Daugeliui ukrainiečių, susikrimtusių dėl Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos, tas 42 metų kariškis, Ukrainos taktinių oro pajėgų brigados vadas, tapo pasipriešinimo simboliu – jis ištisas savaites atsisakinėjo atiduoti savo bazę gerai ginkluotoms Rusijos specialiosioms pajėgoms.
„Jis man paskambino. Sakė, kad yra gyvas ir sveikas, kad viskas gerai. Jis dabar laukia mūsų visų“, – Larisa Mamčur sakė naujienų agentūrai „Reuters“ prie savo vyro buvusių namų netoli Belbeko bazės, kurioje dabar iškelta Rusijos vėliava.
„Iš pradžių jį mėgino įtikinti pereiti į Rusijos pusę. Vėliau jam pradėjo taikyti psichologinį spaudimą. Jie jam neleido miegoti, triukšmavo, trankydami duris ir laikydami visiškoje nežinioje, tuščioje vienutėje“, – teigė Larisa Mamčur
J.Mamčurą, kuris yra karo lakūnas, Rusijos okupantai išsivežė šeštadienio vakarą po jo bazės šturmo, per kurį buvo naudojami šarvuočiai, sprogdinamos kurtinamosios granatos ir šaudoma iš kulkosvaidžių.
„Iš pradžių jį mėgino įtikinti pereiti į Rusijos pusę. Vėliau jam pradėjo taikyti psichologinį spaudimą. Jie jam neleido miegoti, triukšmavo, trankydami duris ir laikydami visiškoje nežinioje, tuščioje vienutėje“, – teigė Larisa Mamčur.
Ukraina įsakė Kryme likusiems savo kariams grįžti į žemyninę šalies dalį – faktiškai pasiduoti be kovos.
J.Mamčuras šiuo metu yra Krymo šiaurėje. Žmona sakė, kad ji kartu su kitomis kariškių šeimomis ir Belbeko bazės kariais organizuoja transportą, kad galėtų išvykti penktadienio rytą, susitikti su vadu ir išvažiuoti visi kartu.
Per šeštadienį surengtą šturmą J.Mamčuro kariai neiššovė nė vieno šūvio.
Daug geriau ginkluoti Rusijos kariai jų bazę laikė apsupę beveik mėnesį. Tačiau ukrainiečiai atsisakė užleisti bazę arba pereiti į Rusijos pusę, todėl tėvynėje yra laikomi didvyriais.
„Ne, jis tiesiog nebūtų galėjęs pereiti į Rusijos armiją. Esame ukrainiečiai – tai mūsų valstybė, mūsų tėvynė, mūsų šalis. Kaip jis galėtų taip pasielgti? Tai niekaip negalėjo nutikti, – sakė Larisa Mamčur. – Liksime su savo žmonėmis, kad ir kas toliau nutiktų.“
Rytą prieš Rusijos karių puolimą jos vyras vadovavo dviejų Belbeko bazės karių santuokos ceremonijai – ramus ir susikaupęs.
„Ne, jis tiesiog nebūtų galėjęs pereiti į Rusijos armiją. Esame ukrainiečiai – tai mūsų valstybė, mūsų tėvynė, mūsų šalis. Kaip jis galėtų taip pasielgti? Tai niekaip negalėjo nutikti, – sakė Larisa Mamčur. – Liksime su savo žmonėmis, kad ir kas toliau nutiktų.“
J.Mamčuras pirmąkart pateko į pirmuosius puslapius, kai kartu su neginkluotų karių kolona nužygiavo prie savo bazės aerodromo, kurį buvo užėmę Rusijos kariai. Rusai perspėjo nesiartinti ir šaudė į orą. Tas įtemptas incidentas buvo nufilmuotas žurnalistų ir parodytas visame pasaulyje.
„Nemanau, kad tai koks nors ypatingas didvyriškumas: kiekvienas tiesiog atlieka savo pareigą, kad neprarastų savigarbos, kai visa tai pasibaigs“, – Larisa Mamčur sakė komentuodama savo vyro poelgį.
Rusija oficialiai aneksavo Krymą kovo 21 dieną, praėjus savaitei po to, kai 2 mln. gyventojų turinčiame pusiasalyje, kuriame daugumą sudaro rusai, referendume buvo nubalsuota už atsiskyrimą nuo Ukrainos. Dėl tos krizės Rusijos santykiai su Vakarų šalimis tapo labiausiai įtempti nuo Šaltojo karo pabaigos.
Prieš prasidedant neramumams, sutuoktiniai Mamčurai rūpinosi savo keturmete anūke, vežiodami ją į savaitinį vaikų darželį, veikiantį prie bazės. Jų dukra, studijuojanti mediciną Krymo sostinėje Simferopolyje, savaitgaliais parvažiuodavo namo. Dabar jų dukra ir anūkė jau emigravusi į žemyninę Ukrainą, nes joms pradėta grasinti.
Paklausta apie šeimos planus, pulkininko žmona atsiduso: „Nežinau, kas laukia ateityje – ar tai mus labiau suartins, ar atvirkščiai, jaučiu, kad Julijus pasikeitė. Jo charakteris tapo daug sunkesnis. Kad ir kas nutiktų, turėsime būti stiprūs; padėtis šalyje toli gražu ne paprasta. Mėginsime visa tai ištverti kartu.“
