Timptelėjau Ukrainos pasienietį Dimą už uniformos rankovės ir paklausiau, kas ten vyksta. Vilniuje anksčiau gyvenęs vyras abejingai gūžtelėjo pečiais: „Nežinau, gal šiaip pacanai šaudyti mokosi.“
Kulkos jam neatrodė įdomus dalykas, todėl visą dėmesį sutelkė į karštuose riebaluose spirgančią žuvį.
Buvau labai alkanas, todėl gardžiai atrodantis patiekalas traukė ir mano žvilgsnį.
Vakarienė buvo skirta vyrukams, kurie tą šiltą sekmadienio vakarą budėjo gerai įtvirtintame blokposte prie kelio, vedančio iš Sčastjės miesto į Luhanską. Keptos žuvies jau laukė savanoriai iš Ukrainos Vidaus reikalų ministerijos bataliono „Auksiniai vartai“ ir pasieniečiai.
Galiu tik spėti, bet gardus kvapas turėjo sklisti ir į pietryčius. Į tą pusę buvo nukreiptas ir blokposto kulkosvaidis.
Galiu tik spėti, bet gardus kvapas turėjo sklisti ir į pietryčius.
Į tą pusę buvo nukreiptas ir blokposto kulkosvaidis, stebėjęs apšaudytą kelio atkarpą, vedančią Luhansko link.
Po Minsko taikos susitarimų šitame fronto ruože yra ramu. Tačiau dar prieš mėnesį tuo keliu bandydavo prasiveržti Rusijos samdiniai, kurie siekdavo perimti strategiškai svarbios šiluminės elektrinės kontrolę arba rinkdavo aukas išbadėjusiems minosvaidžiams.
Miesto puošmena – nesprogęs „uraganas“
Sčastjės miestas apie Minsko taiką sužinojo tą pačią naktį. Ukrainos kariai pasakojo, kad gyventojai gavo rusiškas trumpąsias žinutes, kuriose buvo raginami kuo greičiau persikelti į separatistų teritoriją.
Sako, kad tąkart išvyko tik sauja likusių gyventojų, todėl kelias dienas ant Sčastjės krito „Grad“ ir „Uragan“ raketos.
Tai buvo kerštas nepaklususiems.
Vienas nesprogęs „uraganas“ dabar tapo Sčastjės lankytinu objektu.
Brokuota raketa guli šalia ryškiai nudažytos autobusų stoties, suvarpytos kulkosvaidžiais ir automatiniais šautuvais. Pajuodusioje aikštelėje keleivių nebėra, tačiau kariškiai ir paklydėliai ateina pažiūrėti sulamdyto „uragano“.
„Kaip toks daiktas galėjo nesprogti?“ – nusistebėjo organizacijos „Spilna Sprava“ narys Borisas Penčukas, sėsdamas ant kelių metrų ilgio raketos. Ukrainos kariškiai paaiškino, kad nesuveikė kažkoks mechanizmas, todėl metalo gabalas tėškėsi į laukymę, kuri plyti priešais autobusų stotį.
Tokių nesprogusių rusiškų raketų jau buvau prisižiūrėjęs iki soties. Kai su ukrainiečiu karo instruktoriumi Horstu ir fondo „Blue/Yellow“ vadovu Jonu Ohmanu riedėjome per šachtininkų žemę Sčastjės link, karo šiukšlės buvo įprastas reginys. Kaip ir šunų gaujos.
Nušiurusių keturkojų Sčastjės gatvėse netrūko. Mačiau turbūt daugiau nei žmonių.
Nors tai buvo didelis miestas, turėjo dailių pastatų, patyrė mažai sugriovimų, tačiau gatvėse slankiojo vaiduokliška tuštuma. Dėmesį patraukdavo kiekvienas pragirgždėjęs dviratis ir kiekviena vėjyje besiplaikstanti užuolaida, išlindusi per raketos paliktą skylę sienoje.
