi tik jo brolio ir bendražygio Adolfo Kontrimo prieš gerus dešimt metų pastatytas kuklus medinis kryželis, aplankomas istorijai neabejingų Kretingos krašto žmonių. Žmonių, kurie jau šiais Nepriklausomybės laikais daug metų kovoja su vietine valdžia, kad Kretingoje, Salantuose ar Darbėnuose nors viena gatvė, nors vienas mažas skveras būtų pavadintas Kardo rinktinės ar jos vado Kazimiero Kontrimo-Montės vardu.
Neturėdamas galimybės atsisakyti siūlomų „aukštų“ pareigų, tėvas pirmiausia pasitarė su K. Kontrimo vyrais, kurie ne tik kad neprieštaravo, bet net gi palaikė tą mintį: „Būk tu tuo pirmininku, kad mes žinotume, kada stribai važiuos rinkti pyliavų, kada gresia žmonių trėmimai.“
Tačiau po kurio laiko P. Burba iš K. Kontrimo būrio partizanų gavo perspėjimą, kad miškuose yra daugybė besislapstančių vyrų, kad esamose sąlygose ne visada ir ne visus veiksmus galima kontroliuoti, todėl jie nežinodami, jog jis esąs „pirmininkas su partizanų palaiminimu“, gali „ir peiliu per gerklę, ir kulką į kaktą...“.
Po tokio perspėjimo P. Burbai, nepaisant jo puikių santykių su partizanų vadovybe, nebuvo kito pasirinkimo, kaip palikus gimtąją sodybą išvykti į Klaipėdą – sugrįžo tik pasikeitus sąlygoms; labai tikėtina, kad K. Kontrimo dėka išsaugojo gyvybę.
Priešų atžvilgiu K. Kontrimas-Montė taip pat naudojo tik gerai apgalvotus veiksmus. Kartą, prireikus ginklų ir šaudmenų, K. Kontrimo-Montės vadovaujami partizanai, kad jų veikimo teritorijoje būtų ramiau, nuėjo į Latviją, į bažnytkaimį už Lietuvos sienos. Pasienio bažnytkaimyje, antrame parduotuvės aukšte buvo stribų būstinė. Montės žiniomis, ten buvo laikomi ir stribų ginklai.
Prie durų priėjo latviškai mokėjęs partizanas Baužys, pasibeldė ir latviškai šeimininkus pakalbino. Į klausimą „Kas eina?“ irgi atsakė latviškai: „Savi, savi! Ar jau partizanų išsigandot?“ Atidarė duris stribas. Vyrai suėjo vidun. Buvo gili juoda naktis, keli stribai miegojo. Sustatė juos iškeltomis rankomis prie sienos, liepė tylėti ir ilgai nekišti nosies iš būstinės. Keturi partizanai surinko stribų ginklus, kiti paėmė iš parduotuvės maisto produktus, paskui, nupjovę telefono laidus, išėjo.
Montė buvo ypač negailestingas išdavikams, infiltruotiems į partizanų būrius šnipams, tačiau be partizanų karo lauko teismo sprendimo, be įspėjimo nieko neleisdavęs likviduoti. O tuokart Latvijos bažnytkaimyje, palikęs išgąsdintus stribus iškeltomis rankomis, tik tiek tepasakė: „Gaus jie pylos ir nuo savų viršininkų užtektinai“.
Tokių akcijų būta labai daug. Visoms karinėms akcijoms K. Kontrimas pasiruošdavo atsakingai – akcijų metu svarbius veiksmus atlikdavo pats. Kartą partizanai kelyje Grūšlaukė–Darbėnai (ties Latvelių kaimu) rengė pasalą stribams. Prieš tai, žinodamas, kad vienam ūkininkui savo arkliais teks juos vežti, jį, nors ir rizikuodamas sužlugdyti pasalą, Kontrimas per ryšininkus perspėjo, kad nevažiuotų – nes „bus ugnies“. To minėtasis ūkininkas nepaklausė, todėl pasalos metu krito ne tik keturi stribai, bet ir jis pats.
