Istorinis kontekstas atitiko šį sprendimą – po karo Europa pasidalijo į priešingas stovyklas, kurias atskyrė „geležinė uždanga“.
Viena vertus, iš visų Sovietų Sąjungos (SSRS) satelitų, maršalo J. Tito valdoma Jugoslavija atrodė labiausiai panaši į savo „didįjį brolį“ – lyg kokia „broliškų tautų sąjungos“ miniatiūra. Kita vertus, Tito izoliavimasis nuo pernelyg didelės Maskvos įtakos suteikė šaliai specifinio kolorito. Jugoslavijoje būta ir privatinės nuosavybės bei ūkio užuomazgų, ir kitų sovietinei santvarkai nebūdingų detalių.
Tačiau nereikia puoselėti iliuzijų apie „socializmą su žmogišku veidu“. Jugoslavija buvo socialistinės sandraugos dalis, ir XX a. pabaigos socializmo krizė jos neaplenkė. Kartu su SSRS griūtimi, griuvo ir Jugoslavija. Ir visos priemonės, kurios buvo naudojamos neva šalies stabilumui užtikrinti, visu smarkumu atsisuko prieš ją pačią. Palyginimui: kelyje į nepriklausomybę mes, Lietuvos piliečiai, iškentėjome ekonominę blokadą, išgyvenome 1991-ųjų sausio įvykius. Tuo metu Balkanuose plykstelėjo karai su „etninių valymų“ proveržiais ir kitais žiauriais karo nusikaltimais, kurie, bendrai imant, tęsėsi ne ką trumpiau nei Antrasis pasaulinis karas. Ir visa tai vyko XX a. pabaigą skaičiuojančioje Europoje. Situacija pareikalavo ir tarptautinių pajėgų įsikišimo.
Ypač žiaurus karas vyko Bosnijoje. Kaip tik vykdydamas užduotį Bosnijoje, netoli Maglajaus gyvenvietės 1996 m. žuvo vyr. ltn. Normundas Valteris. Tai pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenės karys, žuvęs tarptautinėje misijoje.
Užprogramuotas karas
Bosnijos karas (1992–1995 m.) – tai pavyzdys, prie ko gali privesti įvairūs socialiniai totalitarizmo „eksperimentai“, siekę sukurti iki tol nematytus visuomeninius darinius. Bet kai tik valdžia žlunga, atsiradusį „galios vakuumą“ užpildo neįtikėtina nacionalinė ir religinė nesantaika.
Bosnijos gyventojų sudėtis buvo labai nevientisa. Musulmonai bosniai čia sudarė 44 proc. daugumą. Serbų, išpažįstančių stačiatikybę, buvo 31 proc., o katalikų kroatų – 17 proc.. Visiškai nedaug gyveno turkų, vengrų ir kitų tautybių atstovų. Iš kur toks nevientisumas?
Jau turkų osmanų okupacijos laikais dalis Balkanų gyventojų iš baimės ar išskaičiavimo priėmė islamą. Tokiu būdu daugelis slaviškos kilmės bosnių tapo musulmonais. Tačiau didysis „tautų maišymasis“ prasidėjo būtent pokario Jugoslavijoje. Tito vyriausybė tiesiog savaip traktavo nuo XX a. pradžios pradėjusią reikštis nacionalinę doktriną. Jos pagrindinė idėja – suvienyti pietų slavų tautas, sukuriant vieningą „jugoslavų“ naciją.
Kadangi ši doktrina buvo išrutuliota serbų, dominuojanti „didžiosios Serbijos“ lyderystė vis labiau ryškėjo, kol netapo slegiančiu dominavimu. Ilgainiui serbai pradėjo visiškai nesiskaityti su kitų etninių grupių savitumu. Bosniai musulmonai, makedonai ir juodkalniečiai buvo oficialiai laikomi „serbais“. Ne slavų tautybės etninės grupės (Kosovo ir Makedonijos albanai, turkai) buvo atvirai diskriminuojami, siekiant juos išgyvendinti iš šalies. Pavyzdžiui, mokymo įstaigose uždrausta dėstyti makedonų kalba.
