„Na, kaip vaizdas?“, – prisidegdamas cigaretę paklausė organizacijos „Spilna Sprava“ narys Jurijus, kai išlipome iš savo automobilių.
-
Luhansko frontas (1): Karas Ukrainoje įsuko ir nešvarų Lenkijos pasienio turgaus vaikinų biznį
-
Luhansko frontas (2): misija – frontininkams nuvežti tonas labai svarbios lietuvių paramos
-
Luhansko frontas (3): Donbasas – Dievo užmiršta skylė, kurioje sudygo separatizmo sėkla
-
Luhansko frontas (4): Dima iš Vilniaus Sofijos Kovalevskajos mokyklos gina elektrinę
-
Luhansko frontas (5): nuožmūs kazokai iš „Tornado“ bataliono priverčia bėgti net Rusijos desantą
Jo bendražygis Borisas Penčukas sėdėjo baltajame mikroautobuse ir kalbėjo telefonu. Mūsų visureigio ekipažas, ukrainietis karo instruktorius Horstas ir fondo „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, lyg nustebę žiūrėjo į priešakines Ukrainos armijos pozicijas.
Stovėjome laukuose šiaurinėje šalies dalyje, už pusantro kilometro nuo Rusijos sienos. Atvežėme lietuvių suaukotą paramą frontininkams, kurie pirmieji gautų smūgį, jei reguliarioji Rusijos armija pradėtų didelio masto puolimą.
Prisipažinsiu, kad priešakines pozicijas įsivaizdavau kitaip.
Čia nebuvo maskuojančių tinklų, slepiančių mirtimi alsuojančių pabūklų žiotis, nebuvo gelžbetoninėmis plokštėmis perdengtų blindažų, „Grad“ raketų talžymą jaučiančių lyg storaodis begemotas taškinį masažą.
Tai buvo tešlynai, kuriuose murkdėsi Ukrainos armijos 30-oji mechanizuotoji brigada.
„Mūsų pacanai čia sėdi jau tris mėnesius“, – tarsi nusivylęs, tarsi piktas pasakė B.Penčukas, kai išlipęs iš mikroautobuso pastebėjo mano sumišimą.
Lengvai šarvuoto transporterio MT-LB vikšrai per kibias tešlas klampojo sunkiai, tačiau po kelių akimirkų užsiropštė ant pylimo, kur stovėjome mes. Galinga mašina pašoko į viršų, užgriuvo ant kelio, padarė staigų posūkį į kairę ir sustojo.
„Šlovė Ukrainai!“, – garsiau už riaumojantį variklį sušuko Ukrainos 30-osios mechanizuotos brigados karininkas, kuris įsakymais galėjo įsiutinti minosvaidžius. Pavadinkime jį Saša.
Šis karininkas labiau priminė bulviakasių brigados viršininką: avėjo ne kariškus kerzus, bet guminius, vilkėjo ne kamufliažinį paltą, bet purviną žieminę striukę.
Nušokęs nuo šarvuočio priėjo prie mūsų ir apkabino Ukrainos rėmėjus, su kuriais atvažiavau į frontą. Supratau, kad vyrai susitiko jau ne pirmą kartą.
Šis karininkas labiau priminė bulviakasių brigados viršininką: avėjo ne kariškus kerzus, bet guminius, vilkėjo ne kamufliažinį paltą, bet purviną žieminę striukę, kurią ženklino ne antsiuvai, o nutrupėjusio purvo dėmės.
Tik mąslus žvilgsnis ir gudri šypsena išdavė, kad šis vyras – užgrūdintas karys.
„Nefotografuok, čia juk nėra ką fotografuoti“, – geraširdiškai nusišypsojo, kai paprašiau leidimo įamžinti minosvaidininkų pozicijas. Saša buvo teisus.
Laukuose buvo galima įžiūrėti futbolo aikštės dydžio išraustą plotą. Kraštus tarsi žymėjo apkasų labirintai ir iš lentų suręsti mediniai blindažai, kuriuose nuo šalčio ir skeveldrų slėpėsi kariai. Aplink lėtai klampojo suvargę siluetai, čiuženo vėjo plaikstomos celofano plėvelės, kurios nuo pavasario liūčių saugojo karių urvus.
Už apkasų linijos buvo išrausti grioviai, iš kurių kyšojo minosvaidžių vamzdžiai. Aplink sukrautos amunicijos dėžės, kurios tešlose plaukiojo lyg laivo duženos.
Už apkasų linijos buvo išrausti grioviai, iš kurių kyšojo minosvaidžių vamzdžiai. Aplink sukrautos amunicijos dėžės, kurios tešlose plaukiojo lyg laivo duženos.
