Luhansko frontas (1): Karas Ukrainoje įsuko ir nešvarų Lenkijos pasienio turgaus vaikinų biznį

Mintis pasikišti po koja švedišką peilį, kurį prieš akimirką ištraukiau iš Ukrainos kariams vežamos paramos paketo, atrodė labai protinga. Aišku, net neįsivaizdavau, ką daryčiau su tuo daiktu, jeigu aplink visureigį besitrinančios žmogystos pabandytų mane užkabinti.
Lenkų muitininkas tikrina „Blue/Yellow“ krovinį
Lenkų muitininkas tikrina „Blue/Yellow“ krovinį / Dovydo Pancerovo nuotr.

Tą naktį vienas sėdėjau automobilyje, stovinčiame nykiame Lenkijos ir Ukrainos pasienio miestelyje Šehini. Čia prasidėjo kelionė į Luhansko frontą, kur vežėme lietuvių suaukotą paramą kovojantiems ukrainiečiams.

Tame visureigyje, prikištame kamufliažinių striukių, panešiotų žieminių batų, kariškų racijų, krešėjimą spartinančių vaistų ir kitokios paramos ukrainiečiams, dar tikėjau, kad suprantu, koks karas vyksta Rytų Ukrainoje. Juk lankiausi fronte praėjusių metų spalį.

Negalėjau žinoti, kad padėtis pasikeitė.

Negalėjau žinoti, kad už pusantro tūkstančio kilometrų laukuose mirksta Ukrainos kariai, kurie tikisi, kad Rusijos tankus galima sustabdyti didelėmis širdimis ir prieš pusšimtį metų pagamintais „kalašnikovais“.

Tuo metu negalėjau žinoti, kad milijardai grivinų, kurias Ukrainos valdžia neva paskyrė ginkluotės atnaujinimui, taip ir nepasiekė Luhansko fronto. Ir vargu, ar pasiekė prie Donecko išrikiuotus dalinius. 

Negalėjau žinoti, kad ukrainiečiai vis dar laiko savo pozicijas, nes kiekvieną dieną juos aplanko šimtai rėmėjų, į priešakines linijas atvežančių tonas siuntinių: nuo maisto produktų iki specifinių karinių reikmenų.

Negalėjau žinoti, kad Luhansko fronte vyksta labai dramatiška kova, nes ten Ukrainos laisvę gina tūkstančiai vaikinų iš tų pačių miestų, kuriuose dabar siaučia Rusijos kolaborantai.

Sėdėdamas visureigyje dar nesupratau, kad antiteroristinės operacijos ribos buvo nubraižytos gerokai prieš Kremliaus sukeltą karą. Nežinojau, kad Donbasas yra tokia Dievo užmiršta skylė, kad depresija gali užgulti vos nukirpus bambagyslę. 

Tik dabar suprantu, kad tą naktį nežinojau daug svarbių dalykų.

Sėdėjau sunerimęs sename „Jeep Cherokee“, po koja pasikišęs švedišką peilį, ir svarsčiau: kur, po galais, pradingo ukrainietis karo instruktorius Horstas, kuris vairavo mūsų automobilį, ir sumuštas lenkas banditėlis, kuriam prieš keliolika minučių oficialiai perrašėme visureigį.

fortas-cover

Turgaus biznį įsuko karas

Lenkijos ir Ukrainos pasienyje esanti Medykos turgavietė šiuo metu klesti.

Kiekvieną rytą pasienio kontrolės punktą kerta dešimtys, o gal net šimtai ukrainiečių, kurie turguje bando parduoti savo bulves, stiklainius su raugintomis daržovėmis, malkas, medinius rankdarbius, namų rakandus ir taip užsidirbti lenkiškų zlotų.

Kiekvieną rytą pasienio kontrolės punktą kerta dešimtys, o gal net šimtai ukrainiečių, kurie turguje bando parduoti savo bulves, stiklainius su raugintomis daržovėmis, malkas ir taip užsidirbti lenkiškų zlotų.

Visiškai nesvarbu, kad Medykos turgus, šiaip jau, yra nedidelis ir skurdus.

