Įsiutę vilkšuniai tol drasko grandines ir bando užpulti mūsų automobilius, kol sargas pagaliau atidaro apleisto poligono vartus ir galime įvažiuoti į vidų. Prieš kelis dešimtmečius čia buvo įsikūrusi Sovietinė Armija, todėl surūdiję vartai vis dar pažymėti raudonomis žvaigždėmis.
Okupantų simbolika dar nenusilupo, o poligone jau treniruojasi laisvos Ukrainos kariai, kurie bando atmušti Rusijos okupantų invaziją.
„Čia gera vieta mokytis mūšio mieste taktikos. Daug apleistų pastatų, yra gatvių, yra medžių“, – sako lietuvis karo instruktorius Pribaltas, kai įriedame į labai didelį, griūvantį poligoną Ukrainos šiaurėje.
Vaizdai slegiantys: pastatai atrodo lyg subomborduoti, purvynuose baltuoja nebešviežias sniegas, pūvančias žoles šlamščia balažin iš kur atsibasčiusios murzinos ožkos.
Primena niūrųjį Donbasą, į kurį greitai išvyks lietuvio apmokyti „Šiaurinio korpuso“ kariai.
Pirmoji užduotis – Donecko oro uosto rajone
36 metų vyras tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tačiau dabar yra atsargos karininkas. Būdamas profesionalus karininkas domėjosi karyba, taktika, operacijų planavimu, todėl išmano ir teoriją, ir turi patirties, kurios šiuo metu reikia su Rusija kariaujantiems ukrainiečiams.
Instruktorius iš pat pradžių sekė įvykius Rytų Ukrainoje, daug bendravo su savo draugais ukrainiečiai, aplankydavo kariaujančią šalį ir seniai planavo padėti Rusijos agresiją išgyvenančiai valstybei.
„Galima sakyti, kad mane paskatino draugai ukrainiečiai. Man pasiūlė padirbėti su „Pravyj Sektor“ žmonėmis ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Aš, aišku, iš karto sutikau“, – pasakoja Pribaltas.
Prieš tris mėnesius lietuvis nuvyko į Peskų miestelį, kuris yra Donecko oro uosto rajone, ir kelias savaites gyveno su „Pravyj Sektor“ savanorių bataliono kariais.
Svarbiausias uždavinys – išmokyti taktikos, kurias naudoja NATO kariškiai.
„Sekėsi visaip, buvo visokių niuansų, bet svarbiausia, kad užsimezgiau naujų kontaktų. Pradėjo skambinti žmonės iš Ukrainos, prašyti pagalbos, skirtingi daliniai pradėjo kviestis mane. Taip viskas įsisuko, kad dirbu čia jau trečias mėnuo“, – pasakoja lietuvis.
Vėliau, padedamas Ukrainos karius remiančios lietuvių organizacijos „Blue/Yellow“ ir kitų panašių judėjimų, Pribaltas keliavo po dalinius šalia Mariupolio. Nuo sekmadienio treniruoja batalioną „Šiaurinis korpusas“, kuris yra dislokuotas Ukrainos šiaurėje, šalia antiteroristinės operacijos zonos.
Sugebėjo ištrūkti iš užsiveriančio katilo
Šis batalionas yra Vidaus reikalų ministerijos dalis, čia tarnauja patyrę milicininkai ir kitų tarnybų atstovai, o užduotis formuluoja Antiteroristinės operacijos štabas. Tačiau dar jokiu būdu negalima teigti, kad tai yra profesionalų dalinys.
„Šiauriniam korpusui“ priklauso nemažai savanorių, kurie nėra tarnavę kariuomenėje. Tai 19-25 metų vaikinai, kurie užaugo Šiaurės Ukrainos miestuose ir dabar yra pasiryžę ginti savo šalį.
Daugelis karių atrodo taip, kad, pavadinęs juos vaikais, tik konstatuočiau faktą, o ne įžeisčiau.
Daugiausia jaunuolių yra iš Poltavos, Charkovo, Izjumio, net iš ideologinės Lugandono mekos Luhansko. Daugelis karių atrodo taip, kad, pavadinęs juos vaikais, tik konstatuočiau faktą, o ne įžeisčiau.
Bataliono sudėtis atspindi situaciją, kuri susiklostė Rytų Ukrainos fronte. Daug savanorių batalionų buvo pakišti po Ukrainos vidaus reikalų ministerijos sparnu, tačiau tai nereiškia, kad tuose daliniuose tarnauja profesionalai – batalionai išliko savanoriški, tačiau dabar yra pavaldūs Antiteroristinės operacijos štabui.
„Nusprendžiau šiuo metu dirbti su šituo batalionu, nes jie turi šiek tiek patirties. Turime nedaug laiko, todėl su patyrusiais žmonėmis dirbti iš dalies yra lengviau“, – sako Pribaltas.
Pavyzdžiui, viena „Šiaurinio korpuso“ karių grupė vos nepateko į katilą Širokino mieste, kuris yra į rytus nuo Marijupolio. Kariškiai sugebėjo sėkmingai prasiveržti pro Rusijos desantininkų apsupties žiedą.
