Viena iš Mariupolio ligoninių, prisitaikius prie kasdienybės, tapo tikra karo ligonine. Prie jos dažnai sustoja maskuojančiai nudažytos greitosios pagalbos mašinos.
Kartais čia atvežami ir antrankiais surakinti suimti teroristai arba jų bendrininkai.
Jie čia gydomi, o vėliau vežami į teismą. Kariai teigia, kad už fronto linijos visai kita tvarka – belaisvius sumuša, išsityčioja. Gali ir nužudyti be jokio teismo.
Ligoninėje sutikta vyriausiojo gydytojo pavaduotoja Irina Ponomariova paaiškina, kad Iš pradžių penkios ligoninės paeiliui budėjo ir priiminėjo sužeistuosius.
Tačiau patirtis parodė, kad geriau turėti vieną nuolat tam pasirengusią ligoninę. Sužeistuosius gabenantiems kariams lengviau susiorientuoti, o ir gydymas – specifinis. Nuo rugpjūčio ši ligoninė virto pagrindine kare sužeistų žmonių gydymo vieta.
Medikai į darbą lėkė nekviečiami
I.Ponomariova pamena, kad pirmuosius peršautus jaunuolius ligoninėje pamatė pernai vasarį. Tuomet nuspręsta, kad penkios ligoninės budės paeiliui.
Gegužės 9 dieną, kuomet iš policijos pastato buvo vaduojama sukarintų struktūrų vadovybė, budėjo kita ligoninė, tačiau daugybė sužeistųjų vyko į kitas ligonines savarankiškai.
Medikai nekviesti susirinko į darbą, žinodami, kad reikės daug kam padėti.
Tą dieną mieste buvo didžiulė sumaišis. Žmonės masiškai bėgo iš miesto. Pokšėjo ne tik kulkosvaidžiai, bet ir šarvuočių šūviai.
„Medikai nekviesti susirinko į darbą, žinodami, kad reikės daug kam padėti. Mūsų profesijos atstovams tai natūralu. Visos operacinės buvo užimtos. Tokių atvejų per pastaruosius metus buvo ne vienas“, – prisimena gydytoja.
Kai sužeistųjų buvo dar daugiau, nuspręsta keisti sistemą – vienoje ligoninėje įkurti specialų korpusą kariams. Be to, mieste trūko įvairių gydytojų, kurie anksčiau, reikalui esant, atvažiuodavo iš Donecko.
„Palatose apsigyveno keletas gydytojų iš Ukrainos. Tai profesionalūs karo gydytojai savanoriai. Pas mus siuntė čia pulką daktarų iš Kijevo. Jie atvažiavo iki Berdiansko, pasidegino ir... išvažiavo. Daugelis nori būti toliau nuo pavojaus. Juk nežinai, kada vėl ant miesto gali pasipilti raketos“, – pasakojo I.Ponomariova.
Gydytojų iš tiesų labai trūksta. Štai spalį mirė labai geras chirurgas – išoperavo sunkiai sužeistą karį ir kitą dieną pats mirė. Medikai mano, kad žmogui širdis neatlaikė įtampos.
Kariai miršta ir dėl neprofesionalumo
Nuo rugpjūčio mėnesio iki dabar šioje specialiai kariams paruoštoje ligoninėje buvo gydomi 1517 karių. Operuota – 347. Šiandien jau keletu daugiau, nes buvo sužeista karių stačiatikių Velykų laiku.
Sužeidimai buvo nesuderinami su gyvybe.
Tik šeši kariai mirė ant operacinės stalo. „Sužeidimai buvo nesuderinami su gyvybe“, – gydytojų kalba prabilo I.Ponomariova.
Moteris teigia, kad ne vieną žuvusįjį buvo galima išgelbėti. Jos nuomone, mirę sužeistieji buvo per daug judinami ir bandomi gaivinti dar mūšio lauke.
Kai kūnas yra suvarpytas skeveldrų, vien pajudėjus ištinka skausmo šokas. Nuo jo dažnas ir miršta. Derėtų sužeistą žmogų iki ligoninės atgabenti kuo mažiau jį judinant. Tai ne vienintelė sąlyga karo lauko gydytojams. Tenka daug ko mokytis iš skaudžių klaidų.
