Portalo pavadinimas kilo iš miesto kodo. Kompanija gyvena tik iš surinktos reklamos, o ne proteguojama oligarchų. Didžiulis reklamos skyrius, tačiau žurnalistai glaudžiasi nedidelėje patalpoje.
Portalo redaktorė A.Murlykina sako, kad paskutiniai metai žurnalistams buvo tikras išbandymas, kupinas aštrių įvykių, karštų reportažų.
„Esame nepriklausomi nuo kitų bendrovių ir labai mylime Ukrainą. Todėl visada stengiamės pabrėžti savo skaitytojams – jei tapsime vadinamąja Donecko liaudies respublika, viskas bus tik blogiau. Skatinome netikėti iš Rusijos pumpuojama propaganda.“
Ukraina DNR vadina teroristų valdoma teritorija, o kova su šia pseudovalstybe vadinama antiteroristine operacija. DNR save vadinanti Donecko liaudies respublika nėra pripažinta.
– Per metus buvo daug kruvinų įvykių. Du patys baisiausi – gegužės 9 dieną įvykęs policijos pastato šturmas ir šių metų sausio 24-ąją ant gyvenamojo rytinio rajono kritusios „Grad“ raketos. Apibūdinkite trumpai šiuos įvykius.
– Gegužės 9 dieną mieste vyko iš anksto sukurstytas ir suplanuotas prorusiškas mitingas. Tuo pat metu ginkluotas būrys bandė užimti policijos pastatą, kuriame posėdžiavo visų sukarintų struktūrų vadovybė.
Vadai užsibarikadavo trečiame aukšte ir chaotiškai pradėjo kviesti pagalbą. Gelbėti savo vadų be jokios aiškios sistemos sugužėjo daugybė karių su šarvuočiais.
Keletas provokatorių lyg pamišę pradėjo šaukti, kad Ukrainos kariuomenė žudo mūsų policiją, nors iš tiesų – gelbėjo.
Mitinguojanti minia tradiciškai patraukė Lenino gatve administracijos pastato link. Keletas provokatorių lyg pamišę pradėjo šaukti, kad Ukrainos kariuomenė žudo mūsų policiją, nors iš tiesų – gelbėjo. Užvirė tokia košė, kad jau niekas nieko nesuprato.
Ugnį į antrą aukštą užėmusius smogikus paleido „Azovo“ šarvuotis.
Prorusiški provokatoriai viską pateikė kaip Ukrainos kariuomenės agresiją prieš taikius žmones ir gerąją miesto policiją. Ši provokacija buvo kruopščiai apgalvota, nes po dviejų dienų vyko referendumas.
Tai, kas nutiko rytinėje miesto dalyje šių metų sausio 24 dieną, – nenusakoma. Prie to priprasti neįmanoma. Dabar ten žmonės užlopė padarinius, bando užmiršti siaubą ir gyventi toliau.
– Kaip tai paveikė Mariupolio visuomenę?
– Per šiuos metus mes kiekvienas parodėme save. Ekstremalios situacijos ir įvykiai pabudino vidinius ir išorinius proveržius. Nežinojau, kad mūsų mieste gyvena tūkstančiai žmonių, kurie gali besąlygiškai aukotis ir padėti kitiems.
Žmonės mobilizavosi niekieno neraginami ir neverčiami. Jei ne karas, ši mūsų visuomenės pusė nebūtų pažinta ir pažadinta.
Žmonės pabudo ir parodė, kad gali veikti efektyviau už valstybę. Jie dabar patys maitina ir išlaiko kariuomenę, padeda pabėgėliams iš Donecko.
To pas mus niekada niekada nebuvo. „Feisbukas“ mirga nuo žinučių – reikalinga pastogė, maistas, retos grupės kraujas.
Mes perkrovėme ir perorientavo savo vertybes. Dabar mes pažinome patys save. Žinome, kas mums iš tiesų svarbu. Provokatoriams dabar būtų daug sunkiau sužaloti mūsų mąstymą.
– Ar Mariupolio žmonės nėra supriešinti su Donecke likusiais gyventojais?
– Doneckiečiams labai sunku – jie neturi alternatyvios informacijos. Neturi net padoraus priėjimo prie interneto ir galimybės sužinoti tiesą apie tai, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Jie tiesiog prifarširuoti prorusiškos propagandos.
Jei žmonės iš anos pusės staiga viską suvoktų, jie tiesiog atiduotų ginklus ir viskas pasibaigtų.
Jei žmonės iš anos pusės staiga viską suvoktų, jie tiesiog atiduotų ginklus ir viskas pasibaigtų.
Taip pat nutiktų, jei šis karas netektų finansinio palaikymo – viskas savaime užgestų. Dabar ten nėra jokios valstybės.
Žinau, kad Ukraina stato siųstuvus arčiau DNR sienos, kad šie galėtų matyti mūsų televizijos kanalus.
– O ką galvoja Mariupolio žmonės? Ar jie nori į vadinamąją DNR?
– Viskas smarkiai pasikeitė, kai mieste šeimininkavę atsiradę provokatoriai viską grobė ir siaubė. O kai ant daugabučių pradėjo kristi „Grad“ raketos, žmonės galutinai pasibaisėjo DNR. Manau, kad dabar tikrai dauguma mariupoliečių pasisako už Ukrainą. Aš tuo tikiu.
– Ar anksčiau prorusiškos nuotaikos buvo nuoširdžios?
– Už tai, kad pastovėtų mitinge su transparantu, žmonėms buvo mokama 200 grivinų. Jei mitinge stovi su ginklu, gali gauti ir 2000 grivinų.
