„Klausyk, o šiandien Grybauskaitės gimtadienis?“ – išlipęs iš baltojo mikroautobuso paklausė Jurijus, kai anksti ryte sustojome degalinėje parūkyti ir išgerti kavos. Tuo metu aš jau trypiau nuorūką ant žvyro. Supratau, kad važiuodami Donbaso link jie su bendrakeleiviu Borisu Penčuku aptarinėjo Lietuvos prezidentę.
Purvina degalinė stovėjo šalia greitkelio, vedančio į Donbasą. Ant ribos, ties kuria baigiasi normalus gyvenimas ir prasideda pasaulis, kurį sunku suprasti vien protu.
Detroito gyventojai galėtų atvažiuoti į tą vietą, kad sužinotų, kuo baigiasi apsileidimas.
Tas platus kelias labiau priminė apleistą pakilimo taką, nusidriekusį per bekraščius laukus. Nė vieno automobilio, nė vieno kelio ženklo, jokių pėdsakų, kurie liudytų apie gyvų būtybių egzistavimą.
Apie žmones priminė tik garuojančių srutų upeliai, srūvantys šalikelėmis nuo apsnigtų kalvų, ir šiukšlės, šiukšlės, šiukšlės. Laukai buvo nusėti šiukšlėmis. Tik varnos neskraidė, o tai sukūrė dar niūresnį vaizdą.
„Tu kada nors buvai Donbase?, – gudriai šypsodamasis paklausė mūsų visureigio vairuotojas Horstas. Naktį kelias valandas pasnaudė, todėl atrodė žvalesnis. – Pamatysi, kur gimė visi tie separatistai.“
Kraštas be spalvų
Mūsų visureigis Izumio miestu slinko taip lėtai, kad Horstas įsitaisė vairuotojo sėdynėje, kairę alkūnę padėjo ant atidaryto lango ir gardžiai užsirūkė. Pelenų kratyti nereikėjo, nes kalant į gatvės duobes patys biro ant kareiviškų rūbų.
„Tu irgi geriau parūkyk, vis tiek nenufotografuosi“, – pasišaipė, kai pamatė, kad bandžiau įamžinti Izumio gatvėmis klaidžiojantį savo paties sumišimą.
Horstas buvo teisus – Donbaso neįmanoma nufotografuoti. Aš galiu tik pabandyti apie tai papasakoti.
Pirmas dalykas, kurį supratau kiek atsitokėjęs, – Donbase nėra spalvų. Atrodo, kad iš miestų, kaimų ir gyvenviečių dažus išplovė rudens lietūs. Spalvos nutekėjo į laukus ir upeliūkščius, užteršė vagas ir žemę, todėl net žolės tapo bespalvėmis.
Šachtininkai tiek rausėsi šitame Ukrainos plote, kad kraštas tapo dykviete. Atrodo, kad miestų gatves dar prieš karą buvo nusiaubusios smėlio ir dulkių audros, pakilusios nuo iškasenų kalnų.
Atrodo, kad iš miestų, kaimų ir gyvenviečių dažus išplovė rudens lietūs. Spalvos nutekėjo į laukus ir upeliūkščius, užteršė vagas ir žemę, todėl net žolės tapo bespalvėmis.
Raudonplyčiai pastatai – pilki. Mėlynai ir geltonai nuterliotos trobos – pilkos. Nedideli blokiniai daugiabučiai – šalti lyg nepilnamečių kolonijos. Vaikų sūpynės – sulūžusios nuo rūdžių. Skelbimų lentos – tuščios. Vitrinos – dulkėtos dar nuo sovietmečio. Beržynėliai – gūdūs. Šiukšlės – mėtosi visur, kur koją padėjo žmogus. Šaligatviai – sudaužyti arba išvis suirę. Gatvės – tokios, kad Izumio centru kelis kilometrus važiavome apie 15 minučių.