Užsienio valiuta kariaujančios šalies piliečiams yra tarsi tvirtas šiaudas grivinos bangose. Rusijos užpultoje Ukrainoje kišenes išplovė sunkmetis, todėl šitiems žmonėms labai pasisekė, kad turi galimybę prekiauti Europos Sąjungos šalyje.

Pardavę prekių ukrainiečiai eina į šalia turgavietės esantį prekybos centrą „Agd Rtv“. 

Ten gali nusipirkti pigaus maisto ir buitinių prekių, kurių trūksta namuose Ukrainoje.

Naktį prekeiviai juda atgal per sieną. Turtingesni Lenkijos pasienio kontrolės punktą kerta automobiliais, kurių bagažinės yra paverstos prekystaliais. Neturintys mašinų – stovi prie greitkelio, vedančio muitinės link, stabdo pravažiuojančius automobilius ir prašo už pinigus pervežti per sieną.

Dovydo Pancerovo nuotr./Ukrainiečiai stovi palei greitkelį šalia Medykos pasienio kontrolės punkto
Dovydo Pancerovo nuotr./Ukrainiečiai stovi palei greitkelį šalia Medykos pasienio kontrolės punkto

Jau buvo vidurnaktis, kai mūsų „Jeep Cherokee“ priekiniai žibintai apšvietė dešimtis žmonių, stovinčių palei greitkelį. Lėtai yrėmės tarp veidų ir krepšių, todėl labiau patyrusios turgininkės prieidavo prie automobilio, pabelsdavo į langus ir prašydavo pavežti.

Negalėjome jų paimti, nes visureigis buvo prigrūstas Ukrainos kariams skirtos paramos, kurią gabenome į Luhansko frontą. Dėžių buvo ir bagažinėje, ir salone, todėl mašinoje tilpome tik trise: ukrainietis vairuotojas Horstas, kuris yra karo instruktorius, Ukrainos karius remiančios lietuvių organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas ir aš, patogiai įsitaisęs gale ant neužklijuotų paramos dėžių.

Dovydo Pancerovo nuotr./Jonas Ohmanas
Dovydo Pancerovo nuotr./Jonas Ohmanas

Mūsų automobilį sekė „Blue/Yellow“ mikroautobusas, kurį vairavo ukrainiečiai žurnalistai Lena ir Sergejus. Ši optimistų šeimynėlė nuomojasi butą Vilniuje, mokosi mūsų šalies istorijos, lietuvių kalbos ir planuoja Lietuvoje sukurti verslą.

Tąnakt jie vairavo baltą „Volkswagen Transporter“, kuris taip pat iki lubų buvo prikištas paramos Luhansko fronte kovojantiems ukrainiečiams. Mikroautobuso krovinys – labai vertingas, nes ten buvo brangių racijų ir termovizorių, kurie yra vienas iš geidžiamiausių daiktų fronte.

Negalėjome pavežti šalikelėje stovinčių ukrainiečių ir dėl to, kad važiavome ne Lenkijos muitinės link, bet nusukome į šalia esantį Medykos turgų.

Tąnakt turėjome susitikti su lenku, kurį vadino Aleksu.

Pelnosi iš mašinų, gabenamų į frontą

Vaikinas dėvėjo pūstą, raudoną striukę, apsmukusius džinsus, o iš dešiniosios ausies kyšojo laisvų rankų įranga. Nuolat kažką derino telefonu arba riktelėdavo turgaus gūdumoje stovintiems draugeliams.

Vargu, ar Aleksas kada nors lankėsi Donbase, tačiau Rusijos sukeltas karas jam yra svarbus įvykis. Jaunas lenkas suka biznį, kuris susijęs su frontu – padeda per Lenkijos ir Ukrainos sieną pervežti automobilius, kurie yra gabenami į antiteroristinės operacijos zoną.