Žmonės dirbo gamyklose, uždarbiavo mitinguose.
Jie patikėjo lengvais pinigais. Jei čia nebūtų skurdo, neveiktų ir provokacijos.
Nenuostabu, kad pinigas čia toks galingas – dešimtmečius niekas nesirūpino žmonių dvasiniu gyvenimu. Gamykloms reikalinga tik pilka masė, o ne mąstanti visuomenė.
– Ar teko imti interviu iš žmogaus, kuris uždarbiavo mitinguose?
– Tai patikrinti faktai. O vienas pažįstamas savaitgaliais budėjo prie DNR blokposto su automatu – gaudavo 500 grivinų už naktį. Per mėnesį taip uždirbdavo 4000 grivinų. Tai jo antra alga. Sakydavo, kad jam nusispjaut ant DNR ir ant Ukrainos. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo jam geriau.
– DNR šutvė siautėjo Mariupolyje kelias savaites. Ar jie nebandė nurodinėti, ką turėtumėte rašyti?
– Buvo atėję ir pas mus su automatais. Kaip jautėmės? Labai nesaugiai. Rašėme tiesą: apie tai, kad esame nepripažintoje valstybėje. Apie tai, kad nebeliks bendradarbiavimo su užsienio šalimis. Rašėme apie atviras vagystes ir iš tiesų buvome labai skaitomi.
Jie reikalavo, kad pasuktume faktus jiems naudinga kryptimi. Juos labai įžeidė vienas reportažas. Aprašėme, kaip vienas ritualinių paslaugų teikėjas nesutiko mokėti kelių milijonų grivinų duoklės. Jis ant karsto užrašė DNR ir vežiojo jį po visą miestą. Tai buvo stipru.
– Savo portale išjungėte komentarus. Kodėl?
– Mes iš tiesų pralaimime informacinį karą. Kuo kvailesnė propaganda, tuo labiau ji veikia žmones.
Rašo apie kažkokias Vokietijos „Panteras“ prie DNR sienos. Žmonės tiki, nors pačių daržuose stovi rusiški tankai.
Nežinau, gal mums trūksta profesionalumo, tačiau tiesa dabar pralaimi prieš melą. Guodžia tik tai, kad melas negyvuos amžinai. Melas neturi ateities.
Komentarai iš tiesų yra labai pavojingas dalykas.
Sužinojome, kad po mūsų straipsniais komentaruose prorusiški provokatoriai formavo savo grupuotes, dalinosi sutartiniais kodais, organizavo susitikimus.
Dėl to mes komentarus užblokavome. Dabar gegužės devintosios metinių laukiame su baime – galimos provokacijos.
– Kaip apibūdintumėte Mariupolį žmogui, kuris niekada čia nėra buvęs?
– Turime dvi didžiules veikiančias metalo pramonės gamyklas. Taip pat stovi neveikianti žemės ūkio mašinų gamykla. Neveikianti gamykla priklauso dideliam Viktoro Janukovyčiaus gerbėjui Jurijui Ivaniuščenkai, kuris dabar slapstosi – yra kriminalinis autoritetas.
– Iš tolo matyti rūkstantys kaminai. Ar dera nuostabi jūra ir dūmai?
– Buvo apskaičiuota, kad per metus ant vieno mariupoliečio krito po 600 kilogramų dulkių nuo šių gamyklų. Viena gamykla yra dar giliame sovietmetyje pastatyta tiesiai ant jūros kranto. Šlakas nuo metalo pramonės pilamas tiesiog į jūrą. Iš tolo matyti šlako kalnai.
Šios gamyklos statyba buvo nusikaltimas prieš sveiką protą ir ekologiją.
Gamykla ima vandenį tiesiai iš jūros, panaudoja ir išpila atgal. Žmonės stengiasi čia nesimaudyti.
Ši gamykla daugiausiai gamina geležinkelio bėgius. Kitoje gamykloje gaminami dujotiekio vamzdžiai ir plataus panaudojimo plieno plokštės.
– Kam priklauso kitos dvi gamyklos?
– Oligarchas Rinatas Achmetovas yra jas nupirkęs. Vienais metais miestas gyveno tiesiog dūmuose. Dešimt tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuoti. Visuomenė išdrįso išdidžiau pakelti akis ir šio to pareikalauti. Gamyklas šiek tiek pristabdė. Buvo sukurtas taršos mažinimo planas. Karas sujaukė planus, bet mes tikimės, kad ateityje gyvensime ekologiškiau.
– Ar galima sakyti, kad Mariupolyje žmogus yra galinguose darbdavio gniaužtuose?
– Viena Čekijos organizacija pas mus planuoja organizuoti mokymus. Žmonės bus mokomi patys kovoti prieš korupciją, pažinti jos mechanizmus, sužinos, kaip galima kovoti, kur kreiptis. Tai šiek tiek ramina.
Išeina taip, kad tos pačios bendrovės įstumia visuomenę į kampą, o paskui šelpia, dalina maisto paketus. Jei nebūtų tokio skurdo, tai nebūtų ir karo. Nereikėtų ir maisto paketų.
– Ar jau yra tokių žmonių, kurie sukyla prieš neteisybę?
– Taip. Džiugina viena organizacija, kuri ateina į miesto tarybos posėdžius ir bando užkirsti kelią neteisėtiems sprendimams. Neseniai šios organizacijos atstovai, pasikaustę teisės srityje, užėjo į posėdį, kuriame vyko konkursas dėl autobusų maršrutų paskirstymo. Taryba net nepanoro dirbti. Tai reiškia, kad reikalai gali pajudėti į priekį.
