Atvėręs galines visureigio duris pamačiau tiek šiltų „McDonalds“ maisto maišelių, kad nebuvo kur atsisėsti. Į automobilį patekęs Kijevo šaltis iškart puolė prie garuojančių paketų ir pradėjo juos godžiai traškinti. Išalkęs pramoninio priemiesčio smogas tik pauostė sultingus kvapus mūsų automobilyje ir nunarinęs galvą nukiūtino gamyklų link.
„Nežinojau, kad jūs būsite trys. Gal kaip nors sutilpsime“, – krapštydamas pakaušį ir šypsodamasis sako barzdotas vairuotojas. Ruda barzda plaikstosi lyg bijodami greitkeliu šniokščiančių automobilių. Ukrainietis toks didelis, kad net pagalvojau, jog visi mėsainiai ir skrudintos bulvytės yra jam vienam.
Aišku, aš suprantu, kad tai netiesa, tik sakau, kad susidarė toks įspūdis! Žinau, kad civilizacijos simboliu tapę greito maisto patiekalai keliaus į Kijevo pakraštį, kur juos gardžiai doros iš fronto sugrįžę Ukrainos kariai. Juk pietūs. Net užgrūdinti frontininkai tokiu metu ilsisi ir padeda į šalį robotus, kurie padeda aptikti priešų pozicijas.
Kybo 200 metrų aukštyje
Barzdotasis vyrukas atvežė mus į laukymę Kijevo pakraštyje. Tyliai pūtė vėjas – lyg žoles ir lapus virpintų nutolusio didmiesčio alsavimas. Kuo ilgiau per žolynus siūbavome į lauko gelmę, tuo aiškiau girdėjau dūzgimą, kuris buvo panašus į peraugusių vabzdžių.
Taip zvimbia bepiločiai lėktuvai – dronai, kurie šiuo metu intensyviai naudojami mūšiuose su prorusiškais separatistais. Tą popietę atvykome į laukymę Kijevo pakraštyje, kur penki frontininkai mokėsi valdyti skraidantį žvalgą.
Virš mūsų galvos nervingai sudūzgė „Phantom 2“. Šis keturių sraigtų žaisliukas kainuoja apie du tūkstančius dolerių. Turi „GoPro“ vaizdo kamerą ir nuotolinio valdymo pultą su monitoriumi, per kurį galima stebėti vaizdą. To užtenka, kad „Phantom 2“ taptų galingu ginklu, galinčiu pelenais paversti priešo įtvirtinimus.
Kaip jis veikia, mums pademonstravo instruktorius – parodė, kaip atliekamas tikras žvalgybinis skrydis.
„Phantom 2“ pakyla į maždaug 200 metrų aukštį, todėl nebesigirdi dūzgimo. Jeigu diena niūri, tai pilkame danguje sunku įžiūrėti robotą. Įdomu tai, kad aparatas maskuojamas šviesiomis spalvomis: balta, pilka, mėlyna. Kaip dangus.
Dronas gali įveikti maždaug kilometrą ir fotografuoti arba filmuoti panoraminius vaizdus. Kokybė tokia gera, kad praskridęs virš teroristų artilerijos pabūklo, gali užfiksuoti artileristų veidų mimikas, o pastebėjęs priešų automobilius – identifikuoti numerį.
Dažniausiai, kai robotas pasileidžia į žvalgybinę kelionę, nustatomas fotografavimo režimas – vaizdo įrašai užima daug vietos, o tiesioginė transliacija iš drono skleidžia stiprius signalus, kuriuos gali užfiksuoti prorusiški separatistai. Užfiksuoti ir perimti aparato kontrolę.
Kai dronas sugrįžta į bazę, kariai susikelia jo darytas nuotraukas į kompiuterį, išanalizuoja ir pagal GPS siųstuvą nustato, kur tiksliai yra svarbūs priešo objektai: tankai, artilerija, sandėliai, kareivinės, blokpostai. Taikinių koordinatės perduodamos artileristams, o šie sulygna viską su žeme.
„Iš esmės, pagrindinė užduotis yra rinkti informaciją apie galimus taikinius ir koreguoti artilerijos ugnį. Tai sumažina pavojų“, – paaiškino instruktorius Genadijus, kuris vadovauja dronų operatorių rengimo mokyklai.
Savanoriškas vyriškio darbas yra toks svarbus, kad Maskvos tarnai internetiniuose forumuose siūlo šimto tūkstančių dolerių premiją už jo galvą.
Dronus atiduoda tik po apmokymų
Genadijus yra labai spalvinga asmenybė. Buvęs KGB karininkas ir sovietinis automobilių sporto meistras, o dabar – patrakęs ekstremalas, kuris pastarąjį dešimtmetį užsiima dronų konstravimu ir pilotavimu. Net yra įkūręs mėgėjų klubą.
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, vyriškis nusprendė, kad gali padėti savo šaliai – pradėjo rinkti paramą iš verslininkų, pirkti skraidančius aparatus ir siųsti juos į frontą kariams.
„Karo pradžioje nusiuntėme kariuomenei apie penkiasdešimt dronų. Po savaitės liko tik du veikiantys. Mat daugumą sudaužė patys kariai, nes nemokėjo valdyti, dronai atsitrenkdavo į pastatus. Kitus numušė separatistai“, – pasakojo Genadijus.
Be to, dronų kontrolę gali perimti separatistai.
