„Slovjanskas – tai Donbaso regione susiformavusio Bermudų trikampio centras. Mes į jį atvažiavome apie aštuntą valandą ryto. Miestas atrodė tarsi vaiduoklis: gatvėse nė gyvos dvasios, tik užkardose, įrengtose prie įvažiavimų, stoviniuoja kažkokie žmonės“, – pradeda pasakojimą D.Galko, mieste lankęsis su prancūzų ir italų žurnalistais.
– Kokie ten žmonės?
– Visi labai skirtingi, neaišku – vietiniai ar ne. Apsirengę bet kaip, apsiginklavę kas ką rado: lazdomis, laidynėmis, peiliais. Bet yra ir karinės grupės.
– Kariškiai, palaikantys Ukrainą?
– Ne, ne. Iš Ukrainos Slovjanske neliko nieko, išskyrus vienintelę Ukrainos vėliavą, plevėsuojančią virš Pedagoginio universiteto pastato. Mieste ukrainiečių milicijos išvis nebeliko.
– Ar tie kariškiai turėjo kokius nors skiriamuosius ženklus?
– Negaliu tvirtinti, kad tai rusų kariškiai. Bet buvo situacijų, kai su jais persimesdavome keliais žodžiais. Klausėme: „O jūs, vaikinai, iš kur?“ Atrodė, kas čia tokio paklausti, iš kur žmogus. Bet nė vienas jų neatsakė, kad iš Slovjansko. Tik vienas sakė, kad iš Donbaso, bet Donbaso regionas juk didelis.
Be to, vietiniai gyventojai – visi – apie tuos kariškius sakė, kad jie iš kažkur atvykę, nukritę tarsi iš dangaus. Nė vienas žmogus apie juos nekalbėjo kaip apie saviškius, Slovjansko gyventojus.
Vietiniai gyventojai – visi – apie tuos kariškius sakė, kad jie iš kažkur atvykę, nukritę tarsi iš dangaus. Nė vienas žmogus apie juos nekalbėjo kaip apie saviškius, Slovjansko gyventojus.
– Papasakokite daugiau apie savo atvykimą į Slovjanską.
– Prie miesto merijos nebuvo nieko, ji buvo užbarikaduota, įeiti į vidų buvo neįmanoma. Mes patraukėme link Ukrainos saugumo tarnybos pastato. Ten stovėjo įspūdinga barikada, ją saugojo žmogus, apsirengęs uniforma be skiriamųjų ženklų ir su Kalašnikovo automatu, ir vienas barzdotas civilis, vilkintis oranžiniais marškinėliais. Jo ir paklausėme, ar galime įeiti. Jis paėmė užsienio žurnalistų pasus ir pasakė, kad eis atsiklausti vado.
Beje, tas barzdočius spėjo papasakoti, kad jo mama gyvena Romoje, o jis čia stovi „už Rusiją“.
Barzdočius po pusvalandžio grįžo su vadu. Mano nuomone, vadas buvo rusas, ir iš išvaizdos, ir iš kalbos. Jis mus pavedžiojo aplink, viską aprodė. Vadas su dideliu pasididžiavimu parodė šarvuočius, tikino, kad jie forsuos Dnieprą ir veršis į Kijevą.
– Kiek ten buvo šarvuočių?
– Mano galva, ten buvo keturi šarvuočiai BMP. Tuo metu į pastatą su Rusijos vėliava įėjo juodai apsirengę ginkluoti vyrai. Vadas mums kategoriškai uždraudė šiuos žmones filmuoti ir fotografuoti, jis pagąsdino, kad jei neklausysime, tie vyrai pradės šaudyti.
– Juoda uniforma? Kaip „Alfa“ smogikų?
– Taip, kažkokia specialiųjų pajėgų uniforma.
Vadas mus pusvalandį pavedžiojo, pasakė, kad audiencija baigta ir pasiūlė eiti kitur. Jis atrodė labai svarbus, beveik generolas. Paklausiau, ar jis negalėtų mums duoti leidimo laisvai vaikščioti po miestą ir filmuoti bei fotografuoti. Jis atsakė – ne, nes vadovauja tik čia.