Vengrai ir Voivodinos vokiečiai buvo vertinami įtariai, tačiau toleruojami. Taip pat buvo skatinamas serbų kolonistų kraustymasis į Kosovą ir Makedoniją. Jau tarpukariu imperinis serbų mąstymas buvo pradėjęs įsipykti katalikų tikėjimą išpažįstantiems kroatams, ir Antrojo pasaulinio karo metu jie sukūrė savo valstybę, kurios dalis apėmė ir šiek tiek Bosnijos teritorijos. Neapsieita be kraujo.
Miestas buvo pasiskirstęs į gatvių bendruomenes. Mūsų gatvėje stovėjo 15–20 namų ir mes organizavome ginkluotą penkių žmonių patrulį, kuris kiekvieną vakarą apeidavo mūsų kvartalo ribas. Visi mainai vyko tik gatvėje. Už penkių kilometrų nuo mūsų buvo organizuota visa „mainų gatvė“, bet, kad ten patektum, reikėdavo pasisaugoti snaiperių.
Nors pokariu sukurtoje federacijoje buvo deklaruojama, kad visos į ją įėjusios tautos yra lygios, „didžiosios Serbijos“ dominavimas buvo neginčijamas. Kur nebuvo įmanoma sumaišyti nusistovėjusios etninės sudėties kolonizuojant, ten buvo pasitelkta administravimo gudrybė: administracinių vienetų ribos nesutapdavo su vienos etninės grupės riba. Tikėtasi, kad tokiu būdu įsigalės „tautų draugystė“, o galimybių išsiskaidyti nebebus.
Šios peripetijos lėmė, kad Balkanai, jau nuo XIX a. vadinti „Europos parako statine“, neišgyvendino grėsmingų faktorių, tik juos įšaldė. Ir kai tik aplinkybės susiklostė tinkamai, propagandinė „jugoslavų tauta“ pasidalino į serbus, kroatus, slovėnus, bosnius (musulmonus ir stačiatikius), albanus, makedonus, kurie nieko nepamiršo ir neatleido. Daugeliu atvejų konfliktas nebuvo panašus į konvencinį karą – tiesiog kaimynai imdavo šautuvą ir eidavo pas kitus kaimynus priminti jiems kokio nors „užpernai pavogto avino“. Smurtas dėl senų skriaudų provokavo atsakomąjį kerštą, ir vienu momentu kelio atgal nebeliko.
Iš kur gyventojų rankose atsirado tiek daug ginklų? Istoriškai susiklostė, kad buvusios Jugoslavijos gynybos politikoje svarbią vietą užėmė „totalinio partizaninio karo“ koncepcija. Dėl to kiekvienoje apskrityje buvo specialūs ginklų ir amunicijos sandėliai, už kuriuos buvo atsakingi valdžios paskirti asmenys. Kai Jugoslavija pradėjo byrėti, pasirodė, jog sargai – tai serbai, bosniai, kroatai, kurie, prispyrus reikalui, tiesiog išdalino ginklus savo tautiečiams.
Antruoju Bosnijos karo etapu buvo organizuotas ir „juodasis“ ginklų bei kariautojų importas. Kartais samdinių karas įgaudavo makabriškų atspalvių. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai serbų pusėje kariavę graikai, užėmę Srebrenicą, joje iškėlė Graikijos vėliavą. Kita pusė taip pat nesibaidė verbuoti užsieniečių: bosnius palaikė arabų šalių kovotojai, už kroatus kariavo Vakarų Europos samdiniai. Pasitvirtino A.Toynbee civilizacijų konfliktų tezė, jog kariauja ne tautybės, o religijos.
