Rusijos leidinio „Novaja gazeta“ žurnalistai keletą dienų praleido prie Rusijos sienos su Ukraina įkurtose ukrainiečių pabėgėlių stovyklose ir aprašė tai, ką ten pamatė ir sužinojo.
Pabėgėlių stovyklose ilsisi nuo karo pavargę separatistai
„Novaja gazeta“ rašo, kad Rusijos Rostovo srityje dauguma ukrainiečių pabėgėlių stovyklų yra ir rytų Ukrainoje kariaujančių separatistų poilsio bazės.
„Novaja gazeta“ žurnalistai separatistų (ir Ukrainos, ir Rusijos piliečių) sutiko ir prie Donecko miesto (Rostovo sritis) esančiame laikiname pabėgėlių laikymo centre, ir stovykloje šalia pasienio miesto Gukovo.
„Dmitriadovskij“ stovykloje įsikūrusios pabėgėlės išdidžiai pasakoja apie rytų Ukrainoje kariaujančius savo vyrus: „Jie mus čia atvežė, o patys liko. Tiesiog reikia šalį ginti. Ar matomės? Oi, neklauskite, tai skausmingas klausimas. Gyvi jie, viskas jiems gerai“.
Stovyklos darbuotojas papasakojo, kad separatistai atvažiuoja į stovyklą kaip į kurortą – pailsėti, pavalgyti, išsimiegoti.
Vėliau stovyklos darbuotojas kolegei iš Slon.ru papasakojo, kad separatistai atvažiuoja į stovyklą kaip į kurortą – pailsėti, pavalgyti, išsimiegoti.
Rostovo srities Donecko mieste separatistų baze tapo Kubanės kazokų karių valdyba. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad maskuojančiomis uniformomis vilkintys žmonės ten renkasi beveik kiekvieną dieną. Pasienio punktas Doneckas – Izvarino – vienas iš nedaugelio atidarytų, separatistai jį kerta drauge su pabėgėliais.
Prie valdybos pastato žurnalistai ateina jau vakarop. Kazokų štabas jau uždarytas, bet kieme ant žolės sėdi ir guli apie penkiolika vyrų, dauguma – maskuojančiomis uniformomis be skiriamųjų ženklų. Žurnalistus jie sutinka agresyviai, reikalauja dokumentų, apieško, atsisako kalbėtis.
Valdybos darbuotojas žurnalistus skubiai išveda iš kiemo: „Nerašykite, kad kalbėjotės su kazokais. Tai ne kazokai, tai Donecko liaudies respublikos separatistai.“
Įsivaizduoja ginantys Rusiją nuo Vakarų
Jau už vartų žurnalistus pasiveja trys vyrai. Kartoja, kad nenori kalbėtis su žurnalistais, bet ima pasakoti apie save.
Du yra ukrainiečiai, išdidžiai rodo Donecko liaudies respublikos pažymėjimus su Strelkovo parašu (Igoris Girkinas (Strelkovas), buvęs Rusijos GRU karinės žvalgybos karininkas, vadovavęs separatistams bei teroristams, bet pastaruoju metu nežinia kur esantis, – red. past.).
Trečiasis – 37 metų Volodia – išsitraukia Rusijos pasą. Pasakoja, kad gyveno Rusijos Komijos respublikoje, dirbo programuotoju, net armijoje netarnavo, bet stebėjo įvykius Ukrainoje ir „negalėjo žiūrėti, ką fašistai daro“. Internetu užsiverbavo pas separatistus.
Visi trys pasakoja, kokia baisi Ukrainos kariuomenė. Kartoja iš Rusijos televizijos kanalų besiliejančias storijas apie Nacionalinės gvardijos žvėriškumus, jas padaugina, apaugina detalėmis: čia ir neva nukryžiuotas vaikas, ir nėščia separatisto žmona su išdraskytu pilvu, iš išprievartauta šešiametė mergaitė, fosforo bombos, genocidas...
Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną vyrai laiko išdaviku: visi laukia Rusijos armijos įsiveržimo, bet kariai vis nepasirodo.
Kalba agresyviai, gestikuliuodami, net pradeda rėkti. Abejonių ir prieštaravimų neklauso, reikalauja, kad žurnalistai tuoj pat sėstų į mašiną ir važiuotų su jais į Ukrainą, kad patys viską pamatytų.
Vyrai teigia siekiantys vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybės, bet yra įsitikinę, kad jos – pirmasis Rusijos gynybos bastionas: „Prarasime Novorosiją – kitas taikinys bus Krymas. O tai jau karas su Rusija“. Tačiau Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną vyrai laiko išdaviku: visi laukia Rusijos armijos įsiveržimo, bet kariai vis nepasirodo.