Įdomus pastebėjimas: žmonės, kurie ten buvo, kurių klausėme, kas jie tokie, kodėl ten stovi, atsakinėdavo kariškai: „Mes neįgalioti“.
Kijeve buvo galima pasikalbėti su visais, kurie norėjo bendrauti, ir niekas niekada neatsakė: „Aš neįgaliotas“. Į Maidaną kiekvienas atėjo su savo tiesa ir mintimis, o čia žmonės atsakydavo vienodai ir kariškai.
Tie žmonės visiškai kopijuoja Maidaną. Jų ir barikados tokios pat, kaip Maidane. Ir taip pat jie stengiasi vaišinti arbata, kažkokiu maistu.
Tie žmonės visiškai kopijuoja Maidaną. Jų ir barikados tokios pat, kaip Maidane. Ir taip pat jie stengiasi vaišinti arbata, kažkokiu maistu.
Ten buvo ir moterų, kurios, sužinojusios, kad mes užsienio žurnalistai, ėmė vaikyti girtus. Girtų ten pilna. Mus pavaišino arbata ir kava, mes gerai pasėdėjome, atsipalaidavome.
Po to norėjome patekti į rajoną, kuriame gyvena romai. Norėjome sužinoti, ar iš tiesų buvo pogromų. Ėjome labai ilgai, pakeliui kalbėjomės su sutiktais žmonėmis. Kai ėjome dideliu tiltu, nufotografavome lentelę su užrašu „Minos“. Tuoj pat prisistatė uniformuoti vyrai. Aš juos vadinu „mėgėjais“. Tai – ne kariškiai. Jie buvo ginkluoti kas muškieta, kas nupjautavamzdžiu, kas – peiliu.
Jie priėjo, pareiškė, kad mes šnipai, slapta renkame informaciją. Aš atsakiau, kad nieko panašaus, pasiūliau pažiūrėti, ką nufotografavome. Tačiau mums liepė laukti mašinos. Mus nuvežė į trečią užkardą.
Ten mašiną apsupo dešimt kaukėtų žmonių. Jie ėmė klausinėti, kas mes, reikalauti, kad atiduotume fotoaparatus, grasinti, kad juos sudaužys.
Iš mūsų atėmė pasus ir fotoaparatus. Tie žmonės jau buvo ne „mėgėjai“: jie vilkėjo uniformas be skiriamųjų ženklų, buvo ginkluoti AK automatais, kiek suprantu, naujausio modelio. Italas žurnalistas sakė, kad šio modelio ginklus turi tik rusų kariuomenė.
Kai įtampa atlėgo, mes paklausėme, kokie čia ginklai. Mums atsakė, kad ginklus išdavė laikinam naudojimui, bet daugiau jokių detalių.
Paskui jų elgesys su mumis staiga labai pasikeitė, tarsi jie būtų gavę nurodymus, kaip elgtis su užsienio žurnalistais. Jie tapo labai mandagūs, viską grąžino ir mus paleido.
Mes, manydami, kad viskas gerai, patraukėme toliau ir buvome sustabdyti prie kitos užkardos. Mes aiškinome, kad mus jau tikrino ir paleido, bet gavome tokį atsakymą: „Mes nežinome, kas jus tikrino. Mes patys sau. Jei gausite iš miesto tarybos leidimą – vaikščiokite į sveikatą“.
Mums leido grįžti atgal. Beeinant prie mūsų stabtelėjo visureigis, išdažytas Rusijos vėliavos spalvomis. Jame sėdėjo žmonės, vilkintys naujutėlėmis uniformomis, kaukėti, ginkluoti. Jų griežtų žvilgsnių užteko, kad nuspręstume daugiau nevaikščioti miesto gatvėmis. Jie visiškai kontroliuoja miestą, Slovjanskas okupuotas.
– O kaip tie ginkluoti žmonės prisistato?
– Jie neprisistato. Ten niekas neprisistato ir nieko apie save nekalba. Tik kabo užrašai „Donbaso liaudies pasipriešinimas“.
Vienintelis, kuris su mumis pasikalbėjo, – civilis, kuris stovėjo užkardoje su Georgijaus juostele ir be kaukės. Toks stačiatikių fundamentalistas. Tik su juo pasikalbėjus buvo aišku, kad jis vietinis, net pasą parodė. Jis dar išsaugojęs sovietinį pasą, kuriame įrašyta jo tautybė: rusas. Vyras tuo didžiuojasi ir sako, kad visi Slovjanske yra stačiatikiai rusai, nenorintys to „europietiško užkrato“.