Labai gražiai ir šiltai apie Kazimierą Kontrimą-Montę prisiminimuose pasakoja Žemaičių apygardos, Kardo rinktinės ryšininkė ir partizanė Jadvyga Malūkaitė: „Žemaitijos miškuose vyrai veiklą planuodavo kartu, numatydavo bendras akcijas, todėl man dažnai tekdavo atėjusius iš kitų būrių partizanus nuvesti pas Montę. Gerai pažinojau apylinkes, Vaineikių girią ir Peldinės miškus, kur dažniausiai sustodavo Kardo rinktinės partizanai. Kazimierą Kontrimą prisimenu kaip reto dvasinio grožio, stiprios valios žmogų, reikalavusį iš partizanų griežtos drausmės. Tai vienas ryškiausių mūsų laisvės kovų didvyrių, kurių vardus lydi legendos. Aukštas, lieknas šatenas su barzdele, rimtas ir susimąstęs, nesišvaistantis tuščiais žodžiais. Jo žodis vyrams buvo šventas, drausminantis, reiklus. Ateidavo jis į namus, ir atrodė – niekas nebaisu, viską iškentėsim, įveiksim. Žavėjo jis savo erudicija, domėjosi politika, istorijos mokslu, buvo labai šviesus žmogus. Niekada nepamiršiu jo giedro veido, gilaus žvilgsnio, begalinės stiprybės, kurios iš jo mokėsi bendražygiai. Montė gerbė partizanų ryšininkus ir rėmėjus. Jeigu kuriai nors šeimai grėsė pavojus – įspėdavo, ką daryti. Pajutęs, jog kuri nors ryšininkė jau yra sekama, jis padėdavo jai persikelti į kitą vietovę, įsislaptinti kita pavarde, per draugus, kuriuos jis tik vienas pažinojo, surasdavo ryšininkei darbą.“
Kretingos saugumiečiams ir vietinei valdžiai K. Kontrimas-Montė buvo itin pavojingas priešas. Ypač tūžo dėl jo organizuojamų akcijų atimti valdžios surinktus iš ūkininkų maisto produktus. Kaimas buvo plėšte plėšiamas sovietinių valdininkų. Didžiuliai mokesčiai, duoklės javais ir kitais produktais visus varė į tikriausią skurdą.
Visi Kardo rinktinės vado Kazio Kontrimo-Montės saugoti partizanų dokumentai, žygio ir akcijų dienoraščiai buvo sudėti į metalinį bidoną ir užkasti Vaineikių kaime prie Almino sodybos. Buvę bendražygiai žinojo vietą, kur paslėpti dokumentai, po Atgimimo jų ieškojo, tačiau surasti nepavyko. Net likučių. Liko tik tai, ką išsaugojo atsitiktinai išlikę pavieniai dokumentai ir bendražygių atmintis.
Be to, kaimuose savavališkai plėšikaudavo stribai, grobdami maistą ir turtą. Bet kai stribeliai pajusdavo, kur gali būti sustoję Montės būriai, nekeldavo kojos į tą kaimą. Vieni nedrįsdavo eiti, šaukdavosi kariuomenės pagalbos. Kraštotyrininkas Aurimas Rapalis yra užrašęs sodria žemaičių tarme papasakotą istoriją, kaip Kontrimo vyrai sovietams sutrukdė žmonių trėmimą: „Triemė Baltounius (ūkininkus iš Žalimų kaimo). Atvažiava ėšvežtė strėbuokā. Vėskou ėr gīvuolius vėskou, varė tus Baltoulius. Mes če pas Maciaus mašinavuojiem. Gėrdam kulkuosvaidē, žalty, jau bėrb tėn. Mėškėnē tatā tus strėbuokus sogondėna. Paskiau sotėkau tus Kontrėmus (partizanus). Saka, mes nenuriejuom tu žmuoniu nušautė. Būto, saka, vėsus tėn pagoldė. Toukart nebėšvežė anūm. Ėšbėgiuojė ī griuovius, tėn šlapė toukart tėi griuovē bōva pėlni vondens. Nakti, aš bovau pri Alonder ėmozėkonta, vaikio septīnės metus ėšbovau. Gėrdām kažkas bėldėn Alonderiou, tam žmuogou. Vo anėi strėbuokā, žėnuojau tus strėbuokus. Ritmetie sakau, kas če bōva pas tavėi. Saka, juk kou, žaltī, saka, matā, Baltoulius, ka vežė, saka anėi sokrėta i tus griuovius, i vondėni. Parbiega, saka, šlapė – nosėgrėžė, saka, bėški padžiovėnuom tus drabužius ėr ėšējė nomėi i Salontus.“
Kita svarbia partizanų užduotimi K. Kontrimas-Montė laikė Žemaitijos apsaugojimą nuo kolonistų. Ilgainiui okupantai nustojo deginti sodybas, bet pradėjo įkurdinti jose įvairiausio plauko šnipus, nežinia iš kur atsibasčiusius. Neleisti rusams įsitvirtinti Žemaitijos kaimuose ir buvo viena iš svarbiausių partizanų veiklos krypčių. Ginkluoti vyrai drąsiai eidavo susitikti su atvykusiais kolonistais ir trumpai pasakydavo: „Arba išnykstat tuojau pat, arba liksite čia gulėti po žeme ir niekas nesužinos, kur jūs ir kas su jumis atsitiko.“
Kagėbistams ir stribams jis tapo didžiausiu priešu ir siaubu ne tik dėl nepaprastos drąsos ir ištvermės. K. Kontrimo veiksmuose būdavo ir, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, bereikalingo avantiūrizmo. Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad būtent tai gelbėjo kovos draugų gyvybes.