Karas sudavė stiprų smūgį Bosnijos ir Hercegovinos ekonomikai. Apie 80 proc. šalies įmonių buvo visiškai sugriautos. Buvo suniokota šalies infrastruktūra (sugadinti visi geležinkeliai, apie 2 000 km kelių, susprogdinta 70 tiltų), sunaikinta socialinių paslaugų sfera. Didžiausias regiono miestas Sarajevas, dėl savo daugiaetniškumo vadintas „Europos Jeruzale“, buvo apsuptas serbų kariuomenės. Sarajevo blokada tęsėsi 45 mėnesius. Susisiekimas su išoriniu pasauliu tapo įmanomas tik 800 metrų ilgio siauru tuneliu, iškastu po aerouostu (kontroliuojamu Jungtinių Tautų pajėgų). Per tą laiką nuo artilerijos ir snaiperių ugnies bei ligų žuvo ne mažiau kaip 10 000 Sarajevo gyventojų. Pusė miesto pastatų buvo sugriauta.
Dėl karo nekonvencionalumo ir iki šiol nutylėtų faktų apie konflikte dalyvavusias grupuotes net nežinomas tikslus aukų skaičius. Skirtingų šaltinių vertinimai labai nevienodi. Jau vien masinių žudynių metu Srebrenicoje nužudyta apie 8 000 bosnių. Manoma, kad Bosnijos karo metu galėjo žūti 100–200 tūkst. žmonių, o pabėgėlių skaičius viršijo 2 mln. Šiandien Bosnija ir Hercegovina yra viena skurdžiausiai gyvenančių Europos valstybių. Nedarbo lygis, skirtingais skaičiavimais, čia gali siekti nuo 20 iki net 45 proc., o šalies gyventojai kol kas nesuvokia savęs kaip vienos valstybės.
Žinoma, Balkanų konflikto priežastis lėmė daug senesnis istorinis kontekstas nei vien komunizmo ideologijos laikotarpis. Tačiau reikia turėti omenyje, jog posovietinė geopolitinių skeveldrų linija, einanti nuo Balkanų ligi Suomijos, kerta ir mūsų regioną...
„Kariuomenės nebuvo, bet visi tapome kariais...“
(Interviu su blokadą išgyvenusiu bosniu)
„Esu iš Bosnijos, o jums turbūt žinoma, kad 1992–1995 m. ten buvo tiesiog pragaras. Aš išgyvenau metus mieste, kuriame nebeliko vandens, elektros, kuro, sveikatos apsaugos, civilinės saugos, produktų paskirstymo sistemos ir kitų municipalinių tarnybų – mieste be jokios centralizuotos valdžios ar savivaldos.
Mūsų miestą, kuriame gyveno 60 000 gyventojų, apsupo ir užblokavo kariuomenė, ir gyvenimas metams tapo tikru mėšlu. Neturėjome nei teisėsaugos, nei kitų jėgos struktūrų. Kūrėsi ginkluotos grupės. Tie, kas turėjo ginklą, patys gynė savo šeimas ir namus.
Balkanai, jau nuo XIX a. vadinti „Europos parako statine“, neišgyvendino grėsmingų faktorių, tik juos įšaldė. Ir kai tik aplinkybės susiklostė tinkamai, propagandinė „jugoslavų tauta“ pasidalino į serbus, kroatus, slovėnus, bosnius (musulmonus ir stačiatikius), albanus, makedonus, kurie nieko nepamiršo ir neatleido.
Kada viskas prasidėjo, kažkas buvo geriau tam pasirengęs, bet didžioji dalis šeimų turėjo produktų tik keletui dienų. Kai kurie iš mūsų turėjo pistoletus ir tik nedaugelis buvo apsiginklavę rimčiau – AK-47 ar medžiokliniais šautuvais.
Po poros mėnesių mieste įsisiautėjo gaujos. Grobė viską, ką galėjo. Pavyzdžiui, ligoninės tapo panašios į skerdyklas. 80 proc. medicinos personalo dėl to atsisakė rodytis darbe.
Man pasisekė, kad tuo metu mano šeima buvo didelė – penkiolika žmonių, ginkluoti šešiais pistoletais ir trimis automatiniais ginklais. Todėl išgyveno dauguma iš mūsų.
