Kai praėjusių metų spalį ir šių metų kovą keliavau per Rytų Ukrainos Donbaso regioną, sulaukėjusių šunų gaujos buvo tokia pati svarbi paveikslo dalis kaip ir duobėti keliai.
Šeimininkų netekę, sulysę, raiši keturkojai lakstė ir sugriautuose Peskuose, stūksančiuose prie Donecko oro uosto griuvėsių, ir Luhansko fronte.
Kiekvienoje matytoje gyvenvietėje, kaime, miestelyje šunys apleistose sodybose, pastatų griuvėsiuose ar šiukšlynuose ieškojo maisto.
Donbase yra dar dvi rūšys keturkojų – vykdantys karių užduotis ir tie, kuriuos kariškiai tiesiog globoja, nes jie dėl sužeidimų ar išgyvenimų negali eiti į frontą.
„Jis pateko į apšaudymą, buvo kontūzytas, į koją įsmigo va tokia skeveldra“, – išskėtęs pirštus parodė Ukrainos vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties bataliono „Tornado“ garnizono vadas Batia, rodydamas į rudaplaukį šunėką, kuris slankiojo po Stanica Luhanska ligoninės kiemą.
Kariai pasakojo, kad neveislinis šuo į „Tornado“ bazę atklydo praėjusių metų pabaigoje, gruodžio mėnesį. Tuo metu Ukrainos armija ir nuožmieji „tornadai“ vykdė Stanica Luhanska miesto šturmą.
Esą per susirėmimus rudaplaukis šunėkas lakstė miestelio gatvėmis, lyg bandė slėptis, tačiau netoli nuo jo sprogo separatistų minosvaidžio paleista mina.
Gyvūnas buvo sužeistas, patyrė kontuziją, smarkiai kraujavo ir drebėjo.
Su Batia šnekėjome šaltąjį kovą, nuo susirėmimų buvo praėję beveik keturi mėnesiai, tačiau atrodė, kad šuo vis dar dreba nuo sukrėtimo.
Tiesą sakant, panašiai atrodė visi keturkojai, kuriuos mačiau Ukrainą ginančiuose daliniuose.
Šunų turėjo ir „Pravyj Sektor“ medikai Peskuose, ir Sčastjės miestą ginantys „Auksinių vartų“ bataliono kariai, ir Stanica Luhanska mieste stovintys „tornadai“, ir Ukrainos armijos 30-osios mechanizuotos brigados būriai.
Kariškių keturkojai atrodė labai panašūs: lyg išgąsdinti, lyg liūdni, kai kurie raiši, o kai kurie – nebepakylantys iš guolio.
Su kariais gyvenantys šunys netryško energija, nešokinėjo lyg pakvaišę, nebėgdavo iškišę liežuvį pasitikti grįžtančių patrulių.
„Jis nujaučia apšaudymus. Maždaug 30 sek. prieš apšaudymą pasidaro neramus, pradeda cypti, laksto ratais ir varo visus į slėptuvę. Pats neina, kol visi nesulenda“, – apie Peskų miestelyje gyvenusį senbernarą pasakojo „Pravyj Sektor“ savanorių medikas Pastorius, su kuriuo bendravome praėjusių metų spalį.
Maždaug 30 sek. prieš apšaudymą jis pasidaro neramus, pradeda cypti, laksto ratais ir varo visus į slėptuvę. Pats neina, kol visi nesulenda, – apie Peskų miestelyje gyvenusį senbernarą pasakojo „Pravyj Sektor“ savanorių medikas Pastorius.
Galingas šuo taip pat buvo patyręs kontuziją ir dienas leisdavo liūdnai gulinėdamas šalia karių.
Savanorių bataliono „Pravyj Sektor“ karo lauko medikų vairuotojas Oleksijus tą kartą pasakojo, kad Peskuose vienas vilkšunis išgelbėjo gyvybę kariui – esą iš dangaus pradėjo lyti separatistų minomis, galingas šuo parvertė vieną savanorį, uždengė kūnu ir gavo skeveldrą į nugarą.
Išgyveno ir karys, ir drąsus šuo.
Oleksijus pasakojo, kad keturkoju rūpinosi visas dalinys. Bet kai lankėmės Peskuose, to vilkšunio nebesutikome.
Ieško priešų ir žuvusių draugų
Lankydamasis Rytų Ukrainos fronte nemačiau šunų, kurie vykdė užduotis kartu su kariais.
Dažniausiai profesionalių kinologų ištreniruoti vilkšuniai dalyvauja žvalgyboje ir kontržvalgyboje.
Portalas foreignpolicy.com, kiekvieną savaitę publikuojantis tekstus apie karo šunis, rašė, kad keturkojus specialioms užduotims naudoja Ukrainos armijos specnazas.
Dažniausiai profesionalių kinologų treniruoti vilkšuniai dalyvauja žvalgyboje ir kontržvalgyboje, miškuose ieško Rusijos kariškių ir separatistų, kurie žymi taikinius minosvaidžiams ir artilerijai.
Taip pat šunys yra naudojami ieškant žuvusių ir sužeistų karių.
