1. Sovietinio čekisto logika
Anot V.Ogijenkos, tai pirmasis veiksnys. „Putino elitas – čekistinis, pasikliaujantis jėga, posovietinis, besiremiantis sovietine mitologija, kurią kūrė ignoravimas. Jiems atrodo, o kartu taip atrodo ir tautai bei vadui, kad kuo daugiau žemės, tuo turtingesnė bus šalis. Tai Stalino Sovietų Sąjungos tezės. Tuo laiku šios tezės gimė, nes Staliną kankino persekiojimo manija ir jis norėjo susigriebti kuo daugiau teritorijų, paversdamas jas buferinėmis zonomis dėl Vakarų agresijos. Dabar teritorijų užgrobimas tėra duoklė tradicijoms, jokios naudos jos neteikia, net ekonominės. Į jas dabar reikia investuoti pinigus“, – aiškina politologas.
Visa tai nulėmė, pasak V.Ogijenkos, kad „V.Putina krito į bedugnę tarp sovietinės vertybių sistemos ir šių dienos realijų, kurios vienos kitoms prieštarauja“.
V.Putinas paramos sulaukia todėl, kad ramina sovietinės epochos skausmus: kažkas grobia rusų žemes, aplink – NATO. Tokia „sovietine mantra“ V.Putinas kelia savo reitingus, bet susiduria ir su skaudžia realybe, kuriai ši mantra nepadeda vien todėl, kad yra išgalvota.
Kaip sako V.Ogijenka, neaišku, ką Rusija darytų gavusi Donecką, nes juk neturi pinigų jį išlaikyti. Juk jau tenka finansuoti Padniestrę, Krymą, o bendrasis vidaus produktas nuolat mažėja.
„Jeigu V.Putinas elgtųsi racionaliai ir vadovautųsi šiuolaikinėmis vertybėmis, ta „Donecko respublika“ niekam nebūtų reikalinga, nes tai vieta, kuriai nuolat reikia pinigų, humanitarinės pagalbos, ginklų.
Tai būtų racionalus sprendimas, bet katastrofiškas pralaimėjimas jam, nes jį imtų laikyti išdaviku. Todėl V.Putinas priverstas vaidinti vadą, priglobiantį rusų žemes. Su pasimėgavimu vaidina, bet jam nesiseka, todėl matome, kaip Baltarusija vis labiau suka akis į šalį, taip nutiks ir su Padniestre, Krymu. Ukraina per metus visiškai nusisuko nuo Rusijos. V.Putinas jau pralaimėjo, bet turi iš visų jėgų stengtis, kad Rusijos žmonės to nepajustų“, – tvirtina politologas.
„Jeigu V.Putinas elgtųsi racionaliai ir vadovautųsi šiuolaikinėmis vertybėmis, ta „Donecko respublika“ niekam nebūtų reikalinga, nes tai vieta, kuriai nuolat reikia pinigų, humanitarinės pagalbos, ginklų.
2. Sąmokslo teorija
Dar viena priežastis, kodėl karas Ukrainoje tęsiasi, yra ta, kad V.Putino įvaizdis kaip priglobiančio „rusiškąsias“ žemes nesutampa su realybe, kurioje trūksta finansų, karinių, diplomatinių pajėgų, o kartais ir energetinių išteklių tokiam vaidmeniui vaidinti.
„Todėl V.Putinas atsidūrė idiotiškoje situacijoje. Privalo rodyti, koks jis mačo, o kartu Vakarams demonstruoti, kad Rytų Ukrainoje jo nėra. Iš kitos pusės, problema yra ir V.Putino psichinės problemos, jo požiūris į pasaulį. Jis kaip čekistas nepripažįsta, kad kažkas pasaulyje vyksta savaime. Jo manymu, viską organizuoja kažkokios įtakingos grupuotės. Todėl jis šventai tiki, kad Maidaną organizavo amerikiečiai“, – sako V.Ogijenko.
V.Putinas tiesiog nesuvokia, kad žmonės nori gyventi šalyje, kurioje vyksta normalūs rinkimai, kur valdžia mažiau vagia, kur mokesčių mokėtojai gali daryti kiek didesnę įtaką savo šalies politikai. Jis pats jaučiasi esąs įtakingos grupės lyderis, kurio tikslas priešintis kitoms grupėms, kurios neva kėsinasi į Rusijos nepriklausomybę
3. Savo valstybės modelio gynyba
„V.Putinas supranta, kad taikos sąlygomis Rusija negali pasiūlyti Ukrainai efektyvesnio ekonominio modelio nei Europa. V.Putinas gali pasiūlyti tik nuolaidas dujoms arba atvirkščiai – dujų nebetiekti, – aiškina V.Ogijenka. – Tik karo metu jo gyvenimo būdas, jo šalis išlaiko konkurenciją karinėje sferoje. Tiesioginėje kovoje Rusija yra stipresnė nei Ukraina, bet ekonomikoje po 2-3 metų nebebus. Todėl bandoma neleisti Ukrainoje kilti pragyvenimo lygiui. V.Putino uždavinys – pabloginti situaciją Ukrainoje. Nenorintieji paklusti V.Putinui turėtų susimąstyti žiūrėdami į Ukrainą, kas lauktų jų pačių.“
4. Ukrainos destabilizacija
„Dėl visų šių priežasčių V.Putinui būtina turėti Ukrainoje tokią skaudžią vietą, tokią žaizdą, kur esant reikalui galima įkišti pirštą ir pakrapštyti, kad kaimynui skaudėtų. Tai įtakos zona, kontrolės zona. Kol yra ginčų dėl Ukrainos teritorinio vientisumo, ši šalis negalės tapti NATO nare“, – aiškina V.Ogijenka.
V.Putinas svajoja apie priėjimą prie jūros, kad sausuma galėtų pasiekti Krymą ir Padniestrę. Nueiti iki Kijevo nėra taip realu, tam tektų į Ukrainą įvesti 50-70 tūkst. karių, o to kol kas niekas Rusijos prezidentui nerekomenduoja.
5. Uždarbis iš karo
„Tai penktoji priežastis, kodėl aplink V.Putiną telkiasi įtakos grupės, kurioms parankus šaltasis karas. Jie turi prieigą prie biudžeto pinigų, daro politinę įtaką, nes V.Putinas remiasi tik jais. V.Putinas elgiasi nuspėjamai ir vis labiau grimzta į tą nenaudingą ir nereikalingą jam karą“, – baigia V.Ogijenka ir priduria, kad karas tęsis, keisis tik jo fazės: kartais kova bus įnirtinga (kaip dabar), kartais ramesnė (kaip paliaubų metu).
