Patarimais dalijasi Lietuvos šaulių sąjungos mokymo centro instruktorius, kariuomenės kūrėjas, atsargos majoras Albertas Daugirdas. Su juo kalbasi Lietuvos šaulių sąjungos taikliųjų šaulių (snaiperių) skyriaus šaulys, karo istorijos tyrinėtojas Šarūnas Jasiukevičius.
Š.J. Pakalbėkime apie fizinį pasirengimą. Tikėtina, kad karinės krizės metu neturėsime visuomeninio transporto, naudojimasis asmeniniu automobiliu bus ribotas. Teks pasikliauti savo kojomis. Prieš imantis treniruočių reikia įvertinti savo galimybes. Daugelis žmonių be didesnio vargo vienu kartu gali įveikti apie 10 km atstumą. Tačiau užsidėjus kuprinę ir einanat ne sutvarkytais takais, daugelio galimybės labai sumažėja. Ypač kitą dieną po krūvio.
A.D. Natūraliai paantrinčiau sveiko gyvenimo būdo puoselėtojams – palaikyti gerą fizinę formą visuomet svarbu. Rezultatų pasiekti taikos metu žymiai lengviau.
Š.J. Ne visi treniruotes supranta vienodai. Kas svarbiau: jėga ar ištvermė?
A.D. Be jokios abejonės, ištvermė. Iš didelės jėgos bus mažai naudos. Priešingai, turintys galimybę daug pakelti dažnai greit pavargsta. Mažai tikėtina, kad teks kautis plikomis rankomis. Civiliams svarbiau greitai pasitraukti į saugią vietą.
Š.J. Svarbu turėti ilgų distancijų įveikimo patirties, kad justumėte psichologinį komfortą, kad negąsdintų dideli atstumai.
A.D. Dideli atstumai su svoriu ant nugaros. Todėl reikia treniruoti ne tik kojas, bet ir nugaros bei pečių raumenis.
Š.J. Reikia turėti omenyje, kad fizinis krūvis psichologinio komforto fone priimamas visai kitaip. Netgi jei pilietis kasdien eina į darbą 5 km ir vakare 5 km atgal, su kuprine, psichologinės įtampos fone vargiai nueis 3 km vienu kartu.
A.D. Teisingas pastebėjimas, kad krūvis taikos metu ir konflikto atveju labai skiriasi. Daugelis žmonių galvoja, kad gerai formai palaikyti pakanka bendro judrumo. Kažkas eina pėsčiomis į darbą, kažkas žingsniamačiu kaičiuoja atstumus, nueitus tarp parduotuvių lentynų ar sandėlyje. Tačiau tai nėra tinkamas pasirengimas. Tinkamas pasirengimas yra numatyto atstumo nuėjimas su krūviu ant pečių. Ne lengvesne kaip 10 kilogramų kuprine. Patartina treniruočių metu svorį didinti iki 30-35 procentų kūno masės.
Š.J. Reikia būti pasiruošus judėti maždaug 4 km per valandą greičiu 8-10 valandų. Kas valandą ilsintis 5-10 min.
A.D. Dienos norma 35-40 kilometrų neturėtų būti didelis stresas nei smegenims, nei raumenims.
Š.J. Būtina paminėti, kad reikia treniruotis eiti skirtingu paviršiumi. Judėjimas raižyta vietove, mišku yra gerokai sunkesnis, nei ėjimas miško keliuku. Arba, jei koja su batu yra pripratus eiti minkšta miško paklote, ėjimo asfaltu, nors ir 5 km, metu padas bus atmuštas iki pūslių. Ir priešingai – jei žmogus įpratęs eiti lygiu kelkraščiu ar parko takeliu, paėjęs keletą kilometrų mišku pajunta skaudant tuos raumenis, apie kuriuos anksčiau net neįtarė.
Todėl reikėtų treniruotis skirtingu režimu. Praeiti bent 20 km vienu kartu mišku, taku ir asfaltu.
A.D. Būtina treniruotis skirtingomis sąlygimis, nes ne tik raumenys, bet ir kuprinė ar batai skirtingai dirba einant skirtinga danga. Kuomet reikia kilnoti kojas per samanas, pelkes ar medžių išvartas, netgi kariams tai tampa sunkiu išbandymu.
Būtina treniruotis skirtingomis sąlygimis, nes ne tik raumenys, bet ir kuprinė ar batai skirtingai dirba einant skirtinga danga.
Š.J. Dar vienas niuansas: ėjimas dieną ir naktį skiriasi kaip diena ir naktis. Tamsoje nematant kur statome koją, einame atsargiau, mažesniais žingsniais. Kitaip dirba raumenys. Kitaip dėvisi avalynė. Dieną, kuomet matome kur dedame koją, ją pakreipiame dangos kryptimi. Naktį dažniausiai koją statome tiesiai, todėl padidėja traumų tikimybė.
A.D. Lėtėja tempas, didėja vandens suvartojimas ir traumų tikimybė. Einant tamsoje prisideda dar ir psichologinis nuovargis, nes visuomet reikia eiti įsitempus. Todėl tam reikia ruoštis taikos metu. Skirtingi režimai, skirtinga danga, netgi nepabijoti treniruotis drėgnu oru.
Tekstas parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos Šaulių sąjunga (www.sauliusajunga.lt)