Tai buvo rimta problema. Kariams reikėjo ne tik aparatų, bet ir įgūdžių. Todėl Genadijus ir dar keturi bendražygiai nusprendė įkurti dronų operatorių rengimo mokyklą – patyrę instruktoriai už dyką moko karius valdyti aparatus, rinkti žvalgybinę informaciją, ją apdoroti ir panaudoti mūšiuose.
Dabar kiekvieną savaitę į šitą Kijevo laukymę atvyksta nauja frontininkų grupė – nuo penkių iki dešimt karių. Ir Ukrainos kariuomenės profesionalų, ir vyrų iš savanorių batalionų.
„Pirmiausia jie pasimoko teorijos, sužino apie aparato konstrukciją, parametrus, galimybes. O paskui važiuojame čia ir mokomės viską pritaikyti praktikoje“, – pasakoja Genadijus, striukės apykakle slėpdamasis nuo laukymės vėjo.
Pirmiausiai, jie pasimoko teorijos, sužino apie aparato konstrukciją, parametrus, galimybes. O paskui važiuojame čia ir mokomės viską pritaikyti realybėje, – pasakoja Genadijus.
Į frontą kariai grįžta tik tada, kai išmoksta valdyti aparatą.
„Duodame jiems po droną, „GoPro“ kamerą, atminties kortelių rinkinį ir du akumuliatorius. Šiaip, čia galima įdėti tris, bet mes karius mokome, kad iš eilės galima atlikti tik du skrydžius. Statistika rodo, kad dažniausiai dronai numušami per trečią skrydį“, – aiškino Genadijus.
Tikslas – saugoti karių gyvybes
Į dronų operatorių rengimo mokyklą Vadimas atvyko iš Luhansko fronto. Tarnauja Ukrainos kariuomenės dalinyje, kuris įsikūręs prie pat separatistų užgrobto miesto. 25-erių vyras yra žvalgas, todėl žaislinis „Phantom 2“ gali išgelbėti gyvybę.
„Gal nelabai gražu, bet viską galima paprastai apskaičiuoti. Kiek valstybei kainuoja žmogaus gyvybė? Tarkim, milijonas grivinų, jei skaičiuotume metus mokykloje, universitete, socialines garantijas. O dronas kainuoja kelis tūkstančius dolerių. Daug, bet žmogus yra brangesnis“, – šaltai aiškina frontininkas.
Į karą jis pateko per klaidą. Dirbo pasieniečiu, kai vienas draugas iš karinės komendantūros pasiūlė stoti į Ukrainos kariuomenę ir dirbti mechaniku. Sakė, kad reikės užfrontėje remontuoti sugedusią techniką. Bet viskas buvo kitaip.
Kiek valstybei kainuoja žmogaus gyvybė? Tarkime, milijonas grivinų, jei skaičiuotume metus mokykloje, universitete, socialines garantijas. O dronas kainuoja kelis tūkstančius dolerių, – šaltai aiškino Vadimas.
„Kai prisistačiau į dalinį, man iškart davė automatą ir pasakė, kad būsiu žvalgas“, – nerodydamas emocijų pasakojo vaikinas.
Jau pirmąją savaitę atlikdamas žvalgybinę užduotį naktį miške prie Luhansko akis į akį susidūrė su separatistų patruliu.
Tą akimirką vienas priešais kitą, maždaug dešimties metrų atstumu, stovėjo šeši ukrainiečių, ir septyni priešų kariai. Vadimui pasisekė, kad separatistai nesuprato, kas vyksta, palaikė ukrainiečius saviškiais, todėl nespėjo sureaguoti – Ukrainos kariai atidengė ugnį ir per kelias sekundes sunaikino visą priešų grupę.
„Žvalgų ir artilerijos koreguotojų darbas yra labai pavojingas, nes reikia eiti iki pat priešo pozicijų. Ir mes, ir separai atrodome vienodai, kartais labai sunku atskirti. Tokie aparatai yra išsigelbėjimas žvalgams“, – aiškino Vadimas.
Dronai – už patriotiškų verslininkų pinigus
Kiek tokių dronų šiuo metu yra Rytų Ukrainos fronte, nėra žinoma. Genadijus sako, kad gali būti keli šimtai, gali būti ir tūkstantis.
„Mes paruošėme 70 operatorių, į frontą išsiuntėme apie šimtą dronų“, – kalbėjo instruktorius. Jis teigė, kad ir daugiau tokių klubų užsiima savanoriška veikla ir moko karius.
Mes paruošėme septyniasdešimt operatorių, į frontą išsiuntėme kelis šimtus dronų, – kalbėjo instruktorius Genadijus.
Be to, robotus naudoja ir separatistai. Genadijus pasakojo, kad priešams padeda buvę jo kolegos – tokie patys dronų mėgėjai.
Aparatai yra puiki žvalgybos priemonė, tačiau labai daug dronų sudūžta arba yra numušami. Skaičiuojama, kad vienas robotas atlieka maždaug du skrydžius virš priešo pozicijų, o tada yra sunaikinamas. Tai reiškia, kad jų labai trūksta.
Kodėl tokių mokyklų nesteigia ir valstybė?
„Ne manęs to reikia klausti. Žinau, kad Ukraina turi du karinius dronus, tačiau abu jie stovi garažuose. Visa tai, ką jūs matote, – nupirkta ir finansuojama rėmėjų lėšomis. Jeigu nebūtų verslininkų, kurie duotų pinigų, tai mūsų mokyklos tikrai nebūtų“, – apgailestavo instruktorius Genadijus.