Dovydo Pancerovo nuotr./IMG_20150227_165227
Dovydo Pancerovo nuotr./„Blue/Yellow“ automobiliai, kuriais vežėme paramą į Luhansko frontą

Pasienyje, tai – svarbus darbas, nes Ukraina taiko didelius muito mokesčius įvežamiems automobiliams. Užsienietis, įriedantis į šalį, turi sugrįžti tuo pačiu automobiliu. Priešingu atveju – kitą kartą įvažiuodamas į Ukrainą turės sumokėti muitą už anksčiau įvežtą mašiną. 

Per karą ukrainiečių muitininkai atlaidžiau žiūri į automobilius, kurie yra vežami į antiteroristinės operacijos zoną.

Tačiau, per karą ukrainiečių muitininkai atlaidžiau žiūri į automobilius, kurie yra vežami į antiteroristinės operacijos zoną.

Ukrainos karių rėmėjai perka mašinas Europos Sąjungos šalyse ir veža į frontą, kad palengvintų karių darbą.

Muitininkai supranta, kad toks automobilis nebegrįš, greičiausiai, bus susprogdintas granatsvaidžiu arba atsitiktine „Grad“ raketa. Tai reikštų, kad mašiną kariams nuvežęs rėmėjas kitą kartą nebegalėtų įvažiuoti į Ukrainą.

Todėl muitininkai leidžia registruoti automobilius vietinių lenkų vaikinų vardu – tarsi nepastebi, kad ant kai kurių užrašyta jau po 300 mašinų. 

Kitoje pusėje lenkų muitininkai dar tik bando suprasti, kodėl kiekvieną vakarą mato tuos pačius vietinius žmones, sėdinčius vis kituose automobiliuose, kurie važiuoja į Ukrainą.

Turguje užsakymų laukiantys Alekso vaikinai padeda ne tik Ukrainos kariams. Jie puikiai supranta, kad kai kurie ukrainiečiai į šalį bando įvežti naujus automobilius, kurie neva keliaus į antiteroristinės operacijos zoną, tačiau iš tikrųjų bus parduoti vietinėje rinkoje už riebią sumelę.

Turguje užsakymų laukiantys Alekso vaikinai padeda ne tik Ukrainos kariams. Jie puikiai supranta, kad kai kurie ukrainiečiai į šalį bando įvežti naujus automobilius, kurie bus parduoti vietinėje rinkoje už riebią sumelę.

Vėliau pamiškėje sutiktas Ukrainos milicininkas pasakojo, kad berniukai su kostiumais „į antiteroristinės operacijos zoną“ veža sportinius automobilius, naujus visureigius, šeimynines mašinas, kurios vargiai ištvertų fronto neteisybę.

Europos Sąjungos šalyse automobiliai yra gerokai pigesni, todėl verteivos apsimeta karių rėmėjais ir suka gerą biznį.

Tarkime, mūsų visureigis Lietuvoje kainavo kelis tūkstančius eurų, o Ukrainoje jo vertė būtų dešimt kartų didesnė.

Jeigu verslininkas sugeba išvengti ukrainietiško muito mokesčio, tai pelnas yra milžiniškas.

Už per sieną pervarytą mašiną – 50 eurų

Mūsų „Jeep Cherokee“ per sieną turėjo lydėti Alekso draugelis, kurio vardo nežinau. 30-35 metų vyras buvo neseniai sumuštas – paakyje švietė šviežia mėlynė, o kakta buvo ištinusi.

Atsisėdo visureigio priekyje, patogiai įsitaisė ant keleivio sėdynės, atsikimšo pigaus alaus ir lenkiškai pasakė, kad jo vardu turėsime užrašyti mašiną, o kelionės pabaigoje duoti jam 50 eurų.

Atlikęs darbą lenkas turėjo sugrįžti į Medykos turgų ir lygiai taip pat pervaryti baltąjį mikroautobusą, kuriame jau sėdėjo J.Ohmanas ir ukrainiečių žurnalistų šeimyna.

Lenkas pasakojo, kad kartą ukrainiečiai mašiną tikrino visą parą, todėl jis su draugeliais gėrė pasienyje esančiame bare. Galiausiai, Ukrainos muitininkai pasidavė ir praleido automobilį, o lenkų verteivos grįžo į Medykos miestelį blaivytis.