Dauguma mūsų miesto gyventojų palaiko separatistus. Tai reikia pripažinti. Bet jaunimas yra labiau proukrainietiškas, – sakė Sčastjės meras.
„Dauguma mūsų miesto gyventojų palaiko separatistus. Tai reikia pripažinti. Bet jaunimas yra labiau proukrainietiškas“, – sakė Sčastjės meras, rodydamas į du jaunuolius, kurie tą vakarą atėjo į centrinę miesto aikštę išreikšti paramą Ukrainai.
Vietos politikas sakė, kad tik 10 proc. iš likusių miesto gyventojų yra proukrainietiški. Dauguma palaiko Rusiją ir jos kolaborantus.
Matyt, tai yra viena iš priežasčių, kodėl Sčastjės gatvės yra tuščios. Mieste nuolat patruliuoja Ukrainos kariai ir pasieniečiai, todėl prorusiški gyventojai jaučiasi suvaržyti.
Nė karto nemačiau, kad kariškiai nemandagiai elgtųsi su žmonėmis arba provokuotų konfliktus. Tiesą sakant, per šią kelionę išvis nemačiau jokių kivirčų tarp Ukrainos karių ir gyventojų.
Tačiau Sčastjė ilgisi sovietmečio, kaip graikai ilgisi antikos, todėl provakarietiški Ukrainos kariai čia yra suvokiami kaip priešai.
Pastatė ir griauna – dėl elektrinės
Prieš karą čia gyveno apie 50 tūkst. gyventojų.
Dauguma šeimų buvo susijusios su Luhansko šilumine elektrine, kuri stūkso Sčastjės pietryčiuose, prie miškelio, kuriame girdėjau šūvius. Galingą pastatų kompleksą rėmina betoninės tvoros, spygliuotos vielos ir kanalai, kurių vandeniu aušinami katilai.
Dalis Sčastjės gyventojų dirbo elektrinėje, kiti veždavo kurą, treti darbavosi įmonėse, kurios aptarnaudavo galingą objektą. Panašiai, kaip Visagine.
Į šį fronto ruožą dažnai atvykstantis „Spilna Sprava“ narys B.Penčukas pasakojo, kad miestas buvo pastatytas būtent dėl elektrinės. Jos bendra galia siekia 1360 megavatų. Tai reiškia, kad yra galingesnė už pukšinčią šalia Vilniaus ir gali energija aprūpinti visą Luhanską.
„Nuo to momento, kai mūsų pacanai čia atvyko, rusai vis bando perimti elektrinę. O tai nelengva padaryti. Jie negali naudoti artilerijos, nes žino, kad sugriaus ir patys liks be elektros, todėl šaudo į gyvenamuosius rajonus, blokpostus, kareivių barakus. Na, taip gąsdina“, – pasakojo B.Penčukas.
Tarp frontininkų net sklinda gandai, kad Sčastję ginančio bataliono „Auksiniai vartai“ vadas gavo pasiūlymą iš įtakingo Ukrainos oligarcho, susijusio su Vidaus reikalų ministerija, už 2 mln. grivinų išvesti karius iš miesto.
Aišku, savanoriai nepasitraukė, todėl Sčastjės teritorijoje nuolat vyko susirėmimai.
Kol frontas artinosi rudeniniais Donbaso laukais, tol žmonės bėgo mažomis grupelėmis. Tačiau kai prasidėjo susirėmimai dėl šiluminės elektrinės, pabėgo dauguma.
Elektra keliauja į Luhanską. Dirbame, kad priešams būtų šviesiau, – sarkastiškai sakė Saša.
Liko tik tie, kurie vis dar gamina elektrą. Separatistams.
„Elektra teka į Luhanską. Dirbame, kad priešams būtų šviesiau“, – sarkastiškai sakė Saša, jaunas karys iš savanorių bataliono „Auksiniai vartai“, kuris tą vakarą vežiojo mus po miestą.
