„Jura, neskubėk, aš juk sakau, kad mūsų žibintai neveikia“, – per raciją priekaištavo ukrainietis karo instruktorius Horstas, kuris tąnakt buvo mūsų visureigio vairuotojas. Palinkęs prie vairo bandė įžiūrėti Jurijaus vairuojamo balto „Volkswagen Transporter“ galinius žibintus, nes mikroautobusas buvo tarsi vedlys per šitą audrą.
Lietus ir vėjas skalbė visureigį baisiau nei piratų laivą, o pro šalį lekiantys kariniai konvojai ir vilkikų vilkstinės vis apipurkšdavo mūsų valtelę.
Šitas prakeiktas greitkelis priminė siaurą povandeninį urvą, kuriuo nardo banginiai ir tokios smulkios žuvelės kaip mūsų „Jeep Cherokee“ bei priekyje lekiantis „Volkswagen Transporter“.
„Turim draugų, grįžk atgal“, – aplenkęs dar vieną vilkiką ir pamatęs iš priekio atvažiuojantį automobilį per raciją sušnypštė Jurijus. Horstas sumažino greitį iki 80 km per valandą ir vėl užlindo už karinio vilkiko, kuris vežė kažkokius radarus.
Skubėjome, nes smarkiai vėlavome. Kitą rytą turėjome būti antiteroristinės operacijos zonoje, tačiau Lenkijos muitininkai mus beveik parą laikė prie sienos. Į Kijevą atvykome smarkiai vėluodami, o ir čia viskas klostėsi ne pagal planą.
Tiesą sakant, kariaujančioje Ukrainoje visada viskas vyksta ne pagal planą.
Karas pasiekė pradžios pabaigą
Per pastaruosius metus Ukrainos sostinėje lankiausi keturis kartus. Kijevą pajausdavau vis kitaip.
Per Maidaną tai buvo smarkiai įaudrintas miestas. Nepriklausomybės aikštėje svylančių padangų dūmai graužė akis net gūdžiausiuose skersgatviuose.
Žmonės jau suprato, kad viskas greitai nesibaigs, – Kijevo ir visos Ukrainos nuotaiką apibūdino Horstas. Miestas buvo paniręs į rimtį ir susikaupimą.
Maidano pergalės rytą šitas miestas buvo tarsi sustingdytas šoko, nes suodiniems piliečiams į rankas nukrito laisvė.
Prieš keturis mėnesius, kai važiavau į Donecko oro uosto rajoną, Kijevas buvo žvalus nuo bundančio patriotizmo ir pasiryžęs kautis su okupantais iš Rusijos.
Šį kartą vaizdas buvo niūresnis.
„Žmonės jau suprato, kad viskas greitai nesibaigs“, – Kijevo ir visos Ukrainos nuotaiką apibūdino Horstas. Miestas buvo paniręs į rimtį ir susikaupimą. Perfrazavus britų premjero Winstono Churchillio žodžius, pasakytus per Antrąjį pasaulinį karą, – artinosi karo pradžios pabaiga.
Pirmas dalykas, kuris patraukė dėmesį įvažiavus į Kijevą – šalikelių reklaminiai stendai. Šiame mieste jų tiek daug, kad kartais stumdydavosi, bandydami vienas kitą uždengti. Tačiau dabar reklaminiai skydai buvo apatiški.
Mačiau, kaip darbininkai plėšė senus plakatus. Daugelyje stendų kabėjo tik išblukusios plaišenos arba socialinės reklamos su Ukrainos karių žvilgsniais. Mačiau ir politinių agitacijų, kurios priminė prieš kelis mėnesius įvykusius rinkimus į Aukščiausiąją Radą.
Piliečiai jau spėjo nusivilti naująja valdžia, o partijų lyderiai iš plakatų vis dar žadėjo rytojų.
„Verslininkai nebeturi pinigų reklamai, – aiškino turtingas ukrainietis Andrejus, kurio vasarnamyje tądien pietavome ir laukėme J.Ohmano ekipažo. Jaunas vyras su šeima gyvena pietiniame Kijevo priemiestyje. – Dabar užsidirbti gali tik statybininkai. Jie dar turi darbo. Eksportas ir importas sustojo.“
Sustojo ir normalus gyvenimas. Kijeve aplankė jausmas, kad esu kariaujančioje šalyje. To nejaučiau prieš kelis mėnesius.
