„Misija buvo be atostogų ir ilgų atokvėpių, bet niekas nesiveržė į mūšį, neieškojo progų ką nors nušauti, – ketvirtadienį pristatydamas knygą kalbėjo autorius. – Gera gyventi neturint galvoje įrašytų vaizdų, kaip nuo mano šūvio krenta afganas – talibų kovotojas ar kas nors kitas. Geriau gyventi be tokių prisiminimų.“
Visko papasakoti negalėjo
E.Kuckailio knyga pavadinta pagal 2002 metų lapkritį – 2003 metų gegužę Afganistano pietuose veikusį eskadroną „Erelis 02“ (vėliau pervadintą „Aitvaru“). Jis papildė tarptautinės koalicijos pajėgas operacijoje „Enduring Freedom“ („Tvari laisvė“) ir pakeitė garsiuosius australų specialiųjų pajėgų – SAS karius. Būtent to laikotarpio įvykiai aprašomi buvusio specialiųjų operacijų junginio (jėgerių bataliono) kario atsiminimuose.
Būdavo, prieš mus kažkas važiuoja – šauna, už mūsų važiuoja – gauna į skūrą. Nė vienas iš mūsų bičiulių nežuvo.
Sprendimą rašyti knygą E.Kuckailis dažnai aiškina artėjančiu eskadrono pirmosios operacijos dešimtmečiu. Tačiau būta ir kitų priežasčių: apie vėliau Afganistane dislokuotus karius kalbama dažnai, priešingai nei apie pirmą eskadroną, net jo pavadinimą mažai kas žino, todėl norėjosi užfiksuoti tai, kas anuomet vyko.
Viskas prasidėjo pernai pavasarį. Retkarčiais parašydamas žurnalui „Karys“, jis nusprendė ant popieriaus suguldyti atsiminimus iš Afganistano. Išėjo šešių straipsnių ciklas, deja, jie nebuvo išspausdinti. Perskaitę straipsnius, keletas bičiulių paragino E.Kuckailį imtis knygos. Iš pradžių juokęsis ir spyriojęsis, galiausiai pasidavė ir ėmėsi darbo. Kai kuriuos nutikimus ir užmarštin nugulusias detales padėjo prisiminti eskadrono vadas Valerijus Šerelis, kartu tarnavę bičiuliai.
„Norėjosi prisiminti, kas buvo šviesaus ir gero, nors prisiminimuose negali būti tik gražu. Buvome pirmieji, o pirmieji padaro klaidų. Teko ir apie savo klaidas parašyti, kai kurios buvo gana grubios. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Kadangi stoviu prieš jus, baigėsi gerai“, – šmaikštavo autorius.
 |
| 15min.lt archyvo nuotr./Ernestas Kuckailis |
Jis neslėpė, kad teko pagalvoti, ką ir kaip pasakoti: „Specialiosios operacijos skamba: uch! Slaptumas, kiti dalykai yra rimta. Gerokai pamąstęs pasirinkau rašyti apie savo emocijas, ką teko išgyventi, išvengiant kai kurių detalių, kurios galėtų atskleisti paslaptį.“ Knyga pasakoja ne tik eskadrono istoriją, bet ir apie specialiųjų operacijų karius, kurie esą tokie, kaip visi – ne žudyti parengti robotai, o turintys emocijų, humoro jausmą, tik geriau fiziškai parengti, racionaliai vykdantys užduotis, bijantys, bet gebantys įveikti baimę.
Knygai užbaigti prireikė pusantrų metų. Ją išleido leidykla „Vox altera“, leidžianti knygas karine tematika. Leidyklą E.Kuckailis susirado per „Facebook“ ir, nusiuntęs jiems vos septynis savo teksto puslapius, netrukus sukirto rankomis. Kad į viešumą neprasprūstų neleistina informacija, prieš spausdinant knygą dar perskaitė keletas specialistų.
Siuntė į pavojingiausius regionus
Eskadronas Afganistane pasirodė praėjus metams po Rugsėjo 11-osios išpuolių, kai viskas dar buvo pakankamai karšta. Tuo metu E.Kuckailis specialiosiose pajėgose jau nebetarnavo ir dirbo jėgerių instruktoriumi, bet dėl kai kurių įgūdžių buvo pakviestas į misiją, buvo ryšininkas-kulkosvaidininkas.
Prieš kalbėdamas apie tarnybą knygos autorius ėmė pasakoti, ką pirmiausiai rado tolimame krašte: savitą gamtą, nenusakomo grožio kalnus, per operacijas matytus įspūdingus saulėtekius ir kitokius žmones.
„Tai, kad amerikiečiai mums skyrė operacijas raudonai nudažytuose žemėlapio plotuose, rodo, kad dirbome rimtus darbus – buvome siunčiami tik ten, kur didžiausi talibų pasipriešinimo židiniai. Amerikiečių 82-oji oro desanto divizija turėjo pakankamai pėstininkų-reindžerių puolamosioms operacijoms, tačiau jiems trūko žvalgybos patrulių, ypač motorizuotų“, – knygos pratarmėje rašo karys.
Amerikiečiai mums skyrė operacijas raudonai nudažytuose žemėlapio plotuose. Buvome siunčiami tik ten, kur didžiausi talibų pasipriešinimo židiniai.
Pagrindinė užduotis Afganistane buvo specialioji žvalgyba – ne rasti ir sunaikinti, o rasti ir pranešti. Tiesioginiai susidūrimai su kovotojais buvo reti, E.Kuckailis kovinių veiksmų apskritai išvengė.