Kiek gyventojų liko Sčastjėje? Ukrainos kariai sakė skirtingus skaičius – nuo kelių iki dešimties tūkstančių. Tačiau ir tų likusiųjų nebuvo matyti, nes iš namų išlįsdavo tik tada, kai į vienintelę nesugriautą parduotuvę atveždavo produktų.
„Matai šitas skyles? Čia nuo skeveldrų“, – pasakė jaunas ukrainietis karys Saša, rodydamas į suvarpytą parduotuvės sieną.
Metalo ir žemių uraganas nepalietė tik didelio reklaminio plakato, kuriame buvo pavaizduotos trijų žuvų galvos. Pustuštėje krautuvėje tos žuvų galvos būtų tikras gardumynas, tačiau gyventojai tenkinasi duona ir geriamu vandeniu.
Kai mus čia perkėlė, jie pradėjo šaudyti į tokias vietas, kur rinkdavosi civiliai žmonės. Vieną parduotuvę jau visiškai sugriovė, tai liko tik šita, – pasakojo Saša.
„Kai mus čia perkėlė, jie pradėjo šaudyti į tokias vietas, kur rinkdavosi civiliai. Vieną parduotuvę jau visiškai sugriovė, tai liko tik šita“, – pasakojo Saša.
Beje, šitas vyrukas, Saša, buvo profesionalus barmenas.
Miestą gina „auksiniai vyrukai“
Saša tikrai pašėlęs vyrukas. Stovėdamas už kilometro nuo rusų pozicijų, atvirame lauke, jis, prieš J.Ohmano vaizdo kamerą atkišęs sužeistą vidurinį pirštą, išpoškino: „Putinai, mes kovosime jau vien dėl to, kad Ukrainoje nebeliktų šitų sovietinių pleistrų.“
Ir tikrai, jo pirštas buvo apklijuotas sovietiniu pleistru.
Rašiau, kad Saša yra profesionalus barmenas, bet nepaminėjau, kad dirbo ne Ukrainoje. Savo šalį jis paliko dar gerokai iki Maidano.
Saša susirado darbą viename Ispanijos kurorte, kažkokiame neblogame klube. Ten gyveno apie penkerius metus, sukūrė šeimą ir, galiausiai, įsitvirtino.
O tada Rusija užpuolė Ukrainą. Vyras priėmė tvirtą sprendimą: metė gerai apmokamą darbą Ispanijos kurorte, sugrįžo į tėvynę ir tapo savanorių bataliono „Auksiniai vartai“ kariu.
Patriotiškas vyras priėmė tvirtą sprendimą: metė gerai apmokamą darbą Ispanijos kurorte, sugrįžo į tėvynę ir tapo savanorių bataliono „Auksiniai vartai“ kariu.
Dabar šis dalinys yra pakištas po Ukrainos Vidaus reikalų ministerijos sparnu, todėl vykdo užduotis kartu su pasieniečiais.
„Žmona, aišku, išgyvena, nerimauja, bet ji viską supranta ir palaiko mane, – žiūrėdamas į savo kareiviškus batus pasakojo Saša. Jo rankos buvo sukištos į kišenes. Kiek patylėjo ir linksmiau pridūrė. – Aš manau, kad viskas bus gerai. Laimėsime karą ir vėl būsime kartu.“
Buvo keista matyti Sašą tokį tarsi susigraudinusį, tarsi susimąsčiusį.
Šis vaikinas buvo tikras energijos užtaisas, kaip „Long Island“ kokteiliai, kuriuos jo rankos mikliai maišydavo paplūdimio diskotekose. Nedidelio ūgio vyrukas buvo judrus, kalbėdamas rankomis keldavo vėją, o žodžius bėrė kaip radijo laidos vedėjas.