Greitkeliais dardantys kariniai konvojai, per sunkvežimių brezentus žvilgčiojantys jaunuoliai, kaukėti kariškiai miestų gatvėse, pustuščiai prekybos centrai, kuriuose gali pasijusti lyg naujųjų metų rytą, luošiai, prie įėjimų prašantys išmaldos ir pasakojantys apie būtus ir nebūtus žygdarbius fronte.
Parduotuvių lentynose liko tik pigiausios duonos trupiniai ir kruvinas skystis nuo pigios mėsos pakuočių. Kavinėse patiekalų kainos tokios žemos, kad norėjosi antra tiek palikti arbatpinigių.
Parduotuvių lentynose liko tik pigiausios duonos trupiniai ir kruvinas skystis nuo pigios mėsos pakuočių. Kavinėse patiekalų kainos tokios žemos, kad norėjosi antra tiek palikti arbatpinigių. Skurdžios krautuvėlės pailgino darbo laiką su viltimi, kad taip susigrąžins pirkėjus.
Vargu, nes ukrainiečiai nebeturi pinigų.
Tomis dienomis Aukščiausioji Rada paskelbė, kad dar kartą sumažins pensijas ir socialines išmokas. Tai buvo skaudus smūgis Horsto garbaus amžiaus kaimynei, kuri šiuo metu į rankas gauna apie 1000 grivinų – beveik 30 eurų.
Frontininkai pasakojo, kad per mėnesį uždirba nuo 90 iki 100 eurų. Be maitintojų likusios jaunos šeimos šitų skurdžių perlaidų laukia po du, tris mėnesius.
Frontininkai pasakojo, kad per mėnesį uždirba nuo 90 iki 100 eurų. Be maitintojų likusios jaunos šeimos šitų skurdžių perlaidų laukia po du, tris mėnesius.
Kijeve mačiau labai mažai jaunų žmonių, nors buvo saulėtas šeštadienis. Daug daugiau jaunuolių sutikau traukinių stotyje - Ukrainos karių uniformomis vilkintys vaikai laukė artimųjų ir maigė išmaniuosius telefonus taip mikliai, kaip ir spaudo „kalašnikovų“ gaudukus.
„Taip turėjo būti, juk karas. Niekas nežino, kaip mes gyvensime rytoj“, – pasakė Horstas, kai papietavę atsisveikinome su verslininku Andrejumi ir važiavome susitikti su J.Ohmanu.
Baltojo mikroautobuso ekipažas, su kuriuo išsiskyrėme prie Lenkijos sienos, jau laukė mūsų.
Veikia pagal Lietuvos partizanų taktiką
Savanorių bataliono „Pravyj Sektor“ sandėlis buvo įkurtas Kijevo šiaurėje stūksančiame daugiabučių rajone, chruščiovkėje šalia didelio prekybos centro. Kieme iškrautas dėžes su parama Ukrainos kariams nužvelgdavo praeiviai, nešini pirkiniais, ir kaimynai, šalia sandėlio vedžiojantys šunis.
„Stengiamės kiekviename dalinyje palikti bent kažko vertingo, paskirstyti taip, kad visi pajustų mūsų paramą“, – aiškino J.Ohmanas, nešdamas pravysekams skirtus benzino kanistrus ir krūvą švediškų peilių.
„Mes visi esame viena šeima, visi kovojame dėl vieno tikslo, ar ne, Jonai?“, – žvaliai pasakė jaunas „Pravyj Sektor“ karys, apsikabindamas kanistrus tempiantį J.Ohmaną.
Vėliau supratau, kad fondo „Blue/Yellow“ vadovas Ukrainoje yra daugybės tokių šeimų narys.
Į Lietuvą iš Švedijos J.Ohmanas atvyko, kai prie Seimo rūmų dar ruseno nepriklausomybės laužai. Norėjo savo akimis pamatyti žmones, kurie išdrįso griauti Sovietų Sąjungą.
Jis susižavėjo tuo lietuvišku bruožu, kurį dabar pavaizduoja į viršų keldamas tvirtai sugniaužtą kumštį. Tvirtybe? Ryžtu? Susivienijimu svarbiomis akimirkomis?
„Lietuviai kartais atrodo nevieningi, pykstasi dėl nesąmonių, kartais prasimuša provincialus požiūris. Bet kas dabar demonstruoja didžiausią palaikymą Ukrainai? Lietuviai! Lietuviai yra didžiausi Ukrainos rėmėjai.
Tai reiškia, kad tas geopolitikos mąstymas niekur nedingo, lietuviai tą dalyką vis dar turi“, – pasakojo J.Ohmanas.
