Prieš metus Serhijus dirbo vidaus tarnyboje – kartu su kitais pareigūnais stojo prieš Maidano protestuotojus. „Karių profesija tokia, kad nereikia daug galvoti – yra įsakymas, kurį turi vykdyti. Bet akivaizdu, kai nurodymas yra neteisėtas, pavyzdžiui, šaudyti į žmones, tada imi galvoti“, – kalbėjo jis žurnalistei. Serhijus prisipažino, kad tuomet buvo maža laiko viską apmąstyti – jeigu nestovėjai šaltyje, tuomet norėjosi tik miegoti.
„Bet mes supratome, kad tiek mes, tiek kiti žmonės buvome marionetės kitų rankose“, – pasakojo jis. Serhijus sakė, kad daugeliui buvo sunku suvokti, kas iš tikrųjų vyksta – dauguma juk dalyvavo Oranžinėje revoliucijoje.
Tačiau kai Rusija vis akivaizdžiau ėmė kištis į Ukrainos reikalus, jis nusprendė tapti Ukrainos nacionalinės gvardijos savanoriu.
Rugpjūčio mėnesį po Ilovaisko tragedijos jis buvo patekęs į nelaisvę. Be maisto ir vandens kelias dienas praleidę Ukrainos kariai nusprendė kirsti Rusijos sieną. Juos ten sulaikė priešas – tardė, kankino.
„Bet mums pasisekė, nes Rusijos desantininkai kartais pasiklysta“, – šypsodamasis sakė jis. Po kelių dienų Rusijos kariai pasiklydo Ukrainos teritorijoje ir pateko į nelaisvę. Taip Serhijus su ginklo broliais atgavo laisvę per kalinių mainus.
Dabar žmoną ir metukų vaiką turintis Serhijus dirba Civilinio karinio bendradarbiavimo grupėje, kuri stengiasi padėti gyventojams Rytų Ukrainoje.
Apie santykius su Rusijos kariuomenėje tarnaujančiu tėvu Serhijus kalba labai nenoriai – jie dabar nepalaiko jokių ryšių. „Viskas dėl Rusijos propagandos“, – nusivylęs sakė jis.
Labiausiai jį šokiravo vienas pokalbis su tėvu. Jis jam pasakė, kad tai tikrai buvo Rusijos kariai, kurie šaudė į jį, į jo draugus, kad rusai tikrai kariauja Ukrainoje. „O jis man atsako: „Tai tu šaudei į rusų karius?“. Vietoj to, kad pasidžiaugtų, kad aš gyvas, kad man viskas gerai. Labai sunku“, – prisipažino jis.
Tačiau Serhijus nusiteikęs optimistiškai. „Kaip sakė Tarasas Ševčenka, reikia kautis – tikrai nugalėsi. Viskas bus gerai“, – šypsodamasis sakė jis.