Pasiruošimui – penkios dienos
Pribaltas dirba ne su visu batalionu, bet su 50 karių, kurie yra išskirstyti į keturias mažesnes grupes – vieną treniruoja lietuvis, o likusias moko trys ukrainiečiai instruktoriai.
Negalima teigti, kad Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas yra vadas, tačiau stebint apmokymus susidarė įspūdis, kad būtent jis čia turi didžiausią autoritetą.
„Man neina greitai pasisukti, ką daryti?“, – su vos jaučiama neviltimi klausia jaunas ukrainietis, kai 14 karių grupė mokėsi žaibiškai nusitaikyti nurodyta kryptimi. Lietuvis pritūpia šalia vaikino, kuris stovi tirpstančio sniego košėje, viena ranka tvirtai suima jo kelius, o kitą uždeda ant liemens: „Šiek tiek sulenk kelius ir sukis visu korpusu, tada bus patogiau.“
Jaunuolis pabandė. Regis, jam pavyko.
Kai lankėmės „Šiaurinio korpuso“ mokymuose, kariai treniravosi šturmuoti pastatą.
Kariškiai turėjo nedidelėmis grupėmis prisiartinti prie apleisto statinio griūvančiame poligone, greitai ir nepastebimai judėti palei sieną, išlaužti įsivaizduojamas duris, įsiveržti į vidų, tiksliai užimti pozicijas ir išvalyti patalpas nuo menamų priešų.
„Realiai, tokiam pasiruošimui reikėtų mažiausiai penkių savaičių, bet mes turime tik penkias dienas. Bandome praeiti vadinamąjį ABC kursą: mokomės teisingai stovėti, judėti, statyti kojas, laikyti ginklą, greitai taikytis, judėti mažomis grupėmis, užimti pozicijas, judėti miesto gatvėmis. Tai yra pagrindas. Per tiek mažai laiko neįmanoma visko išmokti, bet per tikrą mūšį jiems jau ir dabar bus lengviau“, – aiškina lietuvis instruktorius.
Situacija apsunkina tai, kad į apmokymus ne visuomet susirenka tie patys kariai – dalis tarnauja vidaus reikalų sistemoje, todėl į poligoną atvyksta tada, kai išleidžia darbovietė.
Čia yra visokių žmonių. Vieni – medžiotojai, kiti – straikboleriai, kiti išvis neturi jokios patirties. Mūsų komanda marga, kaip matai, bet aš jau pripratęs, – juokiasi Pribaltas.
Be to, kai kurie vyrai tarnavo Ukrainos kariuomenėje ar milicijos daliniuose, todėl kartais nesupranta NATO standartų, kurių moko lietuvis.
Tokie kariškiai nebijo pasiginčyti ir aiškinti, kad juos mokė visai kitaip.
„Čia yra visokių žmonių. Vieni – medžiotojai, kiti – straikboleriai, treti išvis neturi jokios patirties. Mūsų komanda marga, kaip matai, bet aš jau pripratęs“, – juokiasi Pribaltas, kai užbaigė kelias minutes trukusį ginčą su ukrainiečiu, kuris nesuprato pastato šturmo subtilybių.
Trūksta planavimo
Šią savaitę lietuvis baigs darbą su šia „Šiaurinio korpuso“ grupe ir imsis kitos užduoties. Kokios – kol kas neaišku, tačiau greičiausiai liks tame pačiame batalione.
„Ukrainiečiai turi visai neblogą taktinį pasirengimą. Tie, kas buvo fronte, yra gerai tarpusavyje susiklausę, vienas kitą pažįsta ir moka veikti kartu. Bet didžiausia problema yra operacinis lygmuo – jie visiškai nesistengia detaliai planuoti“, – aiškina Pribaltas.
Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė daug laiko skiria pasiruošimui operacijai: įvertina savo jėgas, žvalgų informaciją apie priešą, studijuoja teritoriją, skirtingas atkarpas, detaliai suplanuoja uždavinius skirtingoms grupėms.
Karo instruktorius sakė, kad jeigu Rusijos armija pradėtų didelį, gerai suplanuotą, sisteminį puolimą, tai ukrainiečiams būtų labai sunku atsilaikyti.
„Ukrainiečiai turi labai didelę motyvaciją, yra labai drąsūs kariai, bet jie tiesiog eina į mūšį ir viskas. Nėra detalaus planavimo.
Iš vienos pusės, tai jiems suteikia psichologinį pranašumą, nes priešas yra užklumpamas intensyvaus puolimo. Bet iš kitos pusės, tai labai tinka, kol jie susiduria tik su vietiniais separatistais ir atskirais rusų daliniais, o ne Rusijos reguliariąja kariuomene“, – pasirengimą kritiškai vertina lietuvis.
Karo instruktorius įsitikinęs, kad jeigu Rusijos armija pradėtų didelį, gerai suplanuotą sisteminį puolimą, tai ukrainiečiams būtų labai sunku atsilaikyti.