Jis taip susižavėjo mūsų pokario partizanų istorija, Vilniumi ir moterimi, kad liko gyventi Lietuvoje. Man jis yra tikras lietuvis. Paklausiau, ar nesupyks, jei straipsniuose vadinsiu lietuviu. Sakė, kad nesupyks.
Kas dabar demonstruoja didžiausią palaikymą Ukrainai? Lietuviai! Lietuviai yra didžiausi Ukrainos rėmėjai, – sakė J.Ohmanas.
„Švedijoje viskas yra labai gerai, apie viską pagalvota, bet man ten nuobodu“, – aiškino J.Ohmanas.
Kai Ukrainoje prasidėjo Rusijos sukeltas karas, Lietuvos kasdienybė taip pat tapo nuobodžia. Todėl buvęs švedų desantininkas dabar į antiteroristinės operacijos zoną veža tonas paramos kariams.
Surenka į dėžes, sukrauna, nuveža, iškrauna, išklauso naujų prašymų, grįžta į Lietuvą, už lietuvių suaukotus pinigus nuperka naujų daiktų, sukrauna, nuveža, iškrauna. Ir vėl, ir vėl, ir vėl.
Ir taip jau beveik metai.
„Mes veikiame pagal Lietuvos pokario partizanų taktiką, nes tada savanoriai taip pat turėjo didelės įtakos rezistencijai“, – sakė „Blue/Yellow“ vadovas, o aš žiūrėjau į jį ir galvojau: mano šalis net neįsivaizduoja, kokį nepaprastą darbą atlieka šis žmogus, ukrainiečiams prisistatinėjantis „Jonu iš Lietuvos“, ir jo savanorių komanda.
Kiekvieną savaitę iš „Blue/Yellow“ sandėlio Vilniuje, prie Neries upės, išvažiuoja paramos prikimštų automobilių konvojai, kurie pasiekia atokiausius apkasus.
Pats J.Ohmanas dažniausiai važiuoja į Ukrainos šiaurę, nes ten turi gerų ryšių ir perprato fronto specifiką. Bendražygė Žana nuolat važiuoja į ukrainiečių pozicijas prie Donecko.
Kiekvieną savaitę iš „Blue/Yellow“ sandėlio Vilniuje, prie Neries upės, išvažiuoja paramos prikimštų automobilių konvojai, kurie pasiekia atokiausius apkasus.
Šiuo metu „Blue/Yellow“ ieško žmogaus, kuris lydėtų krovinius Mariupolio link.
Brangius daiktus rėmėjai perka už lietuvių suaukotus pinigus. Pats J.Ohmanas keliauja po Lietuvą, JAV, Kanadą ir ieško lietuvių, kurie nori paremti Ukrainos karius.
Sako, kad tokių rėmėjų yra labai daug.
„Mums kartais paskambina seni žmonės iš kokio nors atokaus kaimo ir sako, kad nori perduoti 100 eurų Ukrainos kariams. Kartais nuvažiuoti iki to kaimo kainuoja brangiau, bet vis tiek važiuojame, nes tai yra ir socialinė misija“, – aiškino J.Ohmanas.
„Blue/Yellow“ taip išsiplietė, kad kartais organizuoja specialius reisus per Lietuvą, rinkdami daiktus ir aukas.
Lietuvių fondas išsiskiria tuo, kad veža būtent tokius daiktus, kokių paprašo kariai.
Tą kartą mes gabenome dėžes, prikimštas brangių vaistų „Celox“, kariškų racijų, termovizorių, gerų žieminių uniformų, batų, du automobilius, maskuojančių tinklų, žiūronų snaiperiams.
Važiuodami į frontą rėmėjai smarkiai rizikuoja, nes nuolat būna apšaudomose teritorijose ir rizikuoja patekti į separatistų nasrus.
Prieš mėnesį J.Ohmanas vežė paramą Debalcevėje apsuptiems tankistams. Lietuvių mikroautobusą pastebėjo rusų minosvaidininkai ir pradėjo smarkų apšaudymą. Viena mina sprogo šalia automobilio, sulankstė korpusą, sugadino dalį paramos, tačiau vairuotojas sugebėjo išvengti didesnės nelaimės ir rėmėjai liko sveiki.
Kai sugriautuose miestuose ar prie apkasų iškraunama lietuvių parama, Ukrainos kariai jau diktuoja naujus užsakymus: vieniems reikia daugiau visureigių, kitiems – termovizorių, vienas dalinys paprašė elektros generatorių.