„Susipažinkite – Tikintis. Žinai, kodėl mes jį taip vadiname? Nes jis tiki!“ – skėlė Saša, o šalia buvę kariai prapliupo juoku. Supratau, kad šitas pokštas turi gilesnę istoriją, kurios pradžia, matyt, buvo prisegta prie Tikinčiojo peties.
„Šitas rožančius yra mano talismanas. Neklausyk jų, jie, bedieviai, nieko nesupranta. O mane saugo“, – ramiai paaiškino Tikintis ir žvilgsniu tarsi parodė į dangų. Visi vėl nusijuokė.
Tikintis – aukštas, tvirtai sudėtas jaunuolis, madingai apsikirpęs, augina tvarkingą barzdą, mandagus, turi gerą „kalašnikovą“ ir švarią uniformą.
Šiaip jau, visi Sčastjės miestą ginantys savanoriai atrodė visiškai kitaip nei iki tol sutikti frontininkai.
„Auksinių vartų“ kariai buvo panašūs į Kijevo auksinį jaunimą: švarūs veidai, tvarkingos barzdos ir šukuosenos, hipsteriškos apyrankės, paplūdimio spalvų uniformos.
Tie jaunuoliai kažkuo priminė NATO karius: pasitikintys savimi, mandagūs, turėjo kelių ir alkūnių apsaugų, tvirtas šarvines liemenes, ant „kalašnikovų“ švietė nauji taikikliai, o kišenės buvo išsipūtusios nuo dėtuvių.
Tie jaunuoliai kažkuo priminė NATO karius: pasitikintys savimi, mandagūs, turėjo kelių ir alkūnių apsaugų, tvirtas šarvines liemenes, ant „kalašnikovų“ švietė nauji taikikliai, o kišenės buvo išsipūtusios nuo dėtuvių.
Luhansko fronte tokios tvarkos nepamatysi.
Ir jų vadas labiau priminė kokį nors NATO generolą nei Ukrainos savanorių karvedį: skvarbus žvilgsnis, balti plaukai, išlavintos manieros.
Gal todėl kai kurie savanoriai nešiojo antsiuvą „NATO legionas“.
Palyginti su nuožmiais kariais iš specialiosios paskirties bataliono „Tornado“, apie kuriuos papasakosiu vėliau, šie savanoriai atrodė kaip gerieji vyrukai.
Tikrai nepagalvotum, kad jie gina patį karščiausią Luhansko fronto tašką.
Pasienietis mokėsi Vilniuje
Žuvį kepęs Ukrainos pasienietis Dima parodė pirštu: „Rusai va ten.“
Pažiūrėjau į apžėlusius sodus, kurie stūksojo už kilometro nuo blokposto. Kur ten? „Matai tą baltą namą tarp medžių? Tai va, ten sėdi. Jie tave tikrai mato“, – nusijuokė ir su šypsena paslapčia dirstelėjo į mano reakciją. Aš viską mačiau.
Blokpostas stovėjo tokioje vietoje, per kur dažniausiai eina rusų ir separatistų grupuotės, bandančios užimti šiluminę elektrinę. Kito kelio nėra, nebent – drumzlinais kanalais.
Rusai negali bombarduoti pačios elektrinės, nes liks be energijos, todėl minos ir raketos krenta ten, kur stovi ukrainiečiai.
Ukrainiečių kulkosvaidis buvo nukreiptas kaip tik į tą kelio atkarpą, kur naktimis išlenda priešų grupės. Kartais po 50, kartais po 100.
Rusai negali bombarduoti pačios elektrinės, nes liks be energijos, todėl minos ir raketos krenta ten, kur stovi ukrainiečiai.
Gal jau buvau per daug alkanas ir pavargęs, bet neišsigandau dėl Dimos žodžių apie šalia esančius rusus. Be to, mačiau, kad „Auksinių vartų“ vyrukai šarvines liemenes ir šalmus paliko automobiliuose.
Matyt, sovietų okupacijos laikais Vilniuje šiek tiek pagyvenęs pasienietis mane tik paerzino.
