„Tai mes Kramatorske“, – V.Ponomariovas rodo žurnalistei fotografiją, kurioje ginkluoti žmonės stovi prie Kramatorsko milicijos pastato. Interviu darytas prieš Ukrainos pajėgų pradėtą Slovjansko šturmą.
– Taip, aš ten vakar buvau. Vakar ten nebuvo ginklų.
– Tai ne vakar. Nuotrauka daryta, kai mes pirmą kartą puolėme. Ten buvo realus susišaudymas. Bet mes turėjome užduotį apsieiti be aukų. Tačiau trečiame aukšte į vaikinus ėmė šaudyti, ir vaikinai juos paguldė. Na, kaip... Ne užmušė, o ugnimi nutildė. Jie nutilo, o mes įėjome.
– Skamba baisiai. Bet vakar Kramatorske nebuvo ginkluotų žmonių. Ten net milicija buvo, rūkė drauge su pasipriešinimo dalyviais. Vadinasi, milicija jūsų pusėje?
– Na, jiems nėra kur dingti. Jie čia gyvena ir jei, neduok Dieve, kas nors iš jų eis prieš mus, tai... puf (juokiasi).
– Jūs nebijote Europos, JAV sankcijų? Juk jei „Donecko respublika“ bus įkurta, Vakarai reaguos.
– Vakarai toli, o Rusija arti.
– Bet, pavyzdžiui, kreditines korteles gali užblokuoti nepaisant to, kas toliau ar arčiau.
– Ne problema. Mes turime savo bankininkus, su kuriais galime susitarti. Supranti, jei reikės, mes padarysime taip, kaip mums reikia. Svarbiausia, kad būtų bendras supratimas.
Mes iš karto Slovjanske padėjome ranką ir pasakėme: visiems, kurie su mumis, – gerai. Tiems, kurie prieš mus, – savaime aišku.
– O tas bendras supratimas yra?
– Jį dabar bando sugriauti mūsų priešai. Siunčia mums įtakos agentus, kurie bando griauti iš vidaus. Bet mūsų nepavyks suskaldyti. Mes iš karto Slovjanske padėjome ranką ir pasakėme: visiems, kurie su mumis, – gerai. Tiems, kurie prieš mus, – savaime aišku.
– Ką reiškia – aišku? Visi, kurie prieš jus...
– Įvyks sunaikinimas.
– Kaip?
– O kaip kitaip?
– Bet net tarp taikių gyventojų, kad ir vienas iš šimto, gali būti tokių, kurie kitaip mano. Kas jiems nutiks?
– Tokių čia daugiausia 40 žmonių.
– Ir ką – tie 40 žmonių bus sunaikinti?
– Yra beždžionių, į kurias eina žiūrėti zoologijos soduose. Na, jie pas mus bus atskira koalicija, bet bus kontroliuojami.
Aš tau papasakosiu, kaip atliekamas operatyvinis darbas. Įjungi šviesą, į ją pradeda skristi mašalai. Bet kad šie mašalai toli nenuskristų, yra lipni juosta. Arba musių mušykle pliaukšteli.
– Baisiai jūs kalbate.
– O kas čia baisaus? Tai rūsti gyvenimo tiesa. O nebaisu, kai mūsų vaikinams pilvus pjausto, kankina, o vėliau jų kūnus upėje randa? O aš paskui važinėju po morgus ir žiūriu: mūsiškiai – ne mūsiškiai. Matau, lyg ir mūsiškis, o atpažinti negaliu.
O po to paaiškėja, kad tai tas pats Volodymyras Rybakas iš Horlivkos (vietos tarybos nario Volodymyro Rybako, priklausiusio Ukrainos laikinojo prezidento Oleksandro Turčynovo provakarietiškai partijai „Batkivšyna“, kūnas buvo rastas praėjusį savaitgalį nuskandintas kartu su kito vyro lavonu upėje netoli Slovjansko miesto. Jis buvo žiauriai subadytas peiliu. V.Rybakas dingo po konflikto su veidus po kaukėmis slėpusiais ginkluotais vyrais, kai bandė nuimti prorusiškų separatistų iškeltą vėliavą, – red. past.).
– Kitas klausimas ne apie lavonus, o apie Ukrainos prezidento rinkimus, suplanuotus gegužės 25 dieną.