„Vežė pas mus sužeistuosius „uralais“ ir „kamazais“. Kartais per dieną tokių būdavo kone dvi dešimtys. Nuo lapkričio mėnesio gyvenimas tarsi pradėjo eiti sava vaga. Užteko gydytojų, o traumų nebuvo daug. Šiuo metų kasdien ligoninėje būna 35-70 karių. Dauguma jų tiesiog serga peršalimu“, – pažymi gydytoja.
Tragedijai pasiruošti neįmanoma
Vyriausiasis ligoninės gydytojas Sergejus Orleanskis stengiasi į savo galvą neįsileisti jokios politinės minties. Susitikome iškart po operacijos.
Man tas pats – rusas, ukrainietis, separatistas ar teroristas. Gydau visus vienodai.
„Aš ne politikas. Aš iki šiol nežinau, kas ir už ką kariauja. Atveža kartais ir po aštuoniolika sumaitotų žmonių. Visus reikia gelbėti. Man tas pats – rusas, ukrainietis, separatistas ar teroristas. Gydau visus vienodai. Kiekvienas galime atsidurti tokioje situacijoje. Milijardieriai aiškinasi santykius, o žūsta paprasti žmonės“, – sako gydytojas.
Ar sudėtinga gydytojui iš savo kasdienio darbo pereiti į karo specifiką?
Gydytojas ištraukia dvi storas knygas, kuriose sudėta visa reikiama informacija apie karo mediciną: „Naujas leidimas. Anksčiau tokių knygų nebuvo, o ir nereikėjo. Dabar tiesiog papildome jomis savo žinias.“
S.Orleanskis atskleidžia, kad operuoti sužeistąjį – panašiai kaip ir avarijoje nukentėjusį žmogų. Labiau skiriasi darbas su tokiu žmogumi iki operacijos.
Jos akyse žuvo du kieme žaidę anūkai. Štai kur tikroji karo tragedija.
„Viskam galima pasiruošti, tik ne tam siaubui, kurį patiria nekalti žmonės. Sausio 24 dieną, kuomet ant rytinio miesto rajono krito „Grad“ raketos, gydymo laukė sunkiai sužeista šešiasdešimtmetė moteris.
Guodėme, sakėme, kad ji išgyvens ir viskas bus gerai. Moteris atsakė, kad jai ne žaizdas skauda. Jos akyse žuvo du kieme žaidę anūkai. Štai kur tikroji karo tragedija“, – pasakojo gydytojas.
Palatoje – trys kontūzyti „Azovo“ barzdočiai
Trumpa ekskursija po ligoninę. Daug dovanotos aparatūros, kurios neįmanoma panaudoti, nes trūksta kokio nors mažmožio. Pavyzdžiui – laido arba tinkamo kištuko. Koridoriuose anksčiau niekada nebuvo išrikiuoti gultai su ratukais, o dabar – tai būtinas įprotis.
Miestelio jau nebėra. Tik pavadinimas žemėlapyje. Nuolatiniai mūšiai namus sulygino su žeme.
Vienoje palatoje užtinkame tris barzdotus jaunuolius. Artūras, Olegas ir Vova – visi trys iš „Azovo“ būrio. Tai savanoriai kariai, kurie neseniai tapo tiesiogiai pavaldūs Ukrainos karinėms pajėgoms.
Vova turi išsitatuiravęs vėžlį su vikšrais. Olegas kūną padabino įvairiomis liepsnomis. Artūro viena tatuiruotė be galo miela – širdis su užrašu „mama“.
Šie trys barzdočiai neseniai buvo priešakinėje fronto linijoje – Šyrokino miestelyje. Tiksliau tariant – vietovėje už 15 kilometrų nuo Mariupolio. Miestelio jau nebėra. Tik pavadinimas žemėlapyje. Nuolatiniai mūšiai namus sulygino su žeme.
„Azovo“ vyrai jau jaučiasi puikiai. Iki šiol šiek tiek skaudėjo galvas. Artūras ir Olegas atsidūrė netoli sprogimo centro. Sprogimo banga ne tik nubloškė, bet ir sukrėtė smegenis.
Manau, kad tas pats tankas į mane jau antrą kartą kėsinasi ir vis nepataiko.