„Gerai, bus“, – atsakydavo J.Ohmanas.
Nematomo fronto kariai
Karuose nuolat ko nors trūksta, tačiau Ukrainos kariams trūksta visko. Mačiau Luhansko fronto priešakinėse linijose stovintį kareivį, kuris dėvėjo džinsus. Mačiau karį, kuris sugriautomis Stanyca Luhanska miestelio gatvėmis patruliavo su sportiniais bateliais.
Todėl tokie rėmėjai kaip „Blue/Yellow“ yra nepaprastai svarbūs. Skurstantys frontininkai laikosi tik todėl, kad kasdien juos aplanko šimtai savanorių rėmėjų.
Ukrainiečiai, lietuviai, lenkai, latviai, čekai, kanadiečiai, net baltarusiai. Visi kartu šitie rėmėjai sudaro nematomą frontą, kuris nusipelno eilučių istorijos vadovėliuose.
Skirtingose antiteroristinės operacijos vietose esantys kariai sakė skirtingus skaičius, tačiau susidariau įspūdį, kad nuo 60 iki 80 proc. visų reikalingų dalykų Ukrainos kariai gauna būtent iš volontiorų – savanorių, kurie renka ir veža paramą.
„Šitą karą laimės volontiorai, o mes jiems padėsime“, – sakė specialiosios paskirties bataliono „Tornado“ vadas Batia. Rūstus karininkas užsitarnavo karių pagarbą Luhansko fronte, o J.Ohmanas ir panašūs rėmėjai – jo pripažinimą.
Paramą gabenantys savanoriai supranta, kad jų automobiliuose sukištos tonos yra tik nedidelis akmenėlis pylime, kuris gali sustabdyti rusišką kraujo potvynį.
Tačiau šimtai volontiorų vis tiek veža tuos akmenėlius į frontą, beginkliai rizikuoja savo gyvybe ir, po galais, tas pylimas auga!
Lengva dirbti didelėse karinių krovinių bazėse, kokias mačiau Kabule, Kandahare ar Mazari Šarife. Tačiau Ukrainoje karo logistikos sistema išsirangė tarp daugiabučių kiemų, apleistų angarų, skersgatvių, neapšviestų automobilių stovėjimo aikštelių. Tokių tamsių aikštelių, kokioje vieną naktį susitikome su savanorių bataliono „Aidar“ žvalgais Alioša ir Dima, kuriems reikėjo žieminių uniformų.
Šita gyvybiškai svarbi parama Ukrainos kariams yra kraunama rankomis, po kaimynų langais, ir asmeniniais rėmėjų automobiliais vežama į frontą.
Nuo radikalų iki rėmėjų
„Pabrėžiu, aš neremiu armijos. Aš remiu karius. Tuos mūsų vaikinus, kurie basi gina Tėvynę“, – sakė svarbus ukrainietis rėmėjas Borisas Penčukas, su kuriuo tądien susipažinau jau kito Kijevo daugiabučio kieme.
Pabrėžiu, aš neremiu armijos. Aš remiu karius. Tuos mūsų vaikinus, kurie basi gina Tėvynę, – sakė rėmėjas B.Penčiukas.
Atidavę paramą „Pravyj Sektor“ kariams nuvykome į mitais apipintos organizacijos „Spilna Sprava“ štabą, kuris taip pat įsikūręs chruščiovkėje.
Kol augaloti „Spilna Sprava“ nariai iškrauna lietuvių paramą ir į mūsų automobilius grūda naujas dėžes, kurios keliaus į Luhansko frontą, papasakosiu apie B.Penčuką ir jo savanorišką veiklą.
Šis žurnalistas ir režisierius ketverius metus praleido kalėjime. Vyras parašė knygą apie Donbaso mafiją ir jos ryšius su prorusiškais politikais, todėl Viktoro Janukovyčiaus režimas jį įgrūdo į belangę. Už "šmeižtą".
Matyt, tai buvo viena priežasčių, kodėl B.Penčukas tapo labai svarbia figūra Maidane. Nepriklausomybės aikštėje nuolat buvo rodomi jo sukurti dokumentiniai filmai apie korupciją ir tuometės Ukrainos valdžios meilę Kremliui.
Be to, organizacija „Spilna Sprava“, kuriai priklauso B.Penčukas, buvo viena iš Maidano pergalės kalvių.
Mes kovojame ir kovosime su visomis Ukrainos valdžiomis, kol nutrauksime šitą korupcijos tradiciją, – aiškino B.Penčiukas.
