Europos ir JAV žiniasklaida jau kelias savaites svarsto, ką galėtų reikšti išaugęs Rusijos karinių oro pajėgų aktyvumas. Ta proga prisimintas ir 2013 metais buvusio Rusijos karinio jūrų laivyno karininko M.Tokarevo parašytas straipsnis apie jūrų aviacijos taktiką.
„Kamikadzės“
Trumpai tariant: tolimieji Rusijos bombonešių skrydžiai gali būti ne kas kita, kaip bandymai išmėginti galimybes smogti JAV lėktuvnešiams ir juos lydintiems laivams. Rusijos karininkas savo straipsnyje „Kamikadzės: sovietinis paveldas“ labai tiksliai aprašo tokių atakų eigą, jose naudojamus lėktuvus ir raketas bei numatomus, gana didelius, nuostolius.
-
NATO pajėgų Europoje vadas Philipas Breedlove'as: rusai bando parodyti, kad jie – stipri jėga
-
Rusija gąsdina pasaulį branduoliniu ginklu: įžūlūs raketų bandymai ir lėktuvų skrydžiai
-
Rusijos lėktuvai prie Baltijos šalių krantų: kodėl tyli NATO?
-
NATO lėktuvai pakelti į orą, kai prie Latvijos prisiartino Rusijos naikintuvai
Ši taktika remiasi tuo, kad Rusija neturi pasaulinio karinio laivyno, o jos pagrindiniai JAV jūrų pajėgų naikinimo įrankiai yra tolimojo nuotolio bombonešiai, galintys pernešti konvencinius ir branduolinius užtaisus. Kodėl kamikadzės – japonų pilotai-savižudžiai? Nes M.Tokarevas pripažįsta: JAV karinė aviacija yra rusams itin rimtas priešininkas, todėl numatomi nuostoliai siektų net 50 proc. lėktuvų.
Kai kur nors pasaulyje kyla krizė, o JAV privalo į tai atsakyti, padėti ar bent pademonstruoti pasirengimą veikti, Amerika į tą regioną siunčia karinius laivus – dažniausiai lėktuvnešius, lydimus karių.
Kiekviena lėktuvnešio grupė susideda iš keliolikos antvandeninių ir povandeninių laivų, taip pat ir galinčių paleisti branduolines raketas, apie 70 lėktuvų ir paties lėktuvnešio su branduoliniais užtaisais, tokių grupių JAV dabar turi apie 10. Jų jėga – kaip gana gausios kariuomenės, o potencialiems priešams, kaip Rusija ar Kinija, tai strateginiai taikiniai.
Jūroje Rusija silpna
JAV karinei jūrų galybei Rusija vargu ar galėtų pasipriešinti. Šiuo metu rusai turi vieną lėktuvnešį, 5 kreiserius, 13 laivų-naikintuvų ir 52 povandeninius laivus. Ir nė vienas iš jų nebuvo pastatytas pasibaigus Šaltajam karui. Be to, Sovietų Sąjunga net savo klestėjimo laikais neturėjo didelių jūrinių ambicijų.
Kodėl kamikadzės – japonų pilotai-savižudžiai? Nes M.Tokarevas pripažįsta: JAV karinė aviacija yra rusams itin rimtas priešininkas, todėl numatomi nuostoliai siektų net 50 proc. lėktuvų.
Tad su JAV Rusija tegali galinėtis povandeniniais laivais ir aviacija, ypač tolimojo nuotolio bombonešiais, kurie praradę reikšmę kaip atominių bombų nešėjai įgavo naują vaidmenį – lėktuvnešių naikintojai. Lėktuvai Tu-95, Tu-22M3 ir Tu-160 su mažesniųjų Su-24 ir Su-27 pagalba buvo pritaikyti būtent tokiam tikslui.
Anot M.Tokarevo, svarbu ne tik patys lėktuvai, bet ir jų ginkluotė. Pagrindinis ginklas prieš JAV lėktuvnešius yra tolimojo nuotolio (600 km) raketos Ch-22, turinčios konvencines arba branduolines galvutes. Nors šis ginklas sukurtas prieš 50 metų, nuolat yra tobulinamas ir išlieka pagrindiniu strateginiu Rusijos ginklu kovose jūroje.
Vis dėlto nėra lengva aptikti net ir didžiulius lėktuvnešius bei jų palydą. Rusija neturi tinkamos palydovinės navigacijos, norint įvykdyti tokias atakas, o raketos pačios nesugeba atpažinti taikinio. Todėl pirmiausia skristi turi lėktuvai, perduodantys informaciją bombonešiams. Jų užduotis – priskristi kaip įmanoma arčiau. Tai ir yra didžiausia rizika, nes JAV laivynas nėra aklas ir rusų pilotai labai rizikuotų būti numušti. Nebent sprukti padėtų prastos oro sąlygos. Kitu atveju šie žvalgybiniai lėktuvai pasmerkti.
Numuštų pusę lėktuvų
Bet tokią kainą Rusija būtų pasiryžusi sumokėti, nes tai atvertų kelią kitiems lėktuvams tiksliai nusitaikyti ir paleisti raketas bei sunaikinti lėktuvnešius. Rusai apskaičiavo, kad į lėktuvnešio grupę turėtų būti pataikyta keliolika kartų, norint sunaikinti jo galimybes priimti lėktuvus iš oro.
Aprūpinimas keliomis raketomis sunkino bombonešių galimybes įveikti ilgesnius atstumus, todėl pagal planą operacijoje dalyvautų net iki šimto lėktuvų, turinčių po vieną užtaisą. Pirmiausia skristų taktiniai lėktuvai su priešradarinėmis raketomis K-11, tuomet iki penkių bombonešių su branduolinėmis galvutėmis. Lygiagrečiai skristų ir tolimojo nuotolio naikintuvai MiG-25/MiG-31, paruošti kovai su priešo F-14 „Tomcat“ ir F-18 „Hornet“, jei šie sugebėtų pakilti. Kuo tokia kova baigtųsi, sunku net įsivaizduoti, gal todėl Rusijos įsivaizduojami nuostoliai ir yra pusė visų lėktuvų.
Tie lėktuvai, kurie sugebėtų išlikti, turėtų leistis ne savo bazėse, o Varšuvos pakto šalių oro uostuose, o gal net ant Arkties ledynų. Esą pilotai net negautų grįžimo plano. O vienas aukšto rango karininkas išsigandusiam pilotui, dalyvavusiam pratybose virš Ramiojo vandenyno, pasakė tiesiog taip: „Jeigu sugebėsi praskristi virš lėktuvnešio su raketos pusiau nuplėštu sparnu, grįžk per kur nori, kad ir per Mėnulį“.
Pastarojo meto Rusijos bombonešių misijos būtent ir primena mokymus naikinti taikinius jūroje. Lėktuvai paprastai pasiekia tam tikrus taškus ir grįžta – visai taip, lyg tame taške būtų JAV pajėgos. Tai daroma keturiomis kryptimis: virš Ramiojo vandenyno nuo Guamo salos ir Havajų iki Kalifornijos pakrantės; virš Šiaurės Atlanto – nuo Norvegijos iki Biskajaus įlankos ir Portugalijos; virš Baltijos jūros – nuo Švedijos archipelago iki Danijos ir virš Juodosios jūros iki pat Viduržemio jūros.
Šios kryptys nėra atsitiktinės – kaip tik čia Rusija gali sutikti JAV ir sąjungininkų pajėgas.
