Tokius kaip jis vadina „tipiškais Ukrainos didvyriais“ – daugelis, besikaunančių šalies rytuose, yra vidutinio amžiaus darbininkai, buvę kariai, ūkininkai, kaip ir A.Čabanas.
Interviu „War is boring“ portalo reporteriui Santiago de la Presilla jis atvirai papasakojo apie prorusiškus teroristus, Ukrainos kariuomenės taktiką, patirtį fronte ir didelę gėrimo problemą kariuomenėje, dėl kurios Ukrainai JAV neturėtų duoti ginklų. Jis taip pat neslėpė, kad nekenčia Ukrainos karo vadų, mano, kad Minsko susitarimas – beprasmiškas, ir priežastis, kodėl karas vis dar tęsiasi. Jo atsakymas – nes Rusija nori, kad jis dar vyktų.
– Kas jus paskatino išeiti į kovą?
– Nenorėjau, kad visa Ukraina taptų Krymu. Tai buvo mano pagrindinė motyvacija.
– Žinau, kad esate klaustas to milijoną kartų, tačiau papasakokite, kas įvyko tą dieną, kai jūs ir jūsų tankų brigada paleidote rusų karius, taip pat išgelbėjote ukrainiečius karius?
– Tai buvo šių metų sausio 21 ar 22 dieną. Mes gavome žvalgybinės informacijos, kad sunkioji ginkluotė juda mūsų link – maždaug 15 tankų. Mes turėjome vos du tankus, dvi pėstininkų kovos mašinas. Laimei, prieš mus buvo nedidelė upė – jeigu ją norėjai kirsti, privalėjai gerai žinoti šią vietą, nes tiltas jau buvo sunaikintas.
Buvo pakilęs rūkas – galėjome matyti vos 200 metrų spinduliu. Išgirdome, kad kažkas juda, bet nežinojome, kas tai. Pastebėjome jų tankus ir greitai suvokėme, kad jie mūsų nemato. Pamatėme, kad jie negali sugalvoti, kaip kirsti upę, todėl jie pradėjo važiuoti palei ją. Tuomet mes ir nusprendėme, kad reikia juos pulti iš užnugario.
Pradėjome šaudyti. Ugnis nebuvo intensyvi – daugiau chaotiška. Galiausiai mes susidūrėme. Tada pamatėme du jų tankus ir vieną pėstininkų kovos mašiną. Jie iš tankų šaudė į mus, bet nepataikė.
Žinojome, kad mūsų užduotis – sunaikinti taikinį, tačiau visi sutarėme nutraukti ugnį.
Dėl rūko šaudėme beveik aklai, tačiau sugebėjome pataikyti į vieną iš jų tankų. Jis dar pavažiavo apie 100 metrų ir sustojo. Mes užsitaisėme iš naujo, tačiau pamatėme, kad atsidaro kabina. Pradėjo lipti kariai – jie buvo visiškai apstulbę. Mechanikas buvo dar viduje, todėl jie dar kurį laiką užtruko, kol jį ištraukė.
Viskas vyko maždaug 200-300 metrų nuo mūsų, todėl būtų buvę labai paprasta juos nukauti. Iš pradžių net negalvojome jų paleisti. Žinojome, kad mūsų užduotis – sunaikinti taikinį, tačiau visi sutarėme nutraukti ugnį.
Galiausiai jie ištraukė mechaniką ir spruko. Nusiuntėme kelis mūsų vyrus patikrinti, ar tanke nepalikti spąstai. Kai prisiartinome, pamatėme, kad tankas iš tikrųjų nebuvo sugedęs. Manau, kad jie paprasčiausiai išsigando, o jų mechanikas buvo dezorientuotas. Jie spruko paskubomis – atrodė, kad net negalvojo.
Mūsų mechanikas net užvedė perimtą tanką. Su juo važiuodami radom jų kovos mašiną, įstrigusią griovyje, tačiau ir ji nebuvo sugadinta – tiesiog palikta. Visa kova nebuvo arši. Nors iš pradžių buvo pranešta, kad mes perėmėme 15 tankų, tai netiesa – tik maždaug 8.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai jie puolė mus neturėdami žvalgybinės informacijos. Už kiekvieną žuvusį Ukrainos karį mes nukauname 150 jų. Jie turi labai mažai patirties.
