Praėjusių metų gruod, Lietuvoje lankėsi „The New York Times“ žurnalistas Rickas Lymanas. Jis parengė reportažą apie Lietuvos kariuomenės Greitojo reagavimo pajėgas, bendravo su kariškiais.
-
„The New York Times“ papasakojo apie Lietuvos greitojo reagavimo pajėgas
-
Lenkai tvirtai pasisako už tai, kad jų kariuomenė gintų Baltijos šalis, jeigu tik prireiktų
-
Lenkų generolas Waldemaras Skrzypczakas: „Lietuva rengiasi atremti agresiją“
-
Britų televizijos žurnalisto įspūdžiai iš Lietuvos: „Šalis ruošiasi sekinančiam karui“
Praėjusią savaitę Lietuvoje apsilankė Didžiosios Britanijos televizijos ITV žurnalistas Ragehas Omaaras. Jis susidarė įspūdį, kad mūsų šalis aktyviai ruošiasi gynybai sekinančio karo metu.
Panašiai kalbėjo Lenkijos kariuomenės vadas generolas Waldemaras Skrzypczakas. Praėjusią savaitę pareiškė, kad Lietuva yra vienintelė šalis regione, besirengianti karui.
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas teigė, kad sąjungininkų dėmesys rodo – Lietuva gynybai ruošiasi adekvačiai esamai situacijai.
„Reikia pripažinti, kad 2008-2012 metais Lietuva gynybos klausimams skyrė labai mažai dėmesio, tai buvo apleista sritis. Dar visai neseniai tarp NATO šalių buvome treti nuo galo pagal gynybos finansavimą. Dabar esame arti vidurio. Turime tęsti pradėtus darbus“, – 15min.lt sakė J.Olekas.
Mūsų šalies gynybos ekspertai mano, kad Lietuva tik dabar pradėjo ruoštis gynybai, o žingsniai – kol kas yra labai maži.
Tikrieji rezultatai – rudenį
Karybą tyrinėjantis mokslininkas Deividas Šlekys sako, kad per šiuos metus Lietuva daug kalbėjo apie gynybą, žengė kelis tvirtus žingsnius, tačiau dar anksti analizuoti tikruosius rezultatus. Svarbiausia – Lietuvos kariuomenės įsigijimai ir gynybos tematikos perkėlimas į švietimo sferą.
„Sutikime, kad Greitojo reagavimo pajėgos buvo labiau simbolinis žingsnis – turimų pajėgų perskirstymas pagal esamą situaciją. Tačiau gynybos biudžeto didinimas ir šauktinių kariuomenės sugrąžinimas yra realūs žingsniai. Tose vietose Lietuva aiškiai parodė, kad mes ne tik kalbame. Dabar reikia stebėti Lietuvos kariuomenės įsigijimus“, – sakė D.Šlekys.
Gynybos biudžeto didinimas ir šauktinių kariuomenės sugrąžinimas yra realūs žingsniai. Tose vietose Lietuva aiškiai parodė, kad mes ne tik kalbame, – sakė D.Šlekys.
Jis yra Vilniaus universiteto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas.
Ekspertas mano, kad tikrasis ruošimasis gynybai išryškės rudenį, kai bus sprendžiama dėl didelės apimties įsigijimų – pėstininkų kovos mašinų ir savaeigių haubicų.
D.Šlekys mano, kad dalis Europos valstybių, esančių toliau nuo Rusijos, vykdo atvirkščią procesą – mažina išlaidas gynybai. Tačiau Lietuva nėra vienintelė, kuri aktyviai stiprina savo gynybos skydą. Tvirtus žingsnius žengia Lenkija, Skandinavija ir kitos Baltijos šalys.
„Reikia pripažinti, kad užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius gerai išnaudoja esamą situaciją, jį nuolat kalbina CNN, BBC ir kiti žiniasklaidos gigantai, Lietuvos diplomatai daug bendrauja su užsienio žurnalistais. Tai padeda formuoti mūsų šalies įvaizdį“, – aiškino D.Šlekys.