„Mes kovojame ir kovosime su visomis Ukrainos valdžiomis, kol nutrauksime šitą korupcijos tradiciją“, – aiškino B.Penčukas, kai paklausiau, kas yra „Spilna Sprava“.
Tai – prieštaringai vertinama ir mistifikuojama dešiniųjų organizacija.
Šitie vyrukai pastatė pirmąją Maidano palapinę Nepriklausomybės aikštėje, kartu su „Pravyj Sektor“, laikė priešakines barikadas Hruševskio ir Instituto gatvėse, padegė milicijos šarvuotą transporterį, konstravo Molotovo kokteilių katapultas ir palaidojo daug bendražygių.
Per Rusijos sukeltą karą „Spilna Sprava“ ir „Pravyj Sektor“ nuėjo skirtingais keliais. Pastarieji tapo kariais ir kovoja karščiausiuose fronto taškuose. O „Spilna Sprava“ nugrimzdo į pogrindį ir dabar daugiausia užsiima paramos gabenimu.
Kaip ir daug patriotiškų ukrainiečių, kurie pažįsta turtingų verslininkų ir įtakingų politikų, B.Penčukas renka aukas, daiktus, aiškinasi karių poreikius ir kiekvieną savaitę pats važiuoja į Donbasą.
Ten atiduoda paramą, pasikalba su išvargusiais kariais, fotografuoja juos, o savo išgyvenimus publikuoja socialiniuose tinkluose.
Jis, kaip ir J.Ohmanas, kaip ir šimtai rėmėjų, dėl tokios savanoriškos veiklos patiria nuostolių – volontiorai negauna atlyginimo, o pragyvenimą garantuojantys tikrieji darbai nejučia tampa nebesvarbūs.
„Blemba, visai pamiršau, – susiėmęs už galvos pasakė J.Ohmanas, kai važiuojant iš Kijevo kolegė telefonu priminė, kad jis turi dalyvauti viename renginyje Vilniuje. – Kai esi čia, visi šitie žemiški reikalai, atrodo, visai išgaruoja iš galvos ir nutolsta.“
* * *
Rėmėjams talkinanti savanorė Tatjana neseniai gavo karininkės laipsnį ir ruošėsi išvykti į frontą šalia Peskų miestelio, todėl primygtinai reikalavo, kad užsuktume pas ją šiltų ukrainietiškų koldūnų, varenikų. Tačiau Kijeve jau buvo vėlus vakaras, mes vėlavome, todėl pasileidome per audrą Donbaso link.
Mūsų konvojaus sudėtis jau buvo pasikeitusi.
„Jeep Cherokee“ sėdėjome trise: karo instruktorius Horstas, J.Ohmanas ir aš.
Visureigio priekiniai žibintai buvo arti tamsios mirties, automobilis vibravo spaudžiant greičio pedalą, o mes nemiegojome jau beveik dvi paras.
Konvojų vedė naujasis baltojo „Volkswagen Transporter“ ekipažas – „Spilna Sprava“ narys B.Penčukas ir jo bendražygis Jurijus.
„You are simply the best!“, – per raciją staiga suspiegė Tinos Turner balsas, o fone išgirdau Jurijaus juoką. Jis prikišo vairuotojams skirtą raciją prie radijo imtuvo ir ištransliavo šitą dainą į mūsų visureigį. Tai prajuokino net Horstą, kuris susikaupęs stebėjo rūke skęstančius mikroautobuso raudonus žibintus.
„Jura, kiek tau metų?“, – šiek tiek prasiblaškęs burbtelėjo Horstas, bet jau atrodė linksmesnis.
Audra nurimo tik vidurnaktį. Sustojome degalinėje išgerti po penktą puodelį kavos ir papildyti visureigio tepalus.
Tuo metu Horstui vėl paskambino žmona. Pasakė, kad šeimos draugų vaikas ryte išvyksta į frontą, bet neturi žieminių batų ir uniformos.
„Jonai, geras vaikis, buvo kontūzytas, dabar pats veržiasi į frontą“, – tarsi prašydamas aiškino Horstas, delnu pridengęs mobilųjį telefoną.
„Gerai gerai, bus“, – atsakė J.Ohmanas.
Po kelių valandų sustojome vienoje neapšviestoje Charkovo aikštelėje, padavėme tam jaunuoliui kelias uniformas ir porą batų, o tada nesustodami pajudėjome fronto link.
Trečiąją dalį rasite čia.
