Žmonės čia beveik neturi pinigų. Trūksta būtiniausių prekių ir vaistų. Tai dar labiau apsunkina ir taip slegiančią egzistenciją karo siaubiamoje Rytų Ukrainoje.
Tarpmiestiniu autobusu į šitą Dievo užmirštą miestą atvykau tada, kai Kremliuje susitiko Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Jų laukė sunkios derybos. Tokios pat sunkios, kaip ir Rytų Ukrainos miestų integracija į valstybę po karo.
Mažai kas abejoja, kad be Rusijos ginklų, pinigų ir smegenų plovimo operacijų karas Rytų Ukrainoje nebūtų išvirtęs į tokį kruviną konfliktą. Donbasas dabar panašus į Bosniją. Tokį įspūdį dar labiau sustiprino vaizdo įrašas, kurį neseniai išplatino prorusiškų separatistų vadeiva Givis. Tyčiojimasis iš į nelaisvę patekusių Donecko oro uosto gynėjų parodo, koks bjaurus ir klampus šitas Kremliaus sukeltas karas.
Tačiau Komunaruose žmonės kaltina ne Rusiją ar koloborantus, bet Kijevą. Prasidėjus karui Ukraina sustiprino kontrolę prie separatistinių regionų ir labai atidžiai pradėjo tikrinti žmones, kurie per karą nepabėgo ir liko savo namuose. Todėl atrodo, kad Dievo apleisti Komunarai gali tapti žaislu prorusiškų separatistų rankose.
Šitas Donecko priemiestis yra tarsi paminklas pūvančiai sovietinei pramonei. Buvęs angliakasių miestas dabar gali būti vadinamas bedarbių gyvenviete. Žiema tokia rūsti, kaip ir sraigės greičiu apledijusiais šaligatviais slenkantys išvargę senoliai. Skurdžių parduotuvių pastatuose galima pamatyti skylių, kurias išmušė sviediniai ir raketos.
Komunarų gyventojai pasakojo, kad keli Donbaso verslininkai labai praturtėjo iš anglių ir mineralų kasimo, tačiau nė trupinėlis nebuvo skirtas tam, kad pagerėtų gyvenimo kokybė mieste. Daugelis namų yra avarinės būklės, neturi dujų, daug žmonių neturi mobiliųjų telefonų.
Karo veiksmai šitas problemas tik pagilino. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais miestą kontroliavo Ukrainos pajėgos, tačiau didelis Rusijos kariuomenės ir kolaborantų puolimas privertė ukrainiečius atsitraukti. Per mūšius Komunarų gyventojai miegojo rūsiuose, neturėjo geriamo vandens, elektros, ant galvų krito sviediniai ir raketos.
Galiausiai, pasirašius Minsko susitarimus, karo veiksmai Komunaruose baigėsi. Buvo žadama, kad kasyklos tęs darbą, tačiau daug angliakasių liko bedarbiais. Likę – dirba, bet jau praranda viltį, kad jiems bus sumokėta. Buvo teigiama, kad šių metų sausį jiems sumokės už pirmąsias dvi 2014 metų lapkričio savaites.
Pastarosiomis savaitėmis ta viltis visiškai sužlugo. Komunaruose vėl girdimas artilerijos griaudėjimas, o civiliai pateko į kryžminę ugnį – tarp Ukrainos kariuomenės ir Donbaso separatistų.
52 metų Valentina yra viena iš Komunaruose dirbančių savanorių, kuri platina humanitarinę pagalbą. Ji ir kelios bendražygės keliauja iš kasyklų miesto į separatistų kontroliuojamą Donecką, ten nuperka vaistų ir sugrįžta. Savanorė džiaugėsi, kad neseniai jai pavyko gauti deficitinių vaistų, kurių labai trūko vienam ligoniui.
Vera Martinovskaja jau tris dešimtmečius gyvena Komunaruose, jos vyras žuvo per apšaudymus. Senoliai buvo per silpni, kad persikeltų į kitą miestą, todėl liko savo bute per mūšius. Vieną dieną sprogimas viską sunaikino.
„Jaučiausi lyg mano galvoje būtų lėktuvas“, – pasakė Vera, vyniodama violetinę skarelę aplink žilą galvą ir pasakodama apie tai, kaip išgyveno nelaimę. Tokių dramatiškų istorijų yra ne tik Komunaruose, bet visuose Rytų Ukrainos miestuose.
Kijevas pyksta, kai šitą karą bandoma vadinti pilietiniu. Juk visiems aišku, kad be Rusijos paramos separatistiniai judėjimai seniai būtų išsikvėpę. Tačiau Komunaruose šitas konfliktas suprantamas kitaip.
„Dauguma mano giminaičių gyvena Ukrainos teritorijoje. Su manimi jie nebebendrauja, – pasakojo Valentina. – Kartais mes pasikalbame telefonu, jie mane vadina separatiste arba teroriste. Iš pradžių, tai buvo tarsi pokštas, tačiau dabar tai jau ne juokai, tai – kažkas daugiau. Mes tiesiog nustojome bendrauti.“
Kartais mes pasikalbame telefonu, jie mane vadina separatiste arba teroriste. Iš pradžių, tai buvo tarsi pokštas, tačiau dabar tai jau ne juokai, tai – kažkas daugiau. Mes tiesiog nustojome bendrauti, – pasakojo Komunarų gyventoja Valentina.
Komunarai yra puikus pavyzdys to, kaip gandai ir susiskaldymas tampa pavojingu karo ginklu. Gatvėse sklinda šiurpi legenda, kad už vienos kasyklos buvo rasta masinė kapavietė, kurią paliko Ukrainos kariuomenė.
„Ten buvo sumesti vyrai nupjautomis ausimis, nukirstos nėščių moterų galvos, – pašnibždomis man pasakojo išsigandusi senyvo amžiaus moteris. – Ten buvo 80 žmonių. Juos nužudė Ukrainos fašistai. O jie sakė, kad atėjo mūsų išlaisvinti.“
Kasyklos, prie kurios buvo rasti lavonai, direktorius man patvirtino, kad išties buvo rasti keturi nužudytų žmonių kūnai. Tai skelbia ir oficiali versija. Tačiau pasakojimas apie 80 lavonų ir ukrainiečių žiaurumą yra plačiai paplitęs Komunaruose.
Kita vertus, lankydamasis mieste mačiau, kaip vietiniai prorusiški veikėjai sulaikė du kurčius vyrus, kurių pasuose buvo įrašyta, kad jie yra iš Ukrainos Nikolajevo srities. Jie buvo apkaltinti, kad yra Ukrainos kariuomenės ugnies koreguotojai arba žvalgai. Vyrai gestų kalba bandė paaiškinti, kad nieko bendro su karu neturi, tačiau jų likimas neaiškus.
Vienas iš prorusiškų separatistų man pasakojo, kad prie nusikalstamo judėjimo prisijungė birželį, kai per Rusijos televiziją pamatė „tiesą“ apie Maidaną, Ukrainos „fašistus“ ir Vakarų „įtaką“ jiems.
„Jeigu bus susitarta dėl paliaubų, tai ukrainiečiai čia sugrįš ir visus mus nužudys. Jie uždarys mus į kalėjimus ir ten sunaikins. Mes turime kovoti iki mirties, jei Rusija bus su mumis. Pradžioje buvo šansas išspręsti viską taikiai, bet dabar nebėra“, – sakė 48 metų separatistas.