Ukrainos armijos priešakinių pozicijų vaizdas strigo gomuryje kaip riebalų sriuba, kuria vėliau vaišino kariškiai.
Kai tąryt važiavome Rusijos sienos link, mačiau daug įtvirtintų pozicijų. Priminė filmus apie Antrąjį pasaulinį karą: kalvos ir laukai, į kuriuos buvo susmaigstytos X formos užtvaros, betoninės piramidės, spygliuotos vielos, blindažai, pamiškėse tūnojo pabūklai.
Tačiau fronto linija, kur stovėjo Sašos vyrai, labiau priminė Pirmojo pasaulinio karo ekranizaciją.
Stebėjau kaip į sovietinį krovininį sunkvežimį ropštėsi kariai, tris mėnesius mirkę tešlose, o dabar gavę kelias savaites atostogų. Prieš užsiropšdami į priekabą, šakelėmis bandė nulupti riebius purvo lakštus nuo padų. Kad neparvežtų į namus.
Vyrai atrodė labai pavargę, iki ausų purvini, lyg apatiški, lyg demoralizuoti.
Tarnavo viename dalinyje, tačiau uniformos buvo skirtingos. Buvo net tokių, kurie frontą laikė dėvėdami džinsus.
„Paimk! Mes jums ir vežėme!“, – rankose laikydamas padėvėtą žieminę striukę, kurią ištraukė iš paramos dėžių, jauną kariškį įkalbinėjo B.Penčiukas. Karys prisipažino, kad turi tik vieną striukę, todėl po liūčių vaikšto permirkęs.
Tačiau nenorėjo imti paramos, nes dalis ginklo brolių išvis neturi žieminių striukių.
Frontininkai nejaučia valdžios palaikymo
Andrejui patiko, kad aš jaučiausi sutrikęs, kai rodė karių gyvenimo sąlygas kitame fronto bare prie Rusijos sienos.
Jaunas, energingas karininkas iš Odesos vadovavo Ukrainos armijos 30-osios mechanizuotos brigados prieštankiniam daliniui, kuris stovėjo dar arčiau Rusijos sienos nei Sašos minosvaidininkai. Sako, už 300-500 metrų. Net žiūronų nereikėjo.
„Va, čia yra karininko apartamentai, – nusijuokė Andrejus, kai nusileidome į ankštą žeminę, kurioje nosį rietė drėgmė. Jam pasirodė linksma, kad prieš įeidamas, norėjau nusivalyti purvus nuo batų. – Gal tu nesivalyk, kilimų čia nėra.“
Tikrai nebuvo. Kabojo iš amunicijos dėžės nukalta lentyna, kurioje gulėjo užmigęs kompiuteris, mėtėsi geriamo vandens buteliai, miegmaišis, kariška striukė, malka, kažkokie skudurai. Jeigu tai būtų sandėliukas, kuriame rikiuojami rauginti ir marinuoti stiklainiai, tai sakyčiau, kad ankštas.
Bet tai buvo Ukrainos armijos karininko žeminė, ne sandėliukas. Tačiau vaizdas labiau priminė pasakojimą apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę.
Bet tai buvo Ukrainos armijos karininko žeminė, ne sandėliukas. Tačiau vaizdas labiau priminė pasakojimą apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę.
Tokių urvų čia buvo daug, gal dešimt ar penkiolika. Kai kurie buvo erdvesni nei Andrejaus, bet ten miegojo trise ar keturiese. Žiemines jungė apkasai, kuriuose telkšojo vanduo.
Šalia urvų vėjyje plaikstėsi karių skalbiniai, mėtėsi buitinės atliekos ir žiojėjo „gradų“ išraustos duobės.
„Jauni pacanai nenori eiti į armiją, nes jie gi nori būti didvyriais! Herojais! Nori kariauti, šaudyti į rusus ir separus, Tėvynę ginti! – teatrališkai mosuodamas kalbėjo Andrejus. Tada nusispjovė ir karčiai pridūrė. – O čia herojai bl** duobkasiais dirba.“
Andrejus pasakojo, kad dalinys apšaudymų beveik nepatyrė, tačiau prieš mėnesį smarkiai lijo „Grad“ raketomis. Karininkas matė, kad ugnies juostos driekėsi iš Rusijos teritorijoje esančio miško, tačiau negalėjo duoti atkirčio – juk oficialiai Ukrainos armija vykdo antiteroristinę operaciją savo šalies teritorijoje, Donbase, o ne kariauja su Rusija.