Kartą kautynėse buvo sunkiai sužeistas partizanas, reikėjo skubios medicininės pagalbos. Daktaro atvežimas į mišką būtų užtrukęs per ilgai, todėl K. Kontrimas priėmė avantiūristinį sprendimą. Jis įsakė sužeistąjį paguldyti į vienkinkį vežimą ir pats nuvadeliojo į Salantus. Tinkamai apsiginklavęs – sukryžiuotose rankose turėjo po šaudymui paruoštą trumpą ginklą, per petį buvo persimetęs savo mėgstamą „Sturmghever“ – ėjo pirma arklio, arklys, tempdamas vežimą su sužeistuoju sekė paskui. Naktis buvo labai tyli ir šviesi, miestelyje girdėjosi tik partizanų vado ir arklio žingsniai; maršrutas per Salantus buvo pro „stribokiją“...
Paskui, sėkmingai grįžęs, K. Kontrimas-Montė bendražygiams pasakojo, kaip girdėjo paskubomis uždaromų langinių garsus, o iš „stribokijos“ būstinės nepasirodė nei vienas „liaudies gynėjas“, nes tikriausiai žinojo, kad Kardo rinktinės vado paleistas šūvis tiek iš dešinės, tiek iš kairės rankos visada taikinį pasiekia, be to, jo ekipuotėje visada būdavo ir granatų vėrinys. Vėliau partizanus pasiekė informacija, kad visi „liaudies gynėjai“ gulėjo ant grindų – pasimetę, iš išgąsčio nesugebantys imtis jokių veiksmų. O partizano Kazimiero Kontrimo jėga buvo BŪVIMAS TEISUME, TEISINGUMAS ir TIKĖJIMAS TEISINGUMU.
1952 m. ruduo – kovos kelio pabaiga
Žūtis K. Kontrimo-Montės gyvenimo ir kovos kelią užbaigė 1952 metais spalio 30 dieną netoli buvusios jo tėviškės Ąžuolijos girioje, ryšininko Laukio sodyboje. K. Kontrimo brolio Adolfo teigimu, Kardo rinktinės partizanų vadas buvo išduotas. K. Kontrimas padėdavęs badaujantiems, į Sibirą išvežtiems tėvams – jiems per Laukį siųsdavęs siuntinius su maistu. Nors siuntinius siųsdavo ne taip dažnai ir net per Liepojos paštą, tačiau sovietų saugumo tai neliko nepastebėta. Jiems kilo įtarimas, kodėl paprastas valstietis Laukys gali siųsti siuntinius „banditų“ vado tėvams. Tai ir buvo siūlo galas, atvedęs prie išdavystės ir vado žūties.
Tą lemtingą dieną K. Kontrimas su bendražygiu Pranu Končiumi-Adomu suplanavo ateiti pas ryšininką Laukį. Priėję sodybą visų pirma pažvelgė į tvorą, kur ryšininkas, jeigu aplinkui nebūdavo pavojaus, kaip signalą, pakabindavo skarą. K. Kontrimas, pagalvojęs, kad ramu, nuėjo į sodybą, o P. Končius pasiliko pamiškėje. Sodyboje jau buvo paruošta pasala – MGB turėjo užduotį K. Kontrimą suimti gyvą. Tačiau jų planams išsipildyti nebuvo lemta – Montė laiku pastebėjo pasalą, bandė atsišaudydamas trauktis, tačiau jėgos buvo nelygios...