Amerikiečių lėktuvai kas dešimt dienų numesdavo sausus davinius – humanitarinę pagalbą apsuptam miestui. To nepakako. Sodus ar daržus turėjo nedaugelis. Jau po trijų mėnesių pradėjo sklisti gandai apie mirusius nuo išsekimo ir šalčio. Mes išėmėme visas duris ir langines iš gretimų apleistų namų, išlupome savo parketą ir deginome baldus, kad apšiltume.
Daugelis mirė nuo užkrečiamų ligų, ypač tie, kas gėrė užterštą vandenį. Mes daugiausia rinkome lietaus vandenį ir jį virinome. Valgyti tekdavo ir balandžius, ir net žiurkes.
Valiuta labai greitai tapo niekuo. Grįžome į mainų prekybos laikus. Moterys atsiduodavo už konservų dėžutę. Apie tai sunku kalbėti. Tačiau daug moterų, kurios taip elgėsi, buvo viltį praradusios motinos.
Ginklai, šaudmenys, žvakės, žiebtuvėliai, antibiotikai, benzinas, akumuliatoriai, maistas – dėl jų mes kovojome kaip žvėrys. Tokioje situacijoje kai kurie žmonės tampa pabaisomis. Tai buvo pasišlykštėtina.
Jėga – kiekybėje. Jei tu vienas, tai tik laiko klausimas, kada tave apiplėš ar nužudys – nepriklausomai nuo to, kaip gerai tu ginkluotas. Gaujos po dešimt–penkiolika žmonių šlaistydavosi visur; buvo ir gana padorių žmonių. Nebuvo nei „herojų“, nei „piktadarių“ – dauguma tapo kažkuo per vidurį.
Šiandien aš gerai ginkluotas ir apsirūpinęs atsargomis. Be to, turiu patirtį. Išgyventi vienas negali. Išgyvenimas priklausys nuo to, kaip gerai jūs pasirinksite patikimus nelaimės draugus, kiek bus vieninga ir pasiruošusi jūsų šeima.“
Kiek saugus buvo judėjimas mieste?
Miestas buvo pasiskirstęs į gatvių bendruomenes. Mūsų gatvėje stovėjo 15–20 namų ir mes organizavome ginkluotą penkių žmonių patrulį, kuris kiekvieną vakarą apeidavo mūsų kvartalo ribas. Visi mainai vyko tik gatvėje. Už penkių kilometrų nuo mūsų buvo organizuota visa „mainų gatvė“, bet, kad ten patektum, reikėdavo pasisaugoti snaiperių. Be to, pakeliui buvo labai tikėtina būti užpultam ir apiplėštam. Pats ėjau į „turgų“ tik porą kartų, kai prireikė išties kažko svarbaus – pavyzdžiui, antibiotikų. Niekas nesinaudojo automobiliais – gatvės buvo nepravažiuojamos, užverstos griuvėsiais, šiukšlėmis, paliktu transportu. Be to, benzinas kainavo nelygu auksas.
Karas sudavė stiprų smūgį Bosnijos ir Hercegovinos ekonomikai. Apie 80 proc. šalies įmonių buvo visiškai sugriautos. Buvo suniokota šalies infrastruktūra (sugadinti visi geležinkeliai, apie 2 000 km kelių, susprogdinta 70 tiltų), sunaikinta socialinių paslaugų sfera.
Jei prireikdavo paėjėti kur nors tolėliau – tai darydavome tik tamsesniu paros metu. Negalima eiti vienam ar pernelyg didele grupe. Geriausia – pora trejetą žmonių. Judėti reikia greitai, tyliai, šešėlyje ar tarp griuvėsių, bet ne atviroje gatvėje...
Kodėl jūs deginote savo baldus? Juk, regis, aplink miestą ir mieste augo daug medžių?
Aplink miestą nebuvo daug miško. Miesto būta labai gražaus: su restoranais, kino teatru, kultūros centru, mokyklomis, oro uostu. Buvo ir parkas, augo vaismedžių. Visi jie buvo išpjauti mažiau kaip per porą mėnesių.