Jaunas vyras tikėjo, kad planas pavyks ir krovinius praleis tiek lenkų muitininkai, tiek ukrainiečiai.

Sakė, kad tokiu būdu per sieną pravežė jau pusšimtį automobilių. Kartą ukrainiečiai mašiną tikrino visą parą, todėl jis su draugeliais gėrė pasienyje esančiame bare. Galiausiai, Ukrainos muitininkai pasidavė ir praleido automobilį, o verteivos grįžo į Medykos miestelį blaivytis.

Mūsų „Jeep Cherokee“ atrodė lyg praėjęs visus pasaulio frontus, bagažinėje ir salone buvo prikišta paramos paketų, o ekipažas neatrodė labai apsukriai: karine uniforma vilkintis buvęs Ukrainos armijos desantininkas Horstas, tik lenkiškai kalbantis sumuštas vyras ir lenkiškai nė velnio nesuprantantis aš. Lyg ir neturėjome sukelti įtarimų muitininkams.

Tačiau iškilo kita problema – lenkų pareigūnai kalbėjo tik lenkiškai.

Pirmoje dienos pusėje maniau, kad nei angliškai, nei rusiškai, nei vokiškai nekalba tik užsispyrusi pamainos viršininkė, kuri apie 15 val. mus buvo prirėmusi prie sienos. Tačiau paaiškėjo, kad užsienio kalbomis nekalba ir naktinės pamainos darbuotojai.

Dovydo Pancerovo nuotr./Lenkų muitininkas tikrina „Blue/Yellow“ krovinį
Dovydo Pancerovo nuotr./Lenkų muitininkas tikrina „Blue/Yellow“ krovinį

„Iškraukite viską. Iš dėžių, iš kuprinių“, – kelis rusiškus žodžius išlemeno vienas pareigūnas, kai vidurnaktį pririedėjome prie Lenkijos pasienio kontrolės punkto. 

Po kelių minučių iškrovėme iš visureigio visas paramos dėžes. Muitininkas buvo labai rūpestingas – liepė ištraukti dar ir mažoje rankinėje sukištus kompiuterio laidus. Visus daiktus ir daiktelius tikrino labai atidžiai.

Galiausiai, pasikvietė svarbesnių pareigūnų. Trys muitininkai apstojo mūsų daiktus lyg grobį ir pradėjo lenkiškai aptarinėti. Niekaip nesusitarė – galima praleisti tokį krovinį per sieną ar ne.

Vienoje iš dėžių lenkai rado švediškų peilių. Nors dydis atitiko leidžiamą, o dokumentai liudijo, jog peiliai vežami Ukrainos savanorių batalionui „Pravyj Sektor“, muitininkų diskusijos tai nenutraukė.

Pasirodo, kad vienoje iš dėžių lenkai rado švediškų peilių. Nors dydis atitiko leidžiamą, o dokumentai liudijo, jog peiliai vežami Ukrainos savanorių batalionui „Pravyj Sektor“, muitininkų diskusijos tai nenutraukė.

Be to, mano kuprinėje surado dujų balionėlį, kurį nuolat nešiojuosi ir pamiršau išsitraukti prieš kelionę. O ką, per sieną neleidžiama vežtis dujų balionėlių?

Po gero pusvalandžio lenkai susitarė mus praleisti, bet pasiliko vietos ir pergalei. 

Pareigūnai nusprendė, kad be sąskaitų faktūrų, čekių ir kitų finansinių dokumentų praleis tik tuos krovinius, kurių vertė bus mažesnė už tūkstantį eurų. Tai reiškė, kad mūsų visureigis pagaliau įvažiuos į Ukrainą, bet baltasis mikroautobusas, kuriame buvo konvojaus vadovas J.Ohmanas, vėl įstrigs prie sienos – „Volkswagen Transporter“ krovinys buvo vertas apie 10 tūkst. eurų.