Saugumiečių palaužtas ir K. Kontrimą išdavęs ryšininkas Laukys nežinojo, kad pamiškėje buvo dar vienas partizanas – P. Končius-Adomas, tapęs šio įvykio liudininku. Bet nereikėjo ir to – bet kokiu atveju jis puikiai žinojo, kad likę miške vado bendražygiai to neatleis – todėl saugumiečiai jam skyrė premiją ir iškėlė gyventi į Klaipėdą.
Tą pačią dieną apie savo „neįtikėtiną sėkmę“ MGB‘istai informavo to meto pirmuosius asmenis Sniečkų, Paleckį, Gedvilą. Operatyviniame pranešime sakoma, kad pasalos buvo išstatytos 1952 m. spalio 9 d., o spalio 30 d. į jas pagaliau pateko „banditų brigados vadas, stambus teroristas“ Kazimieras Kontrimas, kuris pasipriešino ir buvo nukautas. Tokia tai to meto retorika.
Tą lemtingą vakarą pamiškėje likęs ir taip MGB‘istų kulkų išvengęs Kardo rinktinės partizanas Pranas Končius-Adomas buvo tarsi rinktinės vado asmens sargybinis. Nesitraukdavo nuo vado nei per žingsnį, visada kartu su juo eidavo į užduotis, į susitikimus su kitų būrių ar rinktinių partizanais.
Kaip ir K. Kontrimas-Montė, P. Končius-Adomas partizanų gretose kovojo nuo 1944 m., taip pat puikiai šaudė, buvo gerai treniruotas, ištvermingas, stiprus. Po K. Kontrimo žūties P. Končių sovietų saugumas persekiojo dar 13 metų. Lygiai kaip Antanas Kraujelis-Siaubūnas Aukštaitijoje, taip P. Končius-Adomas Žemaitijoje sovietų okupantams priešinosi iki 1965 metų. Prisikasti iki partizano jiems padėjo tik juoda išdavystė.
1965 metų liepos 6 d. sodybą netoli Salantų, kur poilsiui buvo sustojęs partizanas, keliais žiedais apsupo didžiulis okupacinės kariuomenės būrys. Pasalose išsidėstę kareiviai laukė visą naktį. Rytą, kai partizanas išėjo iš savo slėptuvės gryno oro gurkšnio įkvėpti, pasimankštinti, jį nušovė – šūvių papliūpos pasipylė iš visų pusių. Atvirai, akis į akį susiremti su juo nė vienas neišdrįso. Taip žuvo ištikimas K. Kontrimo-Montės bendražygis, paskutinis išlikęs Žemaitijos partizanas Pranas Končius-Adomas.
Kulkų suvarpytą partizano kūną KGB‘istai permetė per tvorą, „kad kraujas nutekėtų ir sunkvežimio kebulo neišteptų“, po to išvežė į Kretingos ligoninės lavoninę, kur buvo nustatyta ir patvirtinta žuvusiojo asmenybė. Spėjama, kad partizano kūnas buvo išvežtas į Kretingos technikumo parką ir ten slapta užkastas.
* * *
Okupantai, norėdami panaikinti iškilaus Lietuvos laisvės kovotojo atminimą, jo gimtąją sodybą sulygino su žeme. Po Kardo rinktinės vado Kazimiero Kontrimo-Montės žūties praėjo dešimtmečiai – mišku užaugo ir vado žūties vieta. Ją žymi tik jo brolio ir bendražygio Adolfo Kontrimo prieš gerus dešimt metų pastatytas kuklus medinis kryželis, aplankomas istorijai neabejingų Kretingos krašto žmonių. Žmonių, kurie jau šiais Nepriklausomybės laikais daug metų kovoja su vietine valdžia, kad Kretingoje, Salantuose ar Darbėnuose nors viena gatvė, nors vienas mažas skveras būtų pavadintas Kardo rinktinės ar jos vado Kazimiero Kontrimo-Montės vardu.
Visi Kardo rinktinės vado Kazio Kontrimo-Montės saugoti partizanų dokumentai, žygio ir akcijų dienoraščiai buvo sudėti į metalinį bidoną ir užkasti Vaineikių kaime prie Almino sodybos. Buvę bendražygiai žinojo vietą, kur paslėpti dokumentai, po Atgimimo jų ieškojo, tačiau surasti nepavyko. Net likučių. Liko tik tai, ką išsaugojo atsitiktinai išlikę pavieniai dokumentai ir bendražygių atmintis.