– Negalėtume sakyti, kad Kijevas laimi karą – ypač, kai Ukrainos kariuomenei teko atsitraukti po kruvino mūšio Debalcevėje. Kaip jūs galite patvirtinti, kad šie skaičiai – tikri?
– Mums buvo pasakyta prie tankų pritaisyti kameras, tačiau nenoriu jokių įrašų viešinti. Prisimenu, kad po vieno susišaudymo visame lauke gulėjo sudraskyti kūnai. Nesuprantu, kaip kas nors norėtų tai įrašinėti.
Jie miršta šimtais – jie net nėra tikri kovotojai.
Nejaučiame, kad pralaimime, nes neatrodo, kad kaunamės su kažkuo labai dideliu – tik su pijokais ir benamiais. Nepaisant to, kad mus puola Rusijos kariai, jie neturi daug patirties ir daro daug didelių klaidų. Jie miršta šimtais – jie net nėra tikri kovotojai.
Pažinojau buvusį Čečėnijos karininką Isą Munajevą. Jis atvyko pas mus prašydamas pagalbos – kad jam ir jo batalionui suteiktumėme apsaugą, taip pat – atliekamų ginklų, jeigu turime. Jo batalione buvo daug puikių kovotojų, jis buvo pavadintas pirmojo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo vardu, nes Isa buvo jo dešinioji ranka.
Jis į Ukrainą atvyko su savo 18-mečiu sūnumi. Kai paklausėme, kodėl jis čia, jo atsakymas buvo: „Jeigu Ukraina laimės, Čečėnija bus laisva. Bet jeigu Ukraina pralaimės, niekada nepamatysiu laisvos Čečėnijos“.
Jis vėliau žuvo Debalcevėje. Vienas iš mūsų batalionų buvo apsuptas, ir jis ėjo jiems padėti ištrūkti iš tos mėsmalės, bet žuvo. Jis visada buvo pirmasis mūšyje ir paskutinis, iš jo pasitraukiantis. Kai jis žuvo, mums prireikė savaitės, kad galėtume paimti jo kūną. Dabar batalionui vadovauja Adamas Osmajevas.
Isa nuolat man sakydavo, kad rusų kariai – tik gauja girtuoklių, bet jeigu pamatyčiau dabartinio Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo vyrus, tuomet turėčiau labai bijoti. Jie yra profesionalai, jie kaunasi visą gyvenimą. Tas pats – ir su Rusijos „GRU Specnaz“. Jis sakė, kad jeigu juos pamatytumėm – bėgtumėm. Jis taip pat perspėjo, kad neimtumėm jų į nelaisvę – jeigu sučiuptumėm bent vieną, kiti padarytų viską, kad tave užmuštų.
Isa nuolat sakydavo, kad rusų kariai – tik gauja girtuoklių, bet jeigu pamatytų Kadyrovo šunis, tuomet turėtų labai bijoti.
Jo žodžiais, juos iškart geriau nukauti. (Ilga pauzė) Juos vadino Kadyrovo šunimis.
– Tą pačią dieną, kai leidote išsigelbėti rusų kariams, išgelbėjote ir ukrainietį?
– Į vieną vietą atvykome vos ten pasibaigus mūšiui. Tas vargšas vaikinas pamatė teroristų tanką ir beveik nuskrido nuo kalno – galiu tik įsivaizduoti, kas dėjosi jo galvoje. Radome jį gulintį sniege. Paklausėme, ar jis tikrai karys. Jis patvirtino. Paklausėme, kurioje pusėje kaunasi – iš pradžių jis tylėjo, nes manė, kad kalba su rusų kariais. Paskui pasakė, kad yra ukrainietis. Kai pasakėme, kad mes irgi, jis negalėjo tuo patikėti (juokiasi).