„Šitas karas yra visiškai nenormalus. Mes kaip nenormalūs čia sėdime. Tu manai, kad mes sulaikysime rusus, jeigu su tankais čia pareis? Sugrūs vikšrais mus visus į tuos apkasus“, – ironiškai kalbėjo jaunasis karininkas.
Andrejus retoriškai klausė: Aukščiausioji Rada skelbia, kad į frontą nuolat keliauja milijardai grivinų, kurios skirtos šarvuotos technikos ir pėstininkų ginkluotės atnaujinimui, tai kodėl tų gėrybių nematė frontininkai?
Mūsų „atnaujinta ginkluotė“ – šešiasdešimtų metų „kalašnikovas“ ir šitas tankas. Žinai, kodėl jį įkasėme? Nes važiuoklė sugedusi ir negalime suremontuoti, – kalbėjo Andrejus.
„Sakei, kad buvai Peskuose, gal ten matei? Va, mūsų „atnaujinta ginkluotė“ – šešiasdešimtų metų „kalašnikovas“ ir šitas tankas. Žinai, kodėl jį įkasėme? Nes važiuoklė sugedusi ir negalime suremontuoti“, – parodė į užmaskuotą T-72, kuris stovėjo tarp žeminių.
Ukrainos armijos karininkas piktinosi, kad net maisto produktus gauna iš vietos gyventojų ir kažkokios amerikiečių šeimos.
„Mano striukė – iš volontiorų, batai – iš volontiorų, kepurė – iš volontiorų. Viena vertus, gerai, kad žmonės Europoje mus palaiko. Bet kita vertus, tai yra labai blogai.
Mes armijai sakome, kad trūksta šovinių, o jie mums: tai prašykite volontiorų. Nieko sau! Tai palauk, kokia čia tada armija?“, – įsiaudrinęs kalbėjo Andrejus.
Vaikai, piešiantys „gradus“
„Vyrai, o gal jums žuvienės išvirti?“ – riktelėjo kariškis, stovėjęs prie sunkvežimio, kuriame buvo lauko virtuvės katilas. Paaiškino, kad mašina pagaminta 1960 metais, tad žuvienės reikėtų laukti apie valandą.
Atsisakėme gardaus pasiūlymo, nes privalėjome skubėti į Ukrainos šiaurę. Už valandos turėjome susitikti su dar vienu 30-osios mechanizuotos brigados daliniu, kuriam varėme visureigį „Jeep Cherokee“.
Prieš kelionės pabaigą srėbėme riebalų sriubą su virtos mėsos plaišenomis, kuria pavaišino Andrejaus vyrai. Stovėjome purve, prie pietų stalo, kuris iš tikrųjų buvo prie medžio prikaltas amunicijos dėžės dangtis.
Ukrainos armijos karininkas Andrejus pasakojo, kad Antiteroristinės operacijos generalinis štabas uždraudė į priešakines pozicijas įleisti žurnalistus ir humanitarinę pagalbą vežančius rėmėjus.
Oficiali priežastis: civiliai kelia grėsmę kariams, nes reporteriai ir volontiorai, sugrįžę iš fronto paviešina Ukrainos armijos pozicijų nuotraukas, vaizdo įrašus ir taip padeda Rusijos kariškiams ir separatistams žymėti taikinius.
Mes papasakojame, kaip yra, kaip čia viskas vyksta, jūs parodote per savo televiziją ir visi supranta, kokio lygio korupcija čia yra, – sakė Andrejus.
„Aš galvoju, kad pagrindinė priežastis yra kita. Mes papasakojame, kaip yra, kaip čia viskas vyksta, jūs parodote per savo televiziją ir visi supranta, kokio lygio korupcija čia yra. Pas mus žodis pyz***ti turėtų būti pripažintas nacionaliniu“, – ironiškai kalbėjo Andrejus.
Susidarė įspūdis, kad šio vaikino pasipiktinimas yra pagrįstas.
Pravažiavome beveik visą Luhansko fronto liniją ir visur girdėjau tą patį – prakeiksmus Ukrainos valdžiai, kuri tarsi užmiršo savo karius, neišmoka algų, skurdina kariškių šeimas, nesirūpina sužeistaisiais, deklaruoja, kad skiria milijardus grivinų, tačiau pinigai taip ir nepasiekia frontininkų.
Susidarė įspūdis, kad nusivylimas Ukrainos valdžia ir generolais yra toks stiprus, kaip ir neapykanta karą sukėlusiai Rusijai.
„Neseniai buvau grįžęs į namus. Dukra dalyvavo mokyklos piešinių konkurse, tai nuėjome pažiūrėti. Žinai, ką tie vaikai piešė? Blogus rusų kareivius, separatistus ir „gradus“. Vaikai! Penkerių, septynerių metų!