Planas – per kariškas racijas

Kai jau stovėjome Ukrainos muitinėje, prie atviro lango šmirinėjęs pasienietis nugirdo, kad važiuojame į Stanyca Luhanska miestelį. Pasirodo, ten jis šešis mėnesius kariavo.

Gal todėl ukrainiečių muitininkai labai greitai perregistravo „Blue/Yellow“ rėmėjų nupirktą visureigį sumuštam lenkui. Jei gerai suskaičiavau, tai buvo 51-oji mašina, užregistruota vietinio verteivos vardu.

Dovydo Pancerovo nuotr./Lenkijos-Ukrainos sieną kirtome vidurnaktį
Dovydo Pancerovo nuotr./Lenkijos-Ukrainos sieną kirtome vidurnaktį

Pavažiavome šiek tiek už Ukrainos muitinės ir sustojome niauriame Ukrainos pasienio miestelyje Šehini. Čia lyg ir turėjo prasidėti mūsų kelionė į Luhansko frontą, tačiau dabar viskas buvo kitaip – žiūrėjau į nesusišnekančius savo ekipažo narius. Ukrainietis instruktorius rusiškai vis bandė susikalbėti su lenkų mušeika, o pastarasis vis bėrė lenkiškus žodžius. 

Bandžiau suprasti, kaip įvykiai klostysis toliau.

Per rėmėjų nupirktas racijas, kurios buvo Ukrainos kariams skirtose dėžėse, susisiekiau su J.Ohmanu. Sudarėme planą. 

Per rėmėjų nupirktas racijas, kurios buvo Ukrainos kariams skirtose dėžėse, susisiekiau su J.Ohmanu. Sudarėme planą. 

Aš ir ukrainietis Horstas turėjome iškart važiuoti į Ukrainos sostinę ir paryčiui susitikti su vienu „Pravyj Sektor“ nariu. Turėjome pas jį pamiegoti, atiduoti kariams skirtus švediškus peilius ir Kijeve laukti baltojo mikroautobuso.

J.Ohmano ekipažas turėjo kirsti Lenkijos sieną per kitą pasienio kontrolės punktą ir tada iškart važiuoti į Ukrainos sostinę. 

Pagal planą, turėjome susitikti vidurdienį.

Karą aplipo šešėliniai verslai

Sėdėdamas ant priekinės keleivio sėdynės uždariau visas visureigio duris, kad salone būtų tamsu. Iš paramos maišų, sukrautų automobilio salone, išsitraukiau peilį. Suprask, savigynai. Pasikišau po dešine koja ir bandžiau suprasti: kur pradingo ukrainietis Horstas ir lenkų mušeika. 

Dovydo Pancerovo nuotr./Ant kario šarvinės liemenės – švediškas peilis iš lietuvių paramos
D.Pancerovo nuotr./Ant liemenės – švediškas peilis

Regis, ką tik nusisukęs prisidegiau cigaretę, jie dar buvo už nugaros, per racijas pakalbėjau su J.Ohmanu, o kai atsisukau – tiedu jau buvo pradingę.

Jau kelias minutes buvau vienas kažkokiame tamsiame Šehini miestelyje. Užkampyje, kuriame burzgia kebabinės, blankiai šviečia pinigų keityklos, žmogystos virsta pro načnykų duris, gatvėse vidurnaktį nežinia kodėl stovi suaugę vyrai ir kažką velniškai murma.

Jeigu tie Šehini gatvėmis slankioję siluetai nebūtų turėję reikalų su šešėliu, tai vargu ar tame pasienio miestelyje būtų taip tamsu.

Jeigu tie Šehini gatvėmis slankioję siluetai nebūtų turėję reikalų su šešėliu, tai vargu ar tame pasienio miestelyje būtų taip tamsu.

Jie – vieni iš tų verteivų, kurių verslus įsuko karo tornadas. Kaip ir tas lenkų mušeika, kuris pradingo su vairuotoju Horstu. Kas jis toks? Vietinis vaikinas, kuris pastebėjo, kad į jo gimtąjį turgų pradėjo plūsti žmonės, norintys perregistruoti mašinas kitų vardais.