„Jeigu gatvės būtų tokios kaip čia, manai, tavo Šilutėje žmonės kitaip gyventų? – juokėsi Horstas. – Tu pats pagalvok. Jeigu gyveni viename miesto gale, o darbas – kitame. Kol nuvažiuosi, tai tuoj reikės eiti miegoti, tai kam važiuoti? Todėl niekas čia ir nedirba.“
Nesutinku. Žmonės Donbase nedirbo, nes čia nebuvo ką dirbti.
Kaimai – kaip vienas
Didesniuose miestuose kiurksojo kelios krautuvės ir kioskai, kurie vidurdienį tūnojo nuleidę grotas. Lisičanske mačiau nudrengtą ligoninę, šalia kurios greitosios pagalbos automobiliai atrodė lyg atvykę į iškvietimą. Prie Donbaso miestų stovėjo gamyklos, kurių griaučiuose jau kalėsi medžiai.
Kaimai atrodo dar slogiau. Lyg vienas ir tas pats: centrinė gatvė, gilios duobės, neprabrendamos pelkės, pakrypusi cerkvė, koks nors sovietinis paminklas ar memorialinė lenta, ir aukštos tvoros, už kurių stūkso trobesiai.
Kai kur mačiau plytinių vasarnamių. Vieno tokio namo kieme net stovėjo senas mikroautobusas.
„Va, dėl ko jie kovoja. Dėl teisės gyventi savo šūduose. Tu pažiūrėk į šitą kelią, – pasakė Horstas, kai kratėmės kažkokiu kaimu už Nikolajevkos. – Jie kasdien važiuoja šituo keliu, bet netvarko! O kodėl netvarko? Nes jiems na**rien nereikia, jie jaučia pasitenkinimą taip gyvendami. Matei, jie nusipiešia ant vartų kokią gėlę ar medį? Ir tai yra gražiausia, ką jie yra matę! Grožis! O kodėl? O todėl, kad toliausiai, kur jie yra buvę, tai – Doneckas! Civilizacijos viršūnė.“
Šiaip, tas kelias paras, kurias keliavome su ukrainiečių karo instruktoriumi Horstu, jis buvo ramus vyras. Dažniausiai susikaupęs darydavo darbą, stengėsi kuo ilgiau nemiegoti, kelyje – kuo pigiau apsieiti.
Tačiau kai įvažiavome į Donbasą, Horstas tapo labai emocingas. Vos spėjau užsirašinėti, ką sako.
Gal dėl to, kad kilęs iš rytinės dalies, o dabar remia Ukrainos kariuomenę?
Priešai, užaugę viename kieme
Sunku apibūdinti, kas yra tie žmonės, kurie žvilgsniu atidžiai lydėjo gatvėmis slenkančius mūsų automobilius. Jie nei turtingi, nei vidurinės klasės atstovai, vargu ar išsilavinę, gyvenantys skurde, kalbantys rusiškai, kaip ir užrašai prie administracinių pastatų. Daugiausia seniai ir vaikai.
„Tu pažiūrėk į šitą veidą, pažiūrėk! Jį reikia fotografuoti! Kad Vakaruose pamatytų, kas yra tie žmonės, kurie kovoja už savo laisvę“, – rodydamas pirštu į Lisičansko miesto autobuso stotelėje stovinčias žmogystas jau beveik šaukė Horstas. Į tokius veidus Vilniaus troleibusuose stengiamasi žiūrėti iš toli, geriausiai – pro uždarytą langą.
Šalia Lisičansko stovinčiame blokposte kariškiai pasakojo, kad daug jaunų žmonių pabėgo per karą.
Nors mieste dideli susirėmimai nevyko, tačiau per apšaudymą buvo iki pamatų sugriautas devynaukštis pastatas, žuvo gyventojų. Dar rusų tankas smarkiai apgriovė mokyklą, kurioje tarsi buvo įsitvirtinęs Ukrainos armijos kulkosvaidininkas.