Jei nėra elektros tiekimo, jums vis tiek būtina sušilti ir paruošti maistą. Tuomet jūs kūrenate viską, ką turite po ranka. Ir visa tai dega labai greitai.
Kokių žinių jums tuomet prireikė labiausiai?
Jūs turite įsisąmoninti – praktiškai mes grįžome į akmens amžių. Pavyzdžiui, turėjau dujų balioną. Tačiau šildytis dujomis buvo pernelyg brangu. Aš pritaikiau jį žiebtuvėliams pildyti. Žiebtuvėliai tuomet buvo neįkainojami! Kažkas man atnešdavo tuščią žiebtuvėlį, aš jį pripildydavau ir gaudavau konservų ar žvakę.
Mano profesija – felčeris. Ji tapo mano kapitalu. Įgūdžiai kažką pataisyti ar panašiai tokiu atveju labai vertingi. Jūsų atsargos gali baigtis, o praktinės žinios ne: ir tai galimybė pelnyti duoną. Mano kaimynas, pavyzdžiui, mokėjo gaminti kurą lempoms.. Ir niekad nebadavo. Noriu pasakyti: mokykis taisyti. Bet ką. Daiktus, batus, žmones…
Jei šiandien jūs turėtumėte tris mėnesius pasiruošimui?
Ką aš daryčiau? Bėgčiau į užsienį (juokiasi).
Šiandien aš turiu sukaupęs atsargų. Šešiems mėnesiams. Turiu ir namą užmiestyje, nedideliame kaime, kurio gyventojai taip pat pasimokę iš karo. Turime sodą, o sodininkystę aš išmanau. Aš jau nebenoriu šūdinai jaustis – kai visi kalba, kad „viskas bus gerai“ viskas gali griūti. O jei viskas griūva, tada jau reikia turėti jėgų daryti nemalonius dalykus dėl savo vaikų. Aš noriu, kad mano šeima išliktų.
Kuo vertėtų apsirūpinti?
Norite gyventi iš plėšikavimų? Tuomet viskas, ko jums reikia – tai daug ginklų ir šaudmenų…
Norite gyventi „ramiai“? Tada ruoškitės mainytis. Turėkite negendančių produktų, higienos reikmenų, akumuliatorių, baterijų. Atkreipkite dėmesį į smulkmenas – peiliukus, žiebtuvėlius, muilą. Stiprus alkoholis, kad ir prasčiausios rūšies, – tai labai gerai vertinamas mainų objektas.
Daugelis mirė dėl antisanitarinių sąlygų. Jums prireiks labai paprastų higieninių reikmenų, tačiau didelio kiekio. Pavyzdžiui? Šiukšlių maišų. Vienkartinių indų. Mes tai žinome, nes tuo nebuvome apsirūpinę. Dabar galvoju, kad higienos reikmenys galbūt net svarbesni už produktus. Gali pašauti balandį, bet dezinfekavimo skysčio nesumedžiosi. Todėl būtina apsirūpinti plovimo ir skalbimo, taip pat dezinfekuojančiomis priemonėmis, vienkartinėmis pirštinėmis ir kaukėmis. Taip pat svarbu kibirai ir kitos talpos laikyti ir nešioti vandeniui.
Būtina mokėti suteikti pirmąją medicininę pagalbą: tvarkyti žaizdas, nudegimus. Nes jokių ligoninių nėra. Net jei rasi gydytoją, jis gali neturėti anestetiko, o tu gali neturėti kuo jam susimokėti.
Sužeidimo nuo šaunamojo ginklo atveju, gydant be specialisto, nukentėjusiojo šansas pasveikti buvo apie 30 proc. Tai neatrodė kaip kine – buvo mirštama daugiausia nuo infekcijos. Turėjau antibiotikų trims ar keturiems gydymo kursams. Galiausiai, žmones žudė visiškai kvailos priežastys. Nėra vaistų ir pakankamai geriamojo vandens? Tuomet į kapus gali nuvaryti paprastas viduriavimas. Tam pakanka kelių dienų. Ypač kalbant apie vaikus. Būta ir odos susirgimų, apsinuodijimų – nieko nepadarysi. Gydymui naudojom vaistažoles ir alkoholį. Truputį padėdavo, bet iš esmės tai buvo siaubinga.