Ar pavojinga Šyrokine? „Ten dirba snaiperiai. Bet kada gali pradėti kristi minos. Vienas žurnalistas buvo sužeistas skeveldros. Jam dar pasisekė. Mes visi puikiai suprantame, koks pavojus mums gresia“, – atskleidžia Vova, pats kare sukaupęs jau nemažai medicinos žinių. Jis tapo karo lauko gydytoju.
„Pas mus yra žmonių, kurie mus nuolat instruktuoja: moko teorijos, taktikos, kovos, medicinos. Bet kuris „Azovo“ pulko karys praeina kovos ir lauko medicinos mokymus“, – tvirtina Vova.
Vyrai karu gyvena jau penkis mėnesius. Anksčiau jie dirbo savo darbus ir buvo futbolo komandų fanatai. Taip, tie patys „ultros“, kurie mėgsta priešininkų sirgaliams ir į barzdą užvažiuoti.
„Dabar mes vienas kitą mylim ir saugom, nors anksčiau kovojom už skirtingas komandas. Aš buvau už Charkovo „Metalist“, o Olegas už Kijevo CASK“, – atviravo Artūras.
Lietuvą taip pat gintų nuo priešų
Po poros dienų traukinyje Berdianskas-Kijevas Olegą pavyko sutikti dar kartą. Vaikinas kartu su keliais azoviečiais važiavo pailsėti namo, į Kijevą.
Kariai laiką leido gana triukšmingai, o vėliau susiginčijo su kartu važiavusiu aršiu prorusišku veikėju.
Putinofilas net pamėlęs šaukė – debilai, pasiskaitykit istoriją. O azoviečiai tyčia vaidino fašistus, kad tas dar labiau širstų.
Vėliau pradėjo ramiai jam aiškinti, už ką kovoja, kur nukentėjo. Parodė jam dokumentus, paaiškino, kokią atsakomybę kiekvienas karys neša ant pečių.
Olegas stengėsi nesikišti. Elgėsi santūriai ir kartais vis pasiūlydavo nekreipti dėmesio į propagandos prifarširuotą veikėją. Juk tik dešimt dienų poilsiui, o tuomet – vėl į frontą.
Papasakojo, kad anksčiau buvo karštakošis. Karas užgrūdino savitvardą ir perkilnojo vertybes. Iš lengvabūdžio kazoko jis tapo gana atsakingu ir daug siekiančiu kariu.
Olegas parodė savo lobį – keletą „Grad“ ir minų nuolaužų. Pasiūlė po vieną pasiimti atminčiai. Teko atsisakyti, nes tokių patys radome fronto priešakinėje linijoje.
Ginčiau Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją. Daugiau neįsivaizduoju, už ką galėčiau lieti kraują.
Ką vaikinas veiks po karo? Šis klausimas neišmušė iš vėžių. Dirbs vairuotoju, o laisvalaikiu važinės motociklu, bet labiau norėtų likti karinėje stuktūroje.
„Po karo norėčiau išlikti Ukrainos karinėje sudėtyje. Noriu pakeisti ydingą sistemą iš pagrindų. Kariuomenėje yra daug neteisybės. Noriu, kad Ukrainos kariuomenėje neliktų nieko sovietinio – lai būna viskas europietiškai“, – nukirto Olegas.
O gal būtų taikdariu kitose šalyse? Pavyzdžiui, Sirijoje, Afganistane? „O kam man kariauti svetimus karus? Jei reikėtų, neabejotinai ginčiau Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją. Daugiau neįsivaizduoju, už ką galėčiau lieti kraują“.
Olegas turi giminių Rusijoje. Ne kartą pas juos svečiavosi. Vienas tolimas giminaitis pasityčiojo, kad kazoko telefone nustatyta ukrainiečių kalba.
„Buvome kiek išgėrę. Jis tyčiojosi, o aš atsakiau, kad jis debilas – man juk dėl jo telefono nekyla jokių problemų – moku ir rusiškai, ir ukrainietiškai. Susimušėme. Sulaužiau ranką ir raktikaulį. Nesigailiu – juk esu per galvą mažesnis ir gerokai lengvesnis“, – atviravo vaikinas.