Esą po šių įvykių daug jaunų žmonių paliko Lisičanską. Išvažiavo į kitus miestus, sako, kad kai kurie net į Lvovą.
Daug Donbase užaugusių jaunuolių ir vyrų išėjo į frontą. Aišku, dauguma į separatistų grupuotes.
Tie žmonės pažįsta visus separatistų vadus, net tokius, kurių tu girdėjęs nesi. Juk jie visi čia užaugo, tuose kiemuose, – aiškino Horstas.
„Tie žmonės pažįsta visus separatistų vadus, net tokius, kurių tu girdėjęs nesi. Juk jie visi čia užaugo, tuose kiemuose“, – aiškino Horstas.
Taip ir yra. Donbaso gyventojai šitos nelaimės nelaiko Ukrainos ir Rusijos karu. Jie įsivaizduoja, kad Kijevo ukrainiečiai užpuolė tuos vaikus, kurie augo kaimynų kiemuose.
Šalia nušluoto Slovjansko stovinčiame Nikolajevkos mieste paklausiau vieno vyro, kokiomis aplinkybėmis buvo apgriautas daugiabutis, stovintis greta jo krautuvėlės. Haubicos sviedinys ar aviacinė bomba? Pamatęs, kad mane lydi Ukrainos kariai, vyriškis numetė ant šaligatvio pusę cigaretės, demonstratyviai nusispjovė ir dingo už žalių, metalinių krautuvės durų.
Nikolajevkoje, prie to paties sugriauto daugiabučio, kalbėjome su vienu buvusiu Ukrainos kariuomenės majoru. Jis pasakojo, kad yra persekiojamas separatistų.
Ukrainos kariuomenės majoras dar prieš karą metė profesionalo tarnybą, kaip jis teigė, dėl korupcijos. Tačiau prasidėjus susirėmimams separatistai pradėjo reikalauti, kad buvęs majoras stotų jų pusėn.
Vyras dar prieš karą metė profesionalo tarnybą, kaip jis teigė, dėl korupcijos. Tačiau prasidėjus susirėmimams separatistai pradėjo reikalauti, kad buvęs majoras stotų jų pusėn.
Nors vyras dabar gyvena ukrainiečių kontroliuojamame kaime, tačiau tai yra pafrontė, todėl separatistų smogikai per bendrus pažįstamus perduoda grasinančias žinutes.
Daug Luhansko fronte kariaujančių jaunuolių, tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, užaugo būtent Donbase. Skirtingose apkasų linijose kiurksantys vyrai kažkada bėgiojo tais pačiais kiemais.
Tuo Luhansko frontas skiriasi nuo strategiškai svarbaus Donecko. Mūšiai Ilovaiske, Debalcevėje, Donecko oro uoste tarsi buvo svarbūs karine prasme, o Luhansko fronte griaudintys „gradai“ ir tankai skamba intymiai. Intymiai, nes priešą gali pažinti iš balso ir veido. Gali žinoti vardą to vaikino, kurį ką tik užkasei po velėna.
Kai savo visureigiu šliaužėme per kažkokį prakeiktą kaimą už Lisičansko, net krūptelėjau. Tuščiame, į pragarą smengančiame kaime, pamačiau berniuką, kuris sėdėjo medyje. Jo striukė kažkada buvo mėlyna, o veidas, matyt, buvo švarus. Sėdėjo ant storos šakos, nejudėdamas, nejudindamas net guminių, ir žiūrėjo į slenkančią mūsų mašiną.
Žiūrėjo taip, kad net nenoriu svarstyti, apie ką jis tuo metu galvojo.
Lisičanską myli už „grožį“
Šitas Horsto pokštas buvo netikėtas ir neįprastai įdomus šitame šachtininkų krašte.
„Sveiki, vaikinai, mano vardas Horstas. Aš esu korespondentas iš žurnalo „Saulė ir Planeta“. Čia mano draugas, korespondentas iš Lietuvos, Dovydas. Sakykite, rebiatos, mes čia keliaujame po jūsų miestą ir norime apie jį parašyti straipsnį, tai gal atsakysite, ar mylite savo miestą?“, – teatrališkai išpoškino Horstas per atvirą visureigio langą, kai sustojo prie trijų paauglių.