Ar jums pagelbėjo auksas, sidabras?
Taip. Visą juvelyriką aš iškeičiau į šovinius. Kartais mes galėjome naudoti ir valiutą, kad ką nors nusipirktume. Bet tokie atvejai pasitaikydavo nedažnai, o kainos – ypač aukštos. Konservuotų pupelių skardinė kainavo 30-40 dolerių. Vietiniai pinigai žlugo gana greitai.
Ar daug kainavo druska?
Nemažai, tačiau pigiau nei kava ar cigaretės. Alkoholis išvis buvo išskirtinis mainų objektas – jo suvartojimas išaugo dešimt kartų.
Ar sudėtinga buvo gauti ginklų? Ką buvo įmanoma iškeisti į ginklą ar šaudmenis?
Policija konfiskavo nemažai ginklų prasidėjus karui, tačiau gyventojai jų dar daug išslapstė. Aš turiu legalių ginklų, tačiau masinių neramumų metu jie gali būti konfiskuoti. Žinote, yra žmonių, kurie turi registruotų ginklų, bet dar turi ir nelegalių – būtent tokiam atvejui.
Jei turėsite vertingų daiktų, tai ginklų surasite. Mano atveju atsirado žmogus, kuriam prireikė akumuliatoriaus. Jis davė man už jį du šautuvus.
Šaudmenis aš kartais keisdavau į maistą, o kartais – atvirkščiai. Niekad nieko nekeisdavau savo namuose. Tik nedaugelis aplinkinių žinojo, kokias sankaupas laikiau namie.
Kokios buvo saugumo priemonės?
Primityvios. Mes nebuvom pasirengę ir naudojom tai, kas buvo po ranka. Langai išdaužyti, stogas nukentėjęs dėl bombardavimų. Langus užblokavome maišais su smėliu ar akmenimis. Vartelius užstūmiau šiukšlėmis. Jei reikėdavo, į gatvę per tvorą perlipdavau kopetėlėmis. Vienas kaimynas išvis užbarikadavo savo namą, o slaptą įėjimą padarė gretimo sugriauto namo sienoje. Visa tai gali pasirodyti keista, bet tie namai, kurie atrodė patys saugiausi, buvo išgrobstyti pirmieji. Puikios vilos su tvoromis, šunimis, signalizacijomis, grotomis. Minia užpuolė jas iš pat pradžių. Vieni savininkai apsigynė, kiti ne.
Gyvenkite kukliai. Padarykite, kad jūsų būstas kuo mažiau pritrauktų žvilgsnį. Šiandien mano bute plieninės durys – bet tik tam, kad atlaikyčiau pirmąsias chaoso valandas. Vėliau aš tikiuosi prisijungti prie savo draugų užmiestyje. Nenoriu leistis į smulkmenas, bet ginklai ir tvoros buvo mūsų koziris.
Neatsargūs žuvo pirmosiomis dienomis. Atsargūs kovojo už savo gyvybę. Kažkas žuvo, norėdami išsiaiškinti situaciją, o tai, sutikite, gana svarbu. Juk mes neturėjome nei laikraščių, nei televizijos – visa informacija sklido tik gandų lygyje. Mieste šaudė visada. Kad nebūtum nukautas snaiperio, dieną tekdavo tūnoti namie. Kariuomenės nebuvo, bet mes visi tapome kariais. Buvome tiesiog priversti. Kiekvienas nešiojosi ginklą, buvo pasirengęs gintis.
Bet jei rytoj netikėtai vėl pasikartotų tas pats, aš gal net apsiašaročiau. Bet būčiau pasirengęs tapti budriu, nepastebimu ir gerai ginkluotu, kartu su geriausiu draugu ar broliu...