Būtina diskutuoti apie švietimą
D.Šlekys pabrėžė, kad tokioje situacijoje labai svarbu neperlenkti lazdos. Negalima pamiršti, kad procesus Lietuvoje stebi ir Rusijos specialiosios tarnybos, kurios, vos gavusios progą, pabandys Vakaruose sukurti „militaristinės Lietuvos įvaizdį“ - įspūdį, kad valstybė atsisako demokratijos.
Didžiausią nerimą kelia diskusijos viešojoje erdvėje. Kartais susidaro įspūdis, kad yra tik balta ir juoda, nėra paliekama vietos turėti kitokią argumentuotą nuomonę, – kalbėjo D.Šlekys.
„Didžiausią nerimą kelia diskusijos viešojoje erdvėje. Kartais susidaro įspūdis, kad yra tik balta ir juoda, nėra paliekama vietos turėti kitokią argumentuotą nuomonę. Susidaro įspūdis, kad jeigu esi prieš šauktinių kariuomenę, tai automatiškai esi rusų agentas. Negalime leisti, kad diskusijos nueitų iki tokio radikalaus, sakyčiau, nemandagaus lygio“, – kalbėjo D.Šlekys.
Tarkime, Liberalų sąjūdis pritarė šauktinių kariuomenei, tačiau viešojoje erdvėje išsakė daug abejonių dėl šio projekto. Partijos lyderis Eligijus Masiulis teigė, kad Lietuva turėtų gerinti sąlygas profesionalams ir verbuoti savanorius.
„Privalomoji karinė tarnyba prieštarauja liberalioms vertybėms, todėl natūralu, kad jie kelia klausimus. Tačiau liberalai vis tiek sutiko, suvokdami esamą situaciją. Manau, kad tokio principo privalome laikytis ir toliau – negalime gesinti argumentuotų ir reikalingų diskusijų“, – aiškino mokslininkas.
Jis pabrėžė, kad svarbu stebėti procesus ne tik gynybos srityje, bet ir švietimo. Kaip pasiruošimas ginti valstybę atsispindės Švietimo ir mokslo ministerijos veikloje? Kaip pasikeis pilietinio ugdymo ar istorijos programos?
Gal bus išleistas naujas istorijos vadovėlis, kuriame bus išryškinta tautinis aspektas, pilietiškumas. Manau, labai svarbu, kad prieš darant tokius žingsnius būtų viešų diskusijų, – kalbėjo D.Šlekys.
„Na, pavyzdžiui, gal bus išleistas naujas istorijos vadovėlis, kuriame bus išryškintas pilietiškumas.
Manau, labai svarbu, kad prieš darant tokius žingsnius būtų viešų diskusijų. Tokie švietimo klausimai, kurie yra labai susiję su gynyba, negali būti palikti tik ministerijų funkcionieriams“, – kalbėjo karybos ekspertas D.Šlekys.
Dėmesys gynybai – per mažas
Lietuvos žingsniai stiprinant gynybą vis dar nedideli, todėl užsienio žiniasklaidos dėmesys yra labiau susijęs su formuojamu įvaizdžiu, sako gynybos temas nagrinėjantis žurnalistas Aleksandras Matonis.
„Dabar tiesiog užkaišome skyles, kurios atsirado per daugybę nesirūpinimo gynyba metų. Biudžeto padidinimas iki 1,1 proc. tikrai nėra pakankamas. Mes kalbame ne tik apie rimtus įsigijimų projektus, bet ir apie tuos pačius šauktinius, jų priėmimą ir išlaikymą, taip pat – Lietuvos, kaip sąjungininkų pajėgas priimančios valstybės įsipareigojimus“, – kalbėjo gynybos analitikas.
A.Matonis pabrėžė – tam, kad Lietuvos kariuomenė nevalgytų pati savęs, gynybos biudžetas turi peržengti 1,3 proc. nuo BVP ribą.
A.Matonis pabrėžė – tam, kad Lietuvos kariuomenė nevalgytų pati savęs, gynybos biudžetas turi peržengti 1,3 proc. BVP ribą.