– Jų nebus.
– Donbase nebus? Slovjanske?
– Niekur nebus. Patikėk manimi. Niekur.
– Jūs neleisite? Ar kas nors kitas neleis?
– Mes padarysime viską, kad rinkimų rytų ir pietų Ukrainoje nebūtų.
Paimsime ką nors į nelaisvę ir pakabinsime už kiaušų. Realiai, supranti?
– Ką jūs pasiryžę padaryti?
– Paimsime ką nors į nelaisvę ir pakabinsime už kiaušų. Realiai, supranti?
– Viešpate, kaip gi baisu tai, ką jūs kalbate...
– Na ne, ne, aš geras žmogus, labai geras. Bet kartais mano gerumą palaiko silpnumu. Aš myliu savo mamą, vaikus...
– Jūs turite vaikų?
– Taip, turiu 26 metų sūnų. O man gegužės 2 d. bus 49-eri.
– O žmona?
– Aš oficialiai išsiskyriau 1995 metais.
– Turite draugę?
– Man geriau vienam. Tiesa, aš gyvenau ne tik Slovjanske. Šešerius metus gyvenau Kijeve. Išvažiavau iš ten prieš trejus metus.
– Kodėl?
– Mama čia liko viena.
– Jei ne paslaptis, kokį darbą dirbote?
– Jaunystėje įgijau statybininko profesiją. O po to, kai žuvo brolis... Jis prekiavo nekilnojamuoju turtu, Kijeve turėjo labai daug turto, turėjome gerą verslo centro statybos projektą... O brolis žuvo ir viskas subyrėjo.
– Tikriausiai, negalima klausti...
– Jį partrenkė mašina. O paskui viskas kažkaip ėmė riedėti į pakalnę. Krizė, Kijeve sustojo statybos. Aš pripratau gyventi kukliai, viską, ką uždirbu, atiduodu mamai ir sūnui. Man daug nereikia, todėl, kad daug ką šiame gyvenime gaunu be pinigų.
– Jūs prisisegęs Georgijaus juostelę. Ką ji jums reiškia?
– Tai senelio, karo, mūsų protėvių, kurie atidavė savo gyvybes už mūsų laisvę, prisiminimas. O kadangi Rusija yra mūsų sąjungininkė, čia yra ir jos vėliava, ir kita simbolika.
– O kaip Rusija jums padeda?
– Na, tai geras palaikymas. Būtent moralinis. Todėl, kad mes iš ten dar negavome nė vieno vamzdžio, nė vienos kapeikos. Sukamės iš savų, pritraukiame verslininkus. Viskas normaliai. Mes supratome, kad karas yra toks. Tuo labiau, kad verslininkai mums padeda. Rytoj aš surinksiu visus Slovjansko verslininkus, tuos, kurie nori būti su mumis.
Aš jau kalbėjausi su bankininkais iš Kramatorsko, pas kuriuos atėjau su pistoletu.
– į vietinį „Privatbanką“?
– Taip, į Kramatorsko „Privatbanką“.
– Jūs per spaudos konferenciją kreipėtės į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną prašydamas įvesti kariuomenę, duoti ginklų, maisto produktų. Dabar kalbate apie draugiškus santykius, bendradarbiavimą. Įmanomi kokie nors kontaktai?
– Jeigu kontaktų bus, tai bus. Mes tikimės, kad mus išgirs.
– Kaip koordinuojami veiksmai su kitais maištaujančiais Donbaso miestais?
– Koordinacija jau suvarkyta. Asmeniniai kontaktai, pažintys, draugystė, jokių popierių ir parašų.
– Kituose miestuose yra tokie merai, kaip jūs? Kokios nors svarbios figūros?
– Kodėl viskas prasidėjo nuo Slovjansko? Todėl, kad Slovjanskas buvo visos Donecko srities lyderis.
– Ką jūs pasakytumėte vakarų Ukrainos gyventojams?
– (ilgai tyli). Pasiduokite (juokiasi, – red. past.)
– Kokia kalba bus valstybinė Donecko liaudies respublikoje?
– Rusų.
– Ukrainiečių kalbos iš viso nebus?
– Na, žinoma, žmonės kalbės ukrainietiškai, nėra kalbos.