„Man į priešą neteko šauti. Kai kas gal paklaus: tai ką ten veikei, jei neteko šaudyti? Mes atlikome žvalgybą. Tai, kad mums neteko daug šaudyti, rodo, kad kažkas pavyko. Kodėl į mus nešaudė tam tikruose rajonuose, žinomuose kaip didžiausi pasipriešinimo židiniai, pats Dievas ar Alachas težino. Gal mūsų buvo teisinga taktika. Būdavo, prieš mus kažkas važiuoja – šauna, už mūsų važiuoja – gauna į skūrą. (…) Nė vienas iš mūsų bičiulių nežuvo, o iki viršaus pakeltų JAV vėliavų nematydavome niekada (pagal tradiciją, žuvus kariui amerikiečiai vėliavą nuleidžia iki pusės stiebo – red. past.).“
Pasak E.Kuckailio, kiekvienas karys turėjo savo motyvų keliauti į misiją ir nebūtinai patriotinių. Vienas jaunas amerikietis nešiojo antsiuvą, kuriame buvo pavaizduoti Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai. Juose žuvo kario draugas. Vyrukas neslėpė, kad į Afganistaną atvedė kerštas – pamatęs priešą ketino šauti.
„Ar kiekvienas iš mūsų važiavo šaudyti? Tikrai ne, – tikino autorius. – Paskaičius žiniasklaidą atrodo, kad kariai veržiasi į mūšį, nori kovoti, sukaupti patirties. Taip, patirtis yra vertingas dalykas, bet mes džiaugdavomės ilgesnėmis pertraukėlėmis. Jei kelias dienas po operacijų pavykdavo neišvažiuoti, būdavo puiku.“
 |
| 15min.lt archyvo nuotr./Valerijus Šerelis (kairėje) ir Ernestas Kuckailis |
Tiesa, grėsmingų situacijų būta. Tekdavo važiuoti siaurais tarpekliais, kuriame kovotojai karius galėdavo tiesiog užmėtyti akmenimis, ar numanomos pasalos zonomis, kur kariai kiekvieną akimirką laukdavo šūvio. Bendraudami su vietos gyventojais lietuviai ne visada būdavo tikri, kad prieš juos – taikiai nusiteikęs žmogus. Žiūri į akis, nuoširdumo nematyti, bet nežinia, ar jis tikrai nusiteikęs priešiškai. Mūšyje priešas aiškus – jis šauna į tave, o tie žmonės nenešioja uniformos ir neturi skiriamųjų ženklų.
V.Šerelis per knygos pristatymą ne tik atliko keletą savo dainų (jį scenoje pakeitė seniai abu karius pažįstanti dainininkė Neda Malūnavičiūtė su aktoriumi Olegu Ditkovskiu), bet ir pats dalijosi prisiminimais, kurių knygoje nėra. Eskadrono vadas ketino į Afganistaną pasiimti gitarą, nusivežė ją iki lėktuvo, bet pamiršo pasiimti. Instrumentas atkeliavo tik po mėnesio, bet nepalankaus klimato – dienos karščio ir nakties šalčio – ilgai neištvėrė. Atšokusį dangtį kariai priklijavo izoliacija. Gitara taip ir liko Afganistane.
Kartą grįžęs iš užduoties, V.Šerelis paskambino lauko pajėgų vadui. Besikalbant driokstelėjo sprogmuo. Išgirdęs generolas išsigando: kas ten? Eskadrono vadas nuramino, kad viskas gerai, kariai nebuvo kliudyti. „Tik po to supratau, kad jam tą sekundę buvo baisiau nei man. Aš juk galėjau įvertinti, kad mums nekliuvo“, – prisiminė V.Šerelis.
Neišsiskleidus parašiutui išgelbėjo medis
Unikali knyga – ne vienintelė dėmesį patraukianti E.Kuckailio gyvenimo detalė. Jis yra diplomuotas stiklo menininkas. Baigęs Vilniaus dailės akademiją, nusprendė iš savanorių pajėgų pereiti į reguliariąsias – jėgerių batalioną. Pateko į išminuotojų padalinį, vėliau kartu su broliu tapo elitinės „A“ kuopos komandosais.
 |
| 15min.lt archyvo nuotr./Neda Malūnavičiūtė ir Olegas Ditkovskis |
1999 m. išvyko į Kosovą, vėliau – misija Afganistane, 2005 m. dirbo Irako karo akademijos instruktoriumi. Šiuo metu tarnauja Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre, kur rengia snaiperius ir taikliuosius šaulius.
V.Šerelis yra išleidęs nedidelę savo eilėraščių knygą, kurioje 69-uoju numeriu pažymėtas eilėraštis skirtas E.Kuckailiui. Lygiai prieš 12 metų spalio 4-ąją kariui atliekant 69-ąjį šuolį parašiutu, šis neišsiskleidė. Anot buvusio eskadrono vado, E.Kuckailis liko gyvas tik dėl to, kad užsikabino už medžio.
„Visi kariai Afganistane buvo susitaikę su dievais. Sakoma, kad tikras karys negalvoja, kaip likti gyvam, – jis jau miręs. Jei apie tai galvosi, neatliksi darbo. Mažiausiai pateisinama yra mirties fobija, juk tam, kas yra negyvas, nieko nebegali nutikti“, – filosofiškai apibendrino V.Šerelis.