Berniukai dviračiais važinėjosi aplink sugriuvusios didelės gamyklos griaučius. Atsakė, kad myli savo miestą.
Už ką jaunuoliai myli savo miestą? „Už grožį, čia mūsų seneliai užaugo, ir tėvai užaugo. Už ekologiją. Aišku, per karą viskas kitaip, bet vis tiek, – atsakė berniukas raudona striuke.
Horstas atrodė lyg gavęs aukso, kai paklausė, už ką jaunuoliai myli savo miestą? „Už grožį, čia mūsų seneliai užaugo, ir tėvai užaugo. Už ekologiją. Aišku, per karą viskas kitaip, bet vis tiek“, – atsakė berniukas raudona striuke.
Jūs galvojate, kad aš pagražinu? Ne! Jis taip ir pasakė: už grožį ir ekologiją.
Mes stovėjome Lisičansko pakraštyje, į kurį veda vienas avarinės būklės tiltas. Du tiltai per dvokiančią upę jau buvo nugriuvę, sako, kad ne nuo bombų. Kelias, vedantis Luhansko link, buvo susprogdintas atsitraukusių separatistų. Stovėjome smėlio ir nudžiūvusių medžių slėnyje, kuriame buvo pabirę didelės gamyklos griuvėsiai.
Ir tie paaugliai mums pasakė, kad myli savo miestą už grožį ir ekologiją!
„Ar tu galvoji, kad čia gali užaugti sveikas žmogus? Jie čia gyvena karta iš kartos ir nieko nežino apie likusį pasaulį. Iš kur jie turi žinoti? Iš televizoriaus, geriausiu atveju. Tu pabūtum čia savaitę – tave depresija apimtų. O jie čia gimė, augo ir gyvena“, – lyg man, lyg sau kalbėjo Horstas.
Paauglių paklausėme, ar norėtų išvažiuoti gyventi kitur, tarkime, į Kijevą, Dnepropetrovską, Charkovą ar Londoną. Vienas berniukas atsakė, kad norėtų nuvažiuoti į Kazachstaną, nes turi ten šaknų. Tačiau kiti purtė galvą.
Jie nenori išvažiuoti iš Lisičansko.
Prorusiškų dauguma, o palaikantys Ukrainą bijo
Kelias iš Lisičansko į Sčastjės miestą buvo susprogdintas, todėl turėjome važiuoti aplinkkeliu. Tai reiškė, kad mūsų konvojus, vežantis paramą Ukrainos kariams, vėluos dar labiau.
Paklausiau Horsto, ar dauguma šito miesto gyventojų yra prorusiški? Juk gatvėse pilna Ukrainos karių, šarvuotos technikos, mėlynai geltonų vėliavų. Galbūt, pagyvenę separatistų priespaudoje vietos gyventojai pakeitė politines pažiūras?
Jie tiki Rusija. Jie tiki, kad pasaulis gali klūpėti prieš juos ant kelių, – šaltai atsakė Horstas.
„Aš pasakyčiau dar daugiau. Jie tiki Rusija. Jie tiki, kad pasaulis gali klūpėti prieš juos ant kelių“, – šaltai atsakė Horstas.
Tą patį sakė Sčastjės meras, kurio vardo neužsirašiau.
Jis teigė, kad apie 60 proc. miesto gyventojų yra atvirai prorusiški, dar apie 30 proc. yra arba neutralūs, arba viešai nedemonstruoja savo pozicijos. Ir tik apie 10 proc. miesto gyventojų yra Ukrainos patriotai.