Nepaisant V.Putino "išdavystės", visi tiki Donecko liaudies respublikos pergale, o kitais miestais, dėl kurių reikia kovoti, vadina Odesą ir Zaporožę. „Fašistus vyti“ rengiasi „iki pačios Lenkijos“. Jie karą Ukrainoje suvokia kaip karą su Vakarais. Žurnalistė tarsteli, kad jie nori Trečiojo pasaulinio karo., o Volodia abejingai numoja ranka: „Tai kad tas karas jau vyksta...“
Kariauti mokosi stovyklose Rusijoje
Pabėgėlių stovykloje „Novaja gazeta“ žurnalistai sutiko Antono vadovaujamą separatistų grupę, kuri liepos pabaigoje prasiveržė iš apsupimo Luhansko srityje.
Ėjo 22 km be maisto ir vandens, taip pat ir per užminuotą mišką. Kai prisiskambino saviems, pasak Antono, sužinojo, kad pabėgę jų „generolai“ juos įsakė sušaudyti už dezertyravimą.
„Dezertyrai“ norėjo traukti į Maskvą pas „didelius žmones“, bet geradariai įspėjo, kad iki Maskvos jie nenuvažiuos ir patarė kuriam laikui likti Rusijos pasienyje, pasigydyti.
Dabar ši grupė laiką leidžia pabėgėlių palapinių miestelyje netoli Rusijos Donecko miesto. Čia daug ne tik pabėgėlių, bet ir separatistų. Jų turistinės palapinės išskleistos atskirai, už pabėgėlių stovyklos ribos.
Mus ne vieną kartą išdavė. Buvo prekyba ginklais. Vaikinai kaunasi su 1944 metų karabinais, o naujus ginklus išveža nežinia kur.
Antonui ir jo artimiausiems bendražygiams Denisui ir Sašai – vos per 30. Jie tvirti vyrai. Iki karo buvo apsaugininkai, statybininkai, šachtininkai.
„Per tris savaites surinkom pinigus iš giminių ir draugų, nusipirkome uniformas, šiek tiek vaistų. Aš jau karui tiek pinigų išleidau, kad būčiau mašiną nusipirkęs. O, išskyrus ginklus, niekas mums nieko neduoda. O ir ginklai daugiausia trofėjiniai“, – tikina Antonas.
Savo šeimą jis išvežė į Rusiją ir dabar ramus, kad „jos nesušaudys“.
Antonas ir jo grupė nori eiti pas kitus vadus, kurie „nepardavinės kovotojų kaip mėsos po kilogramą“ ir laukia, kol jiems duos „koridorių“ – saugų maršrutą.
Antonas labai nusivylęs. Tuo, kad mažai kas nori kariauti, kad separatistų gretose buvo daug bailių, kurie išsilakstė po pirmo mūšio, kad trūksta ginklų.
„Tarp mūsų labai daug išdavikų. Mus ne vieną kartą išdavė. Buvo prekybos ginklais. Vaikinai kaunasi su 1944 metų karabinais, o naujus ginklus išveža nežinia kur. Visai nustojau tikėti žmonėmis“, – guodžiasi vyras.
Vyrai šaiposi iš pranešimų, kad iš Rusijos separatistams siunčiama naujausia karinė technika. Esą jei taip būtų, jie įvestų tvarką per 12 valandų. Bet paklausti, ar iš Rusijos atvyksta kovotojų, atsako: „Tai ne rusų kariai, tai mūsų žmonės išvažiuoja į Rusiją mokytis karo amato, kažkur netoli Krasnodaro. Kursas – dvi savaitės, trys, mėnuo. Važiuoja grupėmis po 50-60 žmonių. Viena grupė išmoko, grįžo, kita išvažiavo“.
Nuojauta: „Niekam mes nebereikalingi“
„Supraskite, ne mes pas juos su ginklais atėjome. Lūžio momentas mus buvo, kai pradėjo grasinti Donbasui. Susidarė tokia nuomonė, kad Donbasas – gyvuliai, alkoholikai ir narkomanai. Aš atvažiuoju į Vakarų Ukrainą – ten aš maskolius (rusas, – red. past.) Į Rusiją atvažiuoju – aš choholas (ukrainietis, – red. past.)“, – ironizuoja Antonas.
Pastarosiomis savaitėmis buvo minčių „viską mesti ir likti čia“, Rusijoje. „Bet mes ir čia niekam nereikalingi“, – liūdnai baigia Antonas.
Staiga jis pratrūksta: „Kas valdžią paėmė? Vieni žydai. Vakarai atsiima savo pinigus, kuriuos skolino. Kai buvo Janukovyčius (į Rusiją pabėgęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, – red. past.), buvo daugmaž stabilu. Žmonės pradėjo imti kreditus, pradėjo galvas kelti, pirkti mašinas, butus. Taip, jis vogė, vogė bedieviškai. Bet šioks toks stabilumas buvo. Žmonės ėmė daugiau dirbti. Ir aš paėmiau kreditą. Žinoma, jau neatiduosiu“.
Antonas pripažįsta turėjęs vilties, kad Putinas „pasiims“ arba kad „prijungs, kaip Krymą“. Arba, blogiausiu atveju, „pripažins kaip respubliką“. Bet pastarosiomis savaitėmis buvo minčių „viską mesti ir likti čia“, Rusijoje. „Bet mes ir čia niekam nereikalingi“, – liūdnai baigia jis.