Kai užaugs, jie nekęs Rusijos. Visos tos mūsų tautų „brolybės“ baigėsi. Putinas padarė taip, kad Rusija niekada nebebus artima Ukrainai“, – pasakė Andrejus ir vėl demonstratyviai nusispjovė.
* * *
Su fondo „Blue/Yellow“ vadovu J.Ohmanu ir ukrainiečiu karo instruktoriumi Horstu nuvažiavome apie 5 tūkst. kilometrų – nuo Vilniuje įkurto sandėlio, kuriame saugoma lietuvių parama Ukrainai, iki apkasų prie Rusijos sienos.
Turbūt ryškiausia mintis, kuris sukosi sugrįžus į taiką – karas Ukrainoje yra suvokiamas visiškai kitaip nei Lietuvoje ar kitose NATO šalyse. Ukrainiečiams šitas alinantis procesas yra daugiau nei pareiga Tėvynei ir darbas.
Kai prieš metus lankiausi pas Lietuvos karius, dislokuotus Afganistano smėlynuose ir kalnuose, susidariau įspūdį, kad jų kasdienybė yra visiškai kitokia: atsikelia anksti ryte, dalyvauja rikiuotėse, išklauso informacijos apie saugumo situaciją, atlieka užduotis, pietauja nustatytu laiku, vėl atlieka užduotis, sportuoja, vakarieniauja, vėl išsirikiuoja, budi, ilsisi.
NATO, tai – tiksliai veikiantis karo kompiuteris, kuriame kiekvienas elementas, kiekvienas karys, raketa, tankas ar dronas turi konkrečią užduotį ir vietą sistemoje.
Lietuviai ir kiti NATO kariai Afganistane atlieka sunkų darbą, kuris reikalauja drausmės ir preciziškai tikslaus veikimo.
NATO tai – tiksliai veikiantis karo kompiuteris, kuriame kiekvienas elementas, kiekvienas karys, raketa, tankas ar dronas turi konkrečią užduotį ir vietą sistemoje.
Susidarė įspūdis, kad Ukrainoje yra šiek tiek kitaip.
Atrodo, kad drąsūs, patriotiški ukrainiečiai „kalašnikovais“ rašo eiliuotą savo valstybės istoriją. Purvinas gyvenimas apkasuose, griuvėsiuose, ginklo brolių žūtys, uraganiniai apšaudymai, nemiga, stresas, išsekimas – visa tai yra daugiau nei pareiga ir darbas.
Gal tai – garbė tapti didvyriu, kurio vardas bus iškaltas Ukrainos nepriklausomybę simbolizuojančioje lentoje. Gal bandymas įprasminti gyvenimą šalyje, kurios pamatus graužia Rusijos kolaborantai ir aštriadantė korupcija. Gal vaikystėje girdėtos legendos apie per Antrąjį pasaulį karą kritusius ukrainiečius.
Gal troškimas pasiaukoti vardan to, kad pagaliau Ukraina išbristų iš sovietinės imperijos griuvėsių.
Aš negaliu tiksliai atsakyti, kodėl karas agresiją išgyvenančioje Ukrainoje yra suvokiamas kitaip nei Vakaruose.
Vokiečiams, prancūzams, britams, amerikiečiams kariavimas yra politikos tęsinys, įrankis, kuriuo galima naudotis tik tada, kai nebėra kitos išeities. Rytų Europoje karinių pergalių datos ir istorinių mūšių vietovardžiai yra dalykas, kuriuo apibūdinamas identitetas.
Matyt, karybos ekspertas Deividas Šlekys yra teisus. Kartą mokslininkas sakė: kuo toliau į Europos rytus nuo Varšuvos, tuo labiau karas yra tapatybės dalis.
Vokiečiams, prancūzams, britams, amerikiečiams kariavimas yra politikos tęsinys, įrankis, kuriuo galima naudotis tik tada, kai nebėra kitos išeities.
Rytų Europoje karinių pergalių datos ir istorinių mūšių vietovardžiai yra dalykas, kuriuo apibūdinamas identitetas.
Gal todėl Rusijos sukeltas karas Ukrainoje tai – jovalas, kuriame susimaišė purvas, rusiškos raketos, didvyrių kraujas, išdavystės, patriotiškumas, korupcija ir labai stiprios emocijos.
Tokios stiprios, kad grįžus į Lietuvą ir vėl galvoje sukasi mintys apie nuotykius, kai nuo kariaujančios šalies kasdienybės norisi gintis švedišku peiliu, pakištu po koja.
Pabaiga.
Pirmąją dalį rasite čia.