Dima pasakojo, kad mokėsi Vilniaus 49-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri dabar vadinasi Sofijos Kovalevskajos vardu. Ukrainiečio tėvas tarnavo sovietų armijoje, todėl su šeima nuolat keliaudavo po komunistinę imperiją.
Lietuvos sostinėje gyveno gal dvejus metus, Dima tiksliai neprisimena.
„Aš ir dabar kartais atvažiuoju į Vilnių. Ten mano sesuo su vyru Kęstučiu gyvena. Jų butas yra ant tos kalvos, ant kurios stovi „Akropolis“. Vasarą tai ten labai gražu, žalia“, – energingai pasakojo Dima.
Sakė, kad paskutinį kartą Vilniuje lankėsi prieš kelerius metus.
Labai pasikeitė Vilnius, labai gražus miestas. Va todėl mums ir reikia į Europą! – sakė Ukrainos pasienietis Dima.
„Labai pasikeitė Vilnius, labai gražus miestas. Va todėl mums ir reikia į Europą!“ – nusijuokė Dima ir skubiai nuėjo prie balto, suvargusio „žigulio“, kuris sustojo šalia blokposto. Pasienietis turėjo patikrinti mašiną ir vairuotojo dokumentus.
Automobilyje sėdėjo vyras, kuris gyvena separatistų kontroliuojamoje teritorijoje ir vakarėjant važiavo namo.
Nuo 19 valandos Sčastjėje prasideda komendanto valanda, gesinamos šviesos, o sugriautas priemiestis, kuris yra prie šiluminės elektrinės, virsta apšaudymų lauku.
* * *
Tas prakeiktas kaimas ne tik buvo visas sugriautas, bet dar ir nugrimzdęs į Sčastjės papėdę. Nežinau kaip vadinosi, o ir pamatyti negalėjau, nes per tą pusvalandį, kol kalbėjomės prie blokposto su pasieniečiais, sutemo.
Ir vėl lėkėme paskui raudonus mikroautobuso galinius žibintus. Ir vėl per raciją kalbėjo Jurijus, rodęs kelią mūsų aklam visureigiui. Ir vėl mūsų mašina nuo greičio vibravo, ir vėl mes visi keikėmės, o pro langus švilpė tamsa.
Skriejant sugriautu Sčastjės priemiesčiu kelią pastodavo tai pakrypusi troba, tai paliktas automobilis, tai kažkokie siluetai, nežinią ką veikiantys per komendanto valandą šitoje apšaudomoje skylėje.
Turėjome važiuoti labai greitai, nes toje teritorijoje pamatę žibintus separatistai pradeda šaudyti iš minosvaidžių ar net „gradų“.
Turėjome važiuoti labai greitai, nes toje teritorijoje pamatę žibintus separatistai pradeda šaudyti iš minosvaidžių ar net „gradų“.
Tačiau po kelių akimirkų sukimosi kažkokios trobos kieme supratome, kad pasiklydome. Apšaudomoje teritorijoje.
Jurijus mikliai susuko vairą ir pasileido tuo pačiu keliu, tik atgal. Mes kabinomės jiems iš paskos, kartais slysdami tešlomis, ir po kelių akimirksnių išlindome piečiausioje kaimo dalyje, prie Luhansko šiluminės elektrinės.
Tada staigiai pasukome į kairę ir pasileidome jau ne į Sčastjės pusę, bet į Stanica Luhanską. Arčiau prie Rusijos armijos ir separatistų pozicijų.
Buvo verta.
Vėliau tą naktį sutikau vieną įdomiausių Luhansko fronto batalionų. Nuožmius kazokus, kuriems dantyse tiko peiliai, o keiksmažodžiai buvo jų geriausia saviraiškos priemonė. Kaip sakė vienas karys: kai separatistai pamato „Tornado“, tai bėga šikdami.
Penktąją dalį rasite čia.
