„Niekas mums nepadės“
„Koks tai per karas? Niekas jau net nežino, – sakė 60-metė Tatjana ir netrukus pravirko. – Besikaunantiems žmonėms nerūpi, kas mums nutiks. Po mūšio praleidome dvi dienas slėpdamiesi be jokio maisto. Ačiū Dievui, savanoriai mums atnešė šiek tiek duonos. Čia yra ir ligotų, senų žmonių – kas apie juos galvoja?“
Kaip ir kiti apsiausto miestelio gyventojai, Tatjana pyksta – ant žiniasklaidos, ant valdžios, ant nematomų veidų tų žmonių, kurie šaudo. Ji ir kiti gyventojai atsisakė pasakyti savo pavardes, nes jų artimieji gyvena abiejose fronto pusėse – jie bijo jiems pakenkti.
Tatjana skundėsi, kad jaučiasi apleista tebesitęsiančiame kare – Marjinka tarptautinio dėmesio gavo tik po birželio 3 dienos puolimo, kurio metu prorusiški teroristai ir Rusijos kariai mėgino užimti miestelį. Tačiau net ir antraštės apie košmarą miestelyje mažai ką gelbėjo gyventojams, atsidūrusiems tarp dviejų ugnių.
73-ejų Nina pasakoja, kad ji vos ištrūko gyva iš birželio 3-iosios apšaudymų. Ji ir toliau dabar gyvena subombarduotame name – virtuvės nebelikę, kiti kambariai – griuvėsiai.
„Ačiū Dievui, buvau kitame kambaryje, kai tai nutiko, – sako ji. – Vienintelis dalykas, kas išlaiko mane gyvą šiuo metu, yra Dievo malonė.“ Moteris yra labai religinga – anksčiau kiekvieną savaitę eidavo į bažnyčią, ir dabar ištikimai dalyvauja mišiose nepaisydama apšaudymų.
„Tikriausiai yra apie tuzinas kitų žmonių, kurie vis dar eina į bažnyčią. Net ir bažnyčia buvo apgriauta per apšaudymus, bet mes vis tiek ten renkamės sekmadieniais“, – sako Nina.
„Aš tiesiog noriu, kad kas nors padėtų man namuose. Bet niekas nepadės. Ar jūs pagelbėsit?, – kreipėsi į du žurnalistus ji ir gūžtelėjo pečiais. – Matot? Niekas man nepadės.“