Tokie buvo du jauni vyrai, kurie atėjo į Sčastjės aikštę, kurioje prieš karą stovėjo Lenino paminklas. Dabar ten priklijuota nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nuotrauka. Sužinoję, kad į miestą atvažiavo rėmėjai iš Lietuvos, tie vyrai atėjo išreikšti savo palaikymą Ukrainai.
Atrodė, kad jautėsi nejaukiai ir nuolat dairėsi, ar niekas jų nemato. Būti proukrainietišku ir gyventi Donbase yra pavojinga. Net tuose miestuose ir kaimuose, kuriuos dabar kontroliuoja ukrainiečių kariai.
* * *
Į Sčastję atvažiavome todėl, kad tai yra vienas iš karščiausių Luhansko fronto taškų. Nors, tiesą pasakius, visas Donbasas atrodo kaip vienas karštas taškas.
Visureigio gale sėdėjęs fondo „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas pasakojo, kad užaugo Švedijos šachtininkų regione. Sakė, kad vaizdas ten gal tik išoriškai gražesnis, tačiau niūrumo ir nykumo taip pat tiršta.
Donbase šitie miestai buvo pastatyti dar Sovietų Sąjungos vergų. Statiniai aplipo šachtininkų kaimus ir pavertė Donbasą sovietinės realybės Grūto parku. Regionas tarsi klestėjo, tarsi plėtėsi, tačiau iš šito dusinančio pragaro žmonės bėgo, naujakurių nebuvo, niekas neinvestavo.
Šachtininkus užmiršo net vienas iš Donbaso vaikų – nuverstasis prezidentas Viktoras Janukovyčius. Žmonės kalba, kad duobėtų kelių turtuolis išvengdavo, nes iš Kijevo į Donecką skraidydavo sraigtasparniu.
Donbasas atrodo pamirštas, kaip ir ukrainiečių tautą sulaužęs Holodomoras – 1932-1933 metais Josifo Stalino režimo sukeltas badas, per kurį sekanti bado mirtis ištiko apie 10 mln. Ukrainos valstiečių.
Tauta neteko dešimties milijonų žmonių, tačiau Holodomoras jau yra pamirštas, nes Ukrainą talžė vis naujos nelaimės.
Tauta neteko dešimties milijonų žmonių, tačiau Holodomoras jau yra pamirštas, nes Ukrainą talžė vis naujos nelaimės.
Neapleidžia nuojauta, kad Donbasas - ta vieta, per kurią ir buvo trankoma Ukrainai. Šita šalis smarkiai skiriasi nuo Lietuvos, tačiau Donbasas skiriasi net nuo likusių Ukrainos vietų.
Kažkokia juoda dėmė, didžiausia iš mėlynių.
Kai važiuodami Donbaso keliais pakilome ant kažkokio aukšto kalno, pamačiau apšaudytą karių poziciją. Į kalno papėdę buvo įkasti blindažai, o aplink juos – dešimtys minosvaidžių minų paliktų duobių. Daug minų pataikė ir į šalia einantį asfaltuotą regioninės reikšmės kelią.
Tada pagalvojau, kad tie krateriai niekada nebus užtaisyti.
Jų niekas niekada neužlopys, nes niekas niekada apie juos nesužinos. O jei kas nors ir sužinos, tai tas žmogus vis tiek niekam nepasakys. Regioninės reikšmės kelias taip ir liks kiauras.
Aš žiūriu į tuos žmones ir nejaučiu jokio gailesčio. Man paprasčiausiai jų negaila. Man gaila tų mūsų pacanų, kurie šituos žmones gina, – ramiai pasakė Horstas.
„Aš žiūriu į tuos žmones ir nejaučiu jokio gailesčio. Man paprasčiausiai jų negaila. Man gaila tų mūsų pacanų, kurie šituos žmones gina“, – ramiai pasakė Horstas, kai judėjome Sčastjės link.
Tokių pacanų, kaip Ukrainos pasienietis Dima, kuris dabar gina Sčastjės elektrinę, o vaikystę praleido Vilniuje.
Ketvirtąją dalį rasite čia.