„Privalome ir toliau siekti didesnio finansavimo. Negalima sakyti, kad nepadarėme nieko. Bet girtis nelabai turime kuo“, – kalbėjo A.Matonis.
Žurnalistas sutinka su D.Šlekio nuomone, kad kai kuriose Vakarų valstybėse tęsiasi gynybos išlaidų mažinimo procesas, tačiau yra ir tokių šalių, kurios reformuoja savo ginkluotąsias pajėgas ir keičia požiūrį į gynybą. Tai Skandinavijos valstybės, Lenkija ir net JAV.
„Mes turėtume lygiuotis ne į tuos, kurie nesupranta saugumo situacijos, bet į tuos, kurie gynybai skiria daugiau nei 4 proc.“, – kalbėjo A.Matonis.
Mes turėtume lygiuotis ne į tuos, kurie nesupranta saugumo situacijos, bet į tuos, kurie gynybai skiria daugiau nei 4 proc., – kalbėjo A.Matonis.
Analitikas pabrėžė, kad Lietuva neturėtų kelti klausimų ir abejonių apie dalykus, dėl kurių sutaria visuomenė, politinis elitas, mokslininkai, žiniasklaida. Tai yra – gynybos stiprinimas.
Diskutuoti reikia apie kelią, kuris būtų teisingiausias.
„Gal ir galima sutikti, kad viešose diskusijose sumažėjo vietos abejojantiems, tačiau abejojantys negali elgtis taip, tarsi turėtų tiesos monopolį. Negalima varžyti diskusijų ir argumentuotos nuomonės, tačiau kartu reikia suprasti, kad išorinė propaganda yra konstruojama taip, kad būtų panaši į nuomonę“, – sakė A.Matonis.
Gynyba susirūpino pirmą kartą
Lietuva išties pirmą kartą per Nepriklausomybės metus tikrai stiprina savo gynybą ir visuomenę, tačiau dėl to negalima sakyti, kad šalis militarizuojasi ar tampa saldofoniška, sako buvęs karininkas, karybos ekspertas Darius Antanaitis.
„Militaristine valstybė tampa tada, kai nebelieka civilių kontrolės ir visus sprendimus priima aukšti karininkai. Taip yra Šiaurės Korėjoje, Mianmare ir panašaus išsivystymo lygio valstybėse. Lietuva eina demokratiniu ir skaidriu keliu, kai civiliai patys jaučiasi atsakingi už šalies saugumą“, – pabrėžė ekspertas.
Anot jo, labai svarbus Lietuvos gynybos stiprinimo aspektas – pilietinės iniciatyvos.
„Gynyba dabar suvokiama plačiąja prasme. Apie tai kalba kariuomenė, Vyriausybė, visuomeninės organizacijos, piliečiai. Tai rodo, kad Rusijos puolimo grėsmė yra akivaizdi tiek, kad visuomenei nebereikia pažymų ir garsių žodžių. Pirmą kartą Lietuvos gynyba suvokiama kaip kiekvieno piliečio rūpestis“, – kalbėjo D.Antanaitis.
Gynyba dabar suvokiama plačiąja prasme. Apie tai kalba ir kariuomenė, ir Vyriausybė, ir visuomeninės organizacijos, ir paprasti piliečiai, – sakė D.Antanaitis.
Jis mano, kad svarbiausia nenuleisti kartelės ir toliau stiprinti pasirengimą ginti valstybę grėsmės atveju. Kaip ir kiti karybos ekspertai jis pabrėžė, kad gynybos biudžetas turi būti didinamas.
Lietuva gynybai nesiruošia?
Tačiau žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis mano, kad Lietuva ne tik nėra pasiruošusi gynybai, bet netgi rimtai nesiruošia. Jis teigia, kad mūsų šalis dabar tik pradeda suprasti, kad toks pasiruošimas yra būtinas.
Žurnalistas retoriškai klausė, ką mūsų šalis nuveikė per metus po Krymo aneksijos?