Tik jis su mumis normaliai pasikalbėjo, papasakojo savo motyvus. Beje, tarp tų žmonių, kuriuos mes sutikome, daug barzdotų, ne dėl to, jog būtų nesiskutę, o auginančių barzdas, tarsi tai būtų kokia nors stačiatikių brolija. Nežinau, gal jie iš iš Slovjansko.
Mieste mačiau ir daug marginalų, girtuoklių, kriminalinių elementų. Ir – kariškių, kurie nesako, kas jie tokie.
Jiems net liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad jie iš Slovjansko. Tai ką tuomet galvoti? Lieka tik viena. Juolab, kad vietiniai gyventojai jų nelaiko žemiečiais.
– Vadinasi, tai – Rusijos kariuomenė Ukrainos teritorijoje?
– Manau, kad taip. Bijau, kad taip. Jei jie būtų norėje tai paneigti, jie būtų mums tai pasakę. Bet jie nieko apie save nekalba, nerodo dokumentų, neprisistato.
Jiems net liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad jie iš Slovjansko. Tai ką tuomet galvoti? Lieka tik viena. Juolab, kad vietiniai gyventojai jų nelaiko žemiečiais.
– Bet palaiko juos?
– Žinote, jų požiūris į okupantus yra kaip į kažką neišvengiamo. Štai, užėjo audra, ką gi padarysi? Vietiniai žmonės jų nepalaiko, jiems tiesiog lieka su tuo susitaikyti.
Iš skirtingų žmonių girdėjau: „Iki jų atėjimo viskas buvo normalu“. Galima tai vertinti, kaip Ukrainos palaikymą. Žinoma, tas palaikymas silpnas. Tie žmonės tikriausiai nekovos už Ukrainą ir greičiausiai susitaikys, jei teritorija bus okupuota.
Bet, kita vertus, aš nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų pasakęs: „Taip, tai mano gynėjai, jie čia stovi už mus. O jūs dinkite iš čia, europiečių niekšai“. Nė vienas to nepasakė.
– Ką dar sutikote Slovjanske?
– Mes pasigavome taksi, nuvažiavome į stotį ir ten visiškai atsitiktinai sutikome paskutinį mieste likusį romą, grįžusį pasiimti kažkokių daiktų. Tas žmogus buvo baisiai išgąsdintas.
Paaiškėjo, kad visa romų bendruomenė prieš dieną paliko miestą, nes, pasak jo, jų namus apšaudė nežinomieji. Visi bendruomenės nariai gavo grasinimų, kad bus nužudyti, taip pat – ir vaikai, jei neišsinešdins iš miesto.
Romų bendruomenė prieš dieną paliko miestą, nes, pasak jo, jų namus apšaudė nežinomieji. Visi bendruomenės nariai gavo grasinimų, kad bus nužudyti, taip pat – ir vaikai, jei neišsinešdins iš miesto.
Romas pasakojo, jog ginkluoti žmonės siekia, kad mieste liktų tik rusai. Jis pasakojo, kad grasinimų sulaukė ne tik romai, bet ir jo kaimynai ukrainiečiai.
Besikalbėdami su romu mes pavėlavome į traukinį, tad susistabdėme taksi ir nuvažiavome į Kramatorską. Pakeliui vienoje užkardų stovėjo būrys marginalų, kurie ėmė šaukti, kad mes Europos Sąjungos šnipai.
Kiek toliau, 16 kilometrų nuo Donecko esančioje užkardoje, mačiau keistą vaizdą: po Rusijos vėliava patruliavo ukrainiečių kariškiai. Bent jau jie atrodė kaip ukrainiečių kariškiai, bet stovėjo drauge su vadinamaisiais pasipriešinimo kovotojais. Tai apie kokią antiteroristinę operaciją galima kalbėti?
Tai – tarsi Bermudų trikampis – Slovjansko užkratas plečiasi. Reikia skubiai imtis priemonių ir tai sustabdyti, nes kitaip bus blogai.