– Viktoras Janukovyčius vis dar Ukrainos prezidentas?
– Eina jis...
– Ką darysite su mažuma, kuri vis dar paklūsta Kijevui ir laiko save Ukrainos dalimi?
– Jei nori, tegu lieka gyventi, tik taip.
– Kaip?
– Tyliai, nusižeminę.
– Ką jūs pasakytumėte JAV prezidentui Barackui Obamai, teigiančiam, kad maištininkai veikia pagal Maskvos nurodymus?
– Tu, Obama, geriau patylėtum.
– Kokia valiuta bus Donecko liaudies respublikoje?
– Rublis. Visavertis rusiškas rublis.
– Jūs suprantate, kad tokia, kokia yra dabar, padėtis negali likti?
– Žinoma.
– Kas bus toliau? Kokie konflikto sprendimo variantai?
– Lauksime. Kuo Slovjanskas skiriasi nuo kitų? Tuo, kad pas mus niekam ilgai aiškinti nereikia. Visi greitai supranta, tiesiog užuodžia.
– Jūs manote, kad miestas tokioje padėtyje gali likti dar ilgai?
– Atleiskite. Praėjo jau dvi savaitės nuo tada, kai mes visa tai pradėjome. Taip? Aš tiesiog jau dienų neskaičiuoju, jos man lekia kaip kino filmo juosta. Buvo, kad aš per penkias dienas iš viso miegojau tris valandas.
– Kaip jūs vertinate tai, kad, kai kurių apklausų duomenimis, Donbaso gyventojai nori likti Ukrainos sudėtyje?
– Ką? Apie Slovjanską aš tau sakiau – tokių daugiausia 40 žmonių. Visi kiti – apmokėtos „tituškos“ (juokiasi be garso).
Sėdi pas mus amerikiečių žurnalistas... (Slovjansko separatistų pagrobtas JAV žurnalistas Simonas Ostrovskis, – red. past). Mums reikalingi belaisviai. Supranti, reikia turėti ką mainyti.
– Su kuo iš kandidatų į Ukrainos prezidentus jūs derėtumėtės?
– Su niekuo.
– Rusijos žurnalistams dabar sunku patekti į Ukrainos teritoriją. Ar jūs planuojate kokį nors atsaką?
– Štai, prašau. Sėdi pas mus amerikiečių žurnalistas... (Slovjansko separatistų pagrobtas JAV žurnalistas Simonas Ostrovskis, – red. past). Mums reikalingi belaisviai. Supranti, reikia turėti ką mainyti. Daug mūsų draugų uždaryta. Jie juos suima, veža į Kijevą, kankina. Na va, ir mes tą patį darome. Turiu galvoj, imame į nelaisvę.
– Slovjansko miesto merė Nelia Štepa irgi tarp tų, kuriuos laikote?
– Jai iškelta baudžiamoji byla dėl separatizmo. Kad jos nepagrobtų, mes nutarėme ją saugoti. Kadangi jos namas yra toli nuo miesto, mes negalime ten palikti savo žmonių, todėl mums paprasčiau ją laikyti čia. Ji turi geras sąlygas, dušą, tualetą, kirpėjas pas ją vaikšto, giminaičiai atneša maisto, viskas normaliai.
– Nenoriu jūsų įžeisti, bet sprendžiant iš visko jūs turite karinės patirties: ant jūsų rankos nėra dviejų pirštų.
– Ne, tai saugumo taisyklių nesilaikymas. Nėra nė vieno įrodymo, kad aš būčiau dalyvavęs kokiose nors operacijose.
– Apie vieną operaciją jūs pats kalbėjote per savo spaudos konferenciją.
– Taip, buvau specialiojoje operacijoje. Ir ką? Niekur to nėra.
– Apie jus apskritai yra labai mažai informacijos.
– Ir ačiū Dievui.
– Jūs jau pasakėte savo nuomonę apie B.Obamą. O ką jūs pasakytumėte V.Putinui?
– Vladimirai Vladimirovičiau, aš dėkingas už jūsų moralinę pagalbą. Aš negirdžiu žodžių, bet per atstumą suprantu, kad jūs širdyje su mumis. Mums daug kalbėti nereikia. Mums viskas pavyks.