„Nežymiai padidintos išlaidos ginkluotei pirkti. Įsigytas nedidelis kiekis nešiojamų priešlėktuvinių raketų. Už žmonių skirtus 2 proc. nuo mokesčių įsigyta neperšaunamų liemenių vienai kuopai, nupirkta šovinių lengviesiems šaulių ginklams. Nusipirkti taikliųjų šaulių ginklai. Tai viskas“, – situaciją kritiškai vertino A.Bačiulis.
Projektai, kurie tikrai gali pakeisti Lietuvos kariuomenės pajėgumus, yra tik svarstymų stadijoje. Tai – pėstininkų kovos mašinų ir savaeigių haubicų įsigijimai.
„Galutinio sprendimo pirkti dar nėra“, – kalbėjo A.Bačiulis.
Žurnalistas mano, kad Greitojo reagavimo pajėgų sukūrimas ne išsprendė problemas, bet tik jas išryškino: „Kariškiai ir patys pamatė, ir atsakingiems už šalies gynybą politikams prikišamai parodė, kiek iš tikrųjų mažai karių teturime. Popieriuje kariuomenėje yra 12,5 tūkst. karių, bet į kovą galima mesti tik apie 2,5 tūkstančio.“
Ant popieriaus kariuomenėje yra 12,5 tūkstančio karių, bet į kovos liniją galime išstatyti apie 2,5 tūkstančio, – sakė A.Bačiulis.
Iš to išplaukė sprendimas atnaujinti šaukimą, už kurį Seime balsuota stebėtinai vieningai.
A.Bačiulis skeptiškai vertina ir visuomenės pasirengimą gintis. Lietuvoje tikrai atsirado sąjūdis už šalies gynybą, tačiau tokių žmonių yra vos keli tūstančiai.
„Kažkas įstojo į šaulius, kažkas – į savanorius, kažkas nusipirko pusiau automatinį šautuvą ir po pažįstama pušele užkasė šovinių dėžę, kažkas šaudykloje atnaujino šaudymo įgūdžius, kažkas su bendraminčiais savaitgaliais eina į žygius po miškus, mokosi išgyventi karo sąlygomis. Tai puiku, bet tokių labai mažai“, – sakė žurnalistas.
Jis mano, kad apie Lietuvos ruošimąsi gynybai bus galima kalbėti tada, kai kariuomenės finansavimas pasieks 2 proc. Tai turi būti daroma ne po penkerių metų, o dabar. Po kelerių metų turime kalbėti apie 4 proc. nuo BVP gynybos biudžetą.
„Vietoje to pas mus jau sukilo banga verksnių, kaltinančių politikus „karo propaganda“, visuomenės militarizacija, grąžančių rankas dėl neva žlugsiančių į kariuomenę pašauktų vaikelių karjerų. Ir taip šneka ne kokie kremliniai propagandistai ir jų parankiniai, o rimti ir gerbtini visuomenės atstovai – Nerijus Mačiulis, Milda Dargužaitė, Valentinas Mazuronis, kurių tikrai negali pavadinti vatnikais, nes jie tokie nėra“, – kalbėjo A.Bačiulis.
A.Bačiulis mano, kad Lietuvoje užaugo karta, kuri nepatyrė Rusijos agresijos ir save apgaudinėja tuo, kad dideli karai Europoje nebevyksta, gyvename ramiame pasaulyje, kuriame net agresoriai veikia pagal tuos pačius, vakarietiškus, racionalius principus.
Žurnalistas mano, kad Lietuvoje užaugo karta, kuri nepatyrė Rusijos agresijos ir save apgaudinėja tuo, kad dideli karai Europoje nebevyksta, gyvename ramiame pasaulyje, kuriame net agresoriai veikia pagal tuos pačius, vakarietiškus, racionalius principus.
„Kova už savo teises tokiems reiškia kompiuteryje surašytą ir el. paštu nusiųstą kreipimąsi į advokatą, o ne gulėjimą purve, suspaudus pirštus stingdantį ginklo vamzdį“, – sakė A.Bačiulis.
Apžvalgininkas mano, kad Lietuva tikrai pradės rengtis gynybai tik tuomet, kai tokios saviapgaulės nebeliks: „O pasirengsime dar keleriais metais vėliau.“