Tokių verteivų yra ir gerokai toliau į Ukrainos rytus, nei yra Šehini miestelis.

Jau vėliau patyręs frontininkas iš Ukrainos armijos 30-osios mechanizuotos brigados, stovinčios purvynuose prie Rusijos sienos, pasakojo, kad šitoje karo stadijoje sukčiai netgi apsimetinėja paramą gabenančiais savanoriais, vadinamaisiais volontiorais

Karys pasakojo, kad du nusikaltėliai sugebėjo pravažiuoti daug Luhansko srities blokpostų, bagažinėje veždami skudurų, pigaus maisto ir ginklų maketų. Milicininkams pasakojo, kad veža paramą į frontą. Atvykę į kažkokį dalinį apsimetėliai neva trumpam pasiskolino Ukrainos karių automobilį ir dingo Rusijos pasienio keliais su visa „parama“.

Dovydo Pancerovo nuotr./Rėmėjų parama Ukrainos kariams, fronto linijoje prie Luhansko
Dovydo Pancerovo nuotr./Rėmėjų parama Ukrainos kariams, fronto linijoje prie Luhansko

Kariškiai pasakojo, kad biznį kartais suka net Ukrainos karininkai: vietiniams gyventojams pigiai pardavinėja dyzeliną, benziną, vaistus, net volontiorų atvežtus maisto produktus ar armijos išduotą amuniciją. 

Spėju, kad tai gali būti tiesa. Kai kartą Donbase sustojome degalinėje, operatorius draugiškai patarė pirkti degalus iš kariškių. Juk pigiau.

Luhansko fronte dislokuoti ukrainiečiai pasakojo, kad apkasais išsirangė prostitučių ir narkotikų tinklai. Neva sutenerių automobilius pro blokpostus praleidžia ir ukrainiečių milicininkai, ir separatistai.

Luhansko fronte dislokuoti ukrainiečiai pasakojo, kad apkasais išsirangė prostitučių ir narkotikų tinklai. Neva sutenerių automobilius pro blokpostus praleidžia ir ukrainiečių milicininkai, ir separatistai. Merginos aptarnauja abiejų pusių karius. 

Paklausiau vieno ukrainiečio kariškio, ar nebijo, kad prostitutės gali ieškoti slaptos informacijos arba žymėti taikinius separatistams. O karys atsakė: tai mes su jomis nesišnekame, tik dulkinamės. 

Nesakysiu to kario vardo, nes jis turi žmoną.

* * *

Horstui skambino žmona, kai pamačiau išnyrantį iš tamsios Šehini miestelio pagrindinėje gatvėje. Ji pranešė, kad Maskvoje buvo nužudytas Rusijos opozicionierius Borisas Nemcovas. „Jis tikrai mus palaikė, turbūt, todėl ir nužudė“, – nusivylęs burbėjo Horstas. 

Horstui skambino žmona, kai pamačiau jį išnyrantį iš tamsios Šehini miestelio gatvės. Ji pranešė, kad Maskvoje buvo nužudytas Rusijos opozicionierius Borisas Nemcovas.

Beje, o kur jis buvo dingęs? 

Pasirodo, kad norėjo iškeisti pinigus, o keitykla, mokanti po 27 hrivinas už eurą, buvo toliau nuo miestelio centro. Tolumoje jau mačiau ir ukrainiečių muitinės link švilpaujantį lenkų mušeiką, kuris, matyt, ir parodė tą „gerą“ keityklą. 

Buvome pasirengę judėti į Kijevą. Kelionė turėjo trukti apie 8 val., o mes nemiegojome jau visą parą.

Naiviai pasakiau Horstui, kad po koja pasikišau peilį, nes jaučiausi nesaugus. Man neatrodo, kad jis mane suprato. „Na, ir šaunuolis“, – pasakė panosėje, taisydamasis ilgai kelionei.

Pasijutau kaip tikras neišmanėlis žurnalistas iš kokios nors kriminalinės komedijos, akimirksniui patikėjęs, kad per kažkokį stebuklą moka naudotis peiliu.

Antrąją dalį rasite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